Zofijos Molienės–Ročienės atsiminimai apie tremties metus

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (500 balsai)

Tremties atsiminimais dalijosi Zofija Molienė–Ročienė, gimusi 1919 m. vasario 2 d. Mažeikių apsk., Tulnikių kaime, gyvenusi Leckavos kaime, Mažeikių raj. Mirė 2010 m. sausio 28 d., palaidota senosiose Leckavos kapinėse. Atsiminimus 1996 m. gegužės 23 d. užrašė Zuzana Jokubauskienė, Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Leckavos filialo vyresn. bibliotekininkė.


Į Krasnojarsko kraštą mus išvežė iš Tulnikių kaimo. Mane, mano vyrą ir anytą. Vežė gyvuliniuose vagonuose. Mažeikiuose išlaikė dvi paras. Gulėjome ant savo maišų. Vežė dvi savaites. Iki pat Rusijos valgėme savo maistą. Kai įvažiavo į Rusiją, pradėjo duoti valgyti. Pirmą kartą gavom kopūstienės, nuo kurios visi susirgom. Sirgau ir aš. Galvojau, jog numirsiu, taip buvo blogai. Valgyti duodavo vieną kartą dienoje. Į lauką savo reikalu išleisdavo tik vieną kartą dienoje. Kitu atveju – darėm į kibirą. Kai traukinys sustodavo, tuos kibirus išpildavom. Visi aptekom utėlėm. Net ir šiandien šiurpas krečia pagalvojus.

Važiavom iki Ačinsko. Ten išbuvom dvi paras. Buvo šalta, daug sniego. Buvo balandžio pabaiga. Iki Ačinsko vežė su mašinom iki kolūkio. Iki kolūkio likus 2 km, vežė arkliais. Arklius važnyčiojo rusų moterys. Apgyvendino mus pas rusus. Viename kambaryje gyvenome šešiese. Trys rusai ir trys mūsų šeimos žmonės. Ten išgyvenom iki žiemos. Prasidėjus žiemai, mūsų šeimą iškėlė į dar mažesnes patalpas pas tokią senutę rusę. Pas ją išgyvenome iki pavasario. Pavasarį visi lietuviai (buvome 14 šeimų) pasistatėm trobeles iš žalių epušinių rąstų. Už tuos rąstus mokėti nereikėjo. Pirmąją žiemą šėriau veršius. Gyvuliai stovėjo lauke, sniege. Į tvartus jų nevarydavo, sakydavo, kad ten jiems per karšta. Šieną laikydavo pašiūrėse. Veršiams šieną mesdavo tiesiog ant sniego. Mums, lietuviams, nepratusiems šitaip elgtis su gyvuliais, buvo ypač baisu. Po to trejus metus šėriau kiaules. Vasarą kiaulių niekas nešerdavo, tik mažus paršiukus. Vasarą aš ir dar viena moteris kiaules ganėm. Gindavom jas į krūmus, o vakarais parginusios duodavom atsigerti vandens ir suvarydavom į tvartus. Jei kuri kiaulė negrįždavo, reikėdavo eiti jos ieškoti. Tai buvo labai sunkus darbas, nes naktys tamsios, ir tas kiaules negreit galėdavome surasti. Po 3 metų man pablogėjo sveikata ir aš atsisakiau ganyti ir šerti kiaules. Manęs niekas nenorėjo išleisti ir tris paras nedavė jokio darbo. Gąsdino, žadėjo išvežti į Sachaliną. Aš brigadininkui pasakiau: Daryk ką nori, jei nori, ir nušauk mane, bet aš daugiau kiaulių nebešersiu. Tik tada išleido. Po to dirbau kolūkyje visus darbus. Vasarą net ir moterys turėjo pjauti šieną dalgiais. Šieną pjaudavo nuo birželio 10 d. iki rugpjūčio 10 d. Kai man pirmą sykį pasakė, kad reikės pjauti šieną su dalgiu, aš verkiau visą parą, nes nemokėjau pjauti. Šieną pjauti buvo labai sunku, nes labai puldavo vabalai. O vabalų ten buvo be galo daug. Ypač baisūs tokie maži juodi vabaliukai, juos visi vadindavo meškučiais. Kai tik jie kur įkąsdavo, tuoj sutindavo. Todėl rankas ir veidą užmaskuodavom tinklu, kad neprilįstų vabalai. Dieną oras įkaisdavo nuo 30 iki 40 laipsnių. Lietaus būdavo labai mažai. Vandenį nešdavomės iš šaltinio, bet kartais ir ten pritrūkdavo. Tada nešdavomės iš upės. Upėje vanduo buvo nešvarus, nes iš upės vandenį naudojo ir gyvuliams. Teko dirbti ir miške, ir prie šieno, ir prie kombaino. Taip pat ir grūdus valyti. Grūdai būdavo supilti pašiūrėse. Vakarais, grįždami iš darbų, mes, lietuviai, dainuodavom lietuviškas dainas. Rusai labai klausydavo mūsų dainų. Daugiausiai dainuodavom„...leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus...“ Per gavėnią vakarais sueidavom ir melsdavom maldas. Toms maldoms vadovavo Juozapavičius iš Tirkšlių kaimo. Rusai jį vadindavo mūsų klebonu. Bažnyčios ten nebuvo.

Mano vyras palaidotas Krasnojarsko krašte „Krasnaja zaria“ kolūkyje. Ten palaidoti 4 lietuviai. Žinoma, be bažnyčios ir be kunigo. Palaidotos trys senutės moterys apie 90 metų ir mano vyras 47 metų amžiaus. Mes, lietuviai, visus keturis lietuvių kapus aptvėrėm medine tvorele, padarėm medinius paminklus ir kryžius. Kryžiai buvo paprasti be nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus. Medis ten išsilaiko šimtus metų. Norėčiau dar nuvažiuoti aplankyti vyro kapo, bet sveikata neleidžia. Daug visko patyriau, sunku viską ir apsakyti. Džiaugiuosi, kad dar galėjau sugrįžti į Lietuvą.


Panaudotas šaltinis: Iš tremties sugrįžta istorija: Tremtinių atsiminimai, nuotraukos. – Mažeikiai, 1996, p. 21–22 (mašinraščio tekstas).