Vytautas Landsbergis – Žemkalnis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (120 balsai)
Architektas Vytautas Landsbergis – Žemkalnis (1893 03 10 – 1993 05 21).

Svarbiausios gyvenimo ir kūrybos datos:

gimė 1893 m. kovo 10 d. Linkaučiuose, Linkuvos vlsč., Panevėžio apskr. 1913 – 1916 m. studijavo architektūrą Rygos politechnikos institute. 1919 – 1922 m. Nepriklausomybės karo savanoris (artilerijos kapitonas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius). 1925 m. baigė Romos aukštąją architektūros mokyklą. 1926 m. grįžo į Lietuvą. 1927 – 1929 m. dėstė Lietuvos universitete (jaunesnysis asistentas architektūros katedroje). 1939 – 1944 m. Vilniaus miesto vyr. inžinierius ir architektas, Vilniaus miesto bendrojo plano projektavimo vadovas. 1941 – 1944 m. dėstė Vilniaus universitete. 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės narys, ėjo komunalinio ūkio ministro pareigas. 1944 m. pogrindžio prieš nacių okupaciją dalyvis, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945 – 1947 m. mokytojavo lietuvių gimnazijoj Eichštate. 1946 – 1949 m. dėstė UNRRA universitete Miunchene. 1949 m. persikėlė į Australiją, dirbo Darbų ir statybos departamente Melburne architektu. 1952 – 1953 m. Lietuvių kultūros fondo pirmininkas. 1959 m. grįžo į Lietuvą. 1959 – 1968 m. dirbo Miestų statybos projektavimo institute, Kauno filiale (iki 1966 m. vyr. architektas). 1970 – 1984 m. dirbo Paminklų konservavimo institute.

Pagal: Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 11. – Vilnius, 2007, p. 492 – 493.

Rekonstrukcijos ir restauracijos projektai Kaune

Vytauto Landsbergio – Žemkalnio projektų, rekonstrukcijos ir restauracijos projektų Kaune sąrašas (Iš J.Končienės pateiktų sąrašų knygose: Architektas Vytautas Landsbergis – Žemkalnis / Jolita Kančienė, Jonas Minkevičius. – Vilnius, 1997, p. 81 - 83; Architektas inžinierius Vytautas Landsbergis – Žemkalnis ir jo darbų konstruktoriai / Algimantas Nakas. – Vilnius, 1997, p. 101 – 106) ir svarbiausių projektų įgyvendinimo datos: 1926 m. J.Landsbergio namas, V.Petrulio namas Julijanavoje prie Kauno. 1927 m. S.Sandlerio namas, Karmelitų parapijos namai, Vokiečių aukštesniosios realinės gimnazijos, Universiteto centrinių rūmų (buvusios spaustuvės), F.Bortkevičienės namo, „Varpo“ bendrovės spaustuvės ir SSSR pasiuntinybės – M.Yčo namo rekonstrukcijos. 1928 m. Prisikėlimo bažnyčia (konkurso projektas, nelaimėjo), Vailokaičių sklypo užstatymas Kaune, Liaudies namai (2 variantai, nepastatyta), A.Žmuidzinavičiaus namas. 1929 m. VDU akių, ausų, nosies ir gerklės ligų klinika (pastatyta 1930 m.), Darginavičiaus namas (nepastatyta), Dr. Basanavičiaus karo ligoninės rekonstrukcija. 1930 m. P.Šalčiaus namas, M.Chaimsono namas, L.Daugirdo namas, A.Gustaičio namas Fredoje, „Pienocentro“ rūmai (konkurso projektas). 1931 m. „Pienocentro“ rūmai (dabar KTU Ekonomikos ir vadybos fak., pastatyta 1931 m.), Nunciatūra (1932 m. pertvarkyta į vaikų ligoninę), I.Žemgulio namas, P.Mašioto namas (I variantas, nepastatyta), Katalikų veikimo centro namas, Kūno kultūros rūmai (I variantas, nepastatyta). 1932 m. Apskrities savivaldybės rūmai (dabar Vyr. policijos komisariatas, pastatyta 1933 m.), P.Klimo namas, S.Čiurlionienės namas, V.Landsbergio namas – biuras, Konservatorija Kaune (eskizinis projektas), Tarptautinio banko Kaune rekonstrukcija. 1932 – 1933 m. Tyrimų laboratorija (dabar KTU Chemijos technologijos fakultetas, pastatyta 1935 – 1938 m.). 1933 m. Ligonių kasos (bendraautoris A.Novickis, I variantas K.Donelaičio g. nepastatyta, II variantas Mickevičiaus g., pastatyta 1934 m. pavasarį), Kūno kultūros rūmai (dabar LKKA, pastatyta 1934 m.), P.Raulinaičio namas. 1934 m. M.Pečkauskaitės gimnazija (nepastatyta), E.Rimkevičaitės namas, E.Lenartavičiaus namas, S.Dariaus ir S.Girėno mauzoliejus Kaune (pastatytas 1934 m.). 1935 m. „Pienocentro“ centrinė pieninė Kaune (pastatyta 1935 – 1936 m.), P.Mašioto namas, P.Dailidės namas.

1936 m. Faneros dirbinių paviljonas žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune.

1937 m. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (Konkurso projektas, konkursas paskelbtas 1937 m. vasario 14 – kovo 8 d., laimėjusio konkursą projekto pritaikymas naujai statybos vietai. Pastatyta 1937 – 1939 m., įsikelta į rūmus 1938 m. liepą, o iškilmingas rūmų atidarymas 1939 m. vasario 18 d.), J.Papečkio namas, A.Žukausko – Vienuolio namas. 1938 m. „Pienocentro“ sulčių fabrikas „Sodyba“, „Pienocentro“ sulčių fabriko „Sodyba“ ūkio ir gyvenamieji trobesiai, Taupomųjų kasų rūmai (konkurso projektas, pastatyta 1940 m.), Konservatorija Kaune (konkurso projektas su A.Prapuoleniu). 1939 m. Režisieriaus K.Glinskio antkapio paminklas, prozektoriumas (nepastatyta), Mercedes Benz parduotuvės (buvusio garažo) rekonstrukcija. 1959 m. Kauno centrinės viešosios bibliotekos saugykla (šalia Prekybos, pramonės ir amatų rūmų, priklausiusių bibliotekai, nepastatyta). 1961 – 1962 m. Kauno senamiesčio 41 kvartalo rekonstrukcijos parengiamasis projektas. Generalinis planas. 1963 m. M.K.Čiurlionio galerijos priestatas (nepastatyta). 1965 m. Kauno IX forto muziejaus – memorialo konkurso projektas.

Prekybos, pramonės ir amatų rūmai

V. Landsbergio – Žemkalnio architektūrinį palikimą tyrinėjusi J.Končienė jo projektuotus visuomeninės paskirties pastatus vertina kaip „funkciškai tikslingus, konstruktyvių apibendrintų formų, darnių proporcijų, fasadų plastikos pagrindas – pasikartojančių elementų ritmas.“ (Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 11. – Vilnius, 2007, p. 493). Vienas reikšmingiausių V.Landsbergio – Žemkalnio architektūros darbų – Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (dabar - vienas iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos pastatų - Donelaičio/Lydos g. kampas). Šis V.Landsbergio darbas vizualiai bei patalpų išdėstymu buvo pritaikytas Prekybos, pramonės ir amatų rūmams, jo funkcionalumas ir architektūros sprendimų darna su aplinka buvo įvertinta „Aukso darbo žvaigžde“ – ordinu, skiriamu „Už nuopelnus Lietuvos gerovei“ (Lietuvos literatūros ir meno archyvas (LLMA). F. 81. Ap. 1. B. 413). Algimantas Kančas V.Landsbergio – Žemkalnio pastatuose įžvelgė dvi tendencijas – konservatyviąją, „mūsiškąją“ ir avangardinę, tarptautinę. Prekybos, pramonės ir amatų rūmus, kaip ir apskrities savivaldybės rūmus, jis priskyrė pirmajai tendencijai, kuriai atstovaujantys pastatai, pasak jo, monumentalūs, sunkoki, juose modernumas jungiasi su tradiciškumu (Elegantiškos architektūros meistras / Algimantas Kančas // Statyba ir architektūra. 1993, Nr. 2, p. 14). Vis dėl to, nors ir sutinkant su minėtų dviejų tendencijų V.Landsbergio architektūroje egzistavimu, priimtinesnis architektūros konstrukcinės sandaros ir meninių priemonių, ryšio su aplinka darnos, visuomeninių pastatų funkcinės paskirties atitikimo vertinimas, pagal kurį Prekybos, pramonės ir amatų rūmai priskiriami prie geriausiųjų V.Landsbergio darbų (leidinyje „Kauno architektūra“ jie vienoje gretoje su Kūno kultūros rūmais, „Pienocentro“ rūmais ir Tyrimų laboratorija, E.Gūzas išskiria tik Prekybos, pramonės ir amatų rūmus ir Tyrimų laboratoriją). Sąlygas Prekybos, pramonės ir amatų rūmų eskizinio projekto konkursui parengęs arch. V.Landsbergis gerai žinojo, kokio pastato reikia šiai institucijai ir tai stengėsi įgyvendinti konkursui pateiktame projekte. Todėl pasibaigus konkursui neatsitiktinai iš 29 pristatytų darbų buvo pasirinktas V.Landsbergio projektas, šiame konkurse laimėjęs tik trečiąją premiją (dvi pirmasias premijas laimėjo F.Bielinskio ir J.Kovalskio projektai, architektūros išraiškos prasme tai buvo geri sprendimai, tačiau nebuvo atsižvelgta į kai kuriuos rūmų reikalavimus konkursiniams darbams). Konkurso eskizinis projektas bei rūmų statybai pateiktas pirmas eskizų ir darbo brėžinių variantas buvo pritaikyta vietai prie Karo muziejaus (LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 98; 99; 100; 102; nuo 568 iki 575; 1008; Lietuvos žinios. 1937, kovo 13, Nr. 58, p. 10). Dėl nesutarimų atsisakius statybos vietos prie Karo muziejaus (Lietuvos aidas. 1937, gegužės 5, Nr. 198, p. 2; gegužės 20, Nr. 221, p. 3) , V.Landsbergis – Žemkalnis pritaikė projektą statybos vietai iš I.Musteikio ir J.Jasiukaičio PPAR įsigytuose žemės sklypuose ( tuo metu adresu K.Donelaičio g. 2 b, dabar K.Donelaičio g. 8). Kaip ir pirmojo (konkursinio) projekto atveju autorius suprojektavo kampinio plano trijų aukštų su pusrūsiu pastatą, tik orientuotą priešinga kryptimi palei K.Donelaičio gatvę (LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 103. L. 3, 5, 16; LCVA. F. 1622. Ap. 4. B. 717, L. 18 – 26, 38). 1937 m. liepos 26 d. įvyko rangovų Rūmams statyti konkursas, kurį laimėjo statybos darbų rangovas Salomonas Gudinskis ir inž. Šliomas Giršas Milis (LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 102). S.Gudinskis vertėsi ne tik statybos darbų atlikimu, bet ir plytų, bituko plytų, gelžbetonio balkių ir kt. medžiagų statyboms gamyba ir tiekimu, pasižymėjo šioje srityje, kaip novatorius, jo racionalizacijos, tiekiamos medžiagos buvo panaudota ir Rūmams statyti. 1937 m. rugpjūčio 18 d. buvo iškilmingai pašventintas Rūmų kertinis akmuo.
1938 m. liepos 13 d. PPAR gavo leidimą įsikurti naujose patalpose (KAA. F. 218. Ap. 2. B. 1066. L. 5, 8), tačiau Rūmų atidarymo iškilmės įvyko tik 1939 m. vasario 18 d., kai buvo baigti visi vidaus įrengimo ir rūmų puošybos darbai. Architektas V.Landsbergis – Žemkalnis reikalavo, kad visi rūmų statybos ir įrengimo darbai būtų atlikti griežtai pagal techninius ir estetinius projekto reikalavimus (LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 99. L. 42 – 46), rūpinosi kiekviena rūmų įrengimo detale, apdailos medžiagomis, puošyba, baldais, kuriuos pats projektavo. Pastatui būdinga architektūrinių ir meninių priemonių darna yra visų pirma arch. V.Landsbergio nuopelnas. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai – tai 27 m ilgio iš K.Donelaičio gatvės pusės ir 49 m ilgio iš Lydos gatvės pusės, dviejų stačiu kampu sujungtų triaukščių korpusų pastatas su pusrūsiu, pagal sąmatą rūmų pastatymas ir įrengimas turėjo kainuoti apie 700000 Lt (tačiau kaina išaugo dėl papildomų rūmų puošybos elementų, įtrauktų į projektą, jau jį patvirtinus). Rūmų statyba su inventoriumi kainavo 879 452 litus (Tautos ūkis. 1937, Nr. 28, p. 539; Lietuvos žinios. 1938, gruodžio 29, Nr. 297, p. 6). Pusiau kampiniame sklype suprojektuoti reprezentatyvų visuomeninės paskirties pastatą buvo nelengvas uždavinys. Pasak E.Gūzo, V.Landsbergis – Žemkalnis šią problemą išsprendė kukliu bareljefu virš arka pažymėto pagrindinio įėjimo, nustumto į pastato šoną, ir granito rutuliu, fokusuojančiu dėmesį ties pagrindiniu įėjimu, o pastato visuomeninį pobūdį atspindi didinga simetrija: tolygūs langų ir juos skiriančių piliastrų ritmai pagrindiniame fasade. Pagrindinio įėjimo nustūmimas į šoną šalutinės gatvės link, jo netalpinant pabrėžtinai iškilmingame portale – rizalite, pasak E.Gūzo yra naujas žodis tiek autoriaus, tiek ir kitų mūsų architektų sprendimuose (Ąžuolu gimęs / E.Gūzas // Statyba ir architektūra. 1993, Nr. 2, p. 15). Puikią pastato išorę apsprendžia ir durų apvadai bei granitiniu tinku dengti fasadai. Fasadai, atsiveriantys į gatves, pasak leidinio apie architektą V.Landsbergį autorių (Architektas Vytautas Landsbergis – Žemkalnis / J.Kančienė, J.Minkevičius. – Vilnius, 1993, p. 30 – 31), skirtingi, nes pabrėžia skirtingų erdvių paskirtį. „Pagrindinis, labiau akcentuotas, Donelaičio g. fasadas, nukreiptas į svarbią miesto arteriją, Lydos g. Fasadas monotoniškesnis, „nulydintis“ laiptų (deja, tik laikinų ir neišlikusių) į Parodos aikštę, Ąžuolyno link (KAA. F. 218. Ap. 2. B. 4349. L. 8). Pagrindinis fasadas simetriškas, su aukštesne centrine dalimi, kurioje ištisiniai, aptakūs tarplangių piliastrai, lyg renesansinė kolonada, sudaro švelnų šviesos ir šešėlių ritmą. Šoninės dalys papuoštos embleminiais reljefais „Prekyba“ ir „Pramonė“ (skulptorius Bronius Pundzius), didžiąsias duris pabrėžia stambus granito rutulys.“ Puošniai ir tuo pačiu paprastai pastato išorei solidžiu racionalumu ir estetiškumu nenusileidžia ir jo vidus. Kiekviena rūmų detalė gali būti traktuojama kaip kultūros paveldo objektas. Į pastatą buvo įeinama pro „Sanitas“ tipo metalines, dažytas ir lakuotas duris. Jos buvo užsakytos „Gustav Birch – Lindorens“ architektų biure Stokcholme (LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 98; 103), yra išlikę firmos ženklai, liudijantys apie durų pagaminimo kilmę (šios durys išlikusios, bet saugomos padėtos, o pagrindiniam įėjimui pritaikytos kitos, medinės durys).
Šioje švedų firmoje pagamintos ir kitos varstomos dvipusės rūmų durys (vidinių varstomų dvipusių durų apačios metaliniai apkaustai ir gražios patogios jų rankenos neišlikę). Visos rūmų durys derėjo tarpusavyje ir su aplinka (šoninio įėjimo durys, vedusios į biržą, buvo derinamos prie metalinių įvažiavimo į vidinį kiemą vartų). Įėjusius pasitikdavo ne tik įspūdingos tapytojo P.Kalpoko freskos (iš kurių, deja, kol kas atstatyta tik viena - „Darbas“), bet ir aukštos kokybės teraco grindys, su apvadais, derančiais prie durų ir kolonų. Technikos kultūros paveldo objektas rūmuose yra liftas, gerai išsilaikęs, nors šiuo metu ir neveikiantis. Jo projektinę dokumentaciją parengė ir kabiną gamino AB „Neris“, o liftą įrengė inž. A.Gruodys su firma „Siemens – Holske“, laimėję pasiūlymų liftui įrengti konkursą, paskelbtą 1938 m. vasario 25 d. Lifto įrengimai atkeliavo iš Schindler firmos Lucernoje, Šveicarija (Tautos ūkis, 1938, Nr. 7, p. 166; LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 98; 103). Yra išlikusios ir lentelės su lifto techniniais duomenimis prie jo keliamojo mechanizmo pastato palėpėje. Lipdami plačiais laiptais, vedančiais nuo pagrindinio įėjimo, galime grožėtis ne tik gerai išsilaikiusiais S.Ušinskio vitražais, bet ir laiptus įrėminančiais medžio pjaustiniais, derančiais su tos pačios stilistikos laiptų turėklais. Šiuos puošybos elementus atliko Jono Vainausko baldų dirbtuvė, buvusi Gedimino g. 7a ir Šančiuose, Kranto g. 2. (Lietuvos aidas. 1938, gegužės 17, Nr. 218, p. 5; Vyriausybės žinios. 1938, vasario 11, Nr. 513, p. 10). Būtent Jono Vainausko baldų dirbtuvėje buvo pagaminti ir lietuviško stiliaus, paties V.Landsbergio projektuoti, lietuviško stiliaus baldai, kurių dalis puošia Rūmus iki šiol. Yra išlikusios dvi Rūmų pirmininko kėdės (viena stovėjo jo kabinete, o kita posėdžių salėje), kitos kėdės, Rūmų pirmininko bute stovėjusi spinta bei inkrustuotas staliukas, alaus bare rūsyje stovėję stalai (jų projekto piešinys su arch. V.Landsbergio parašu saugomas LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 568. L. 16), panašios kaip ir stalai puošybos parodų ar skelbimų stendai, kaboję rūmų laiptinėse ir kitur. Išlikęs ir kuklus, funkciškai pagrįstas sietynas buvusiame Rūmų pirmininko kabinete (deja, be gaubtų) bei puošnus, reprezentacinis Bohemijos krištolo sietynas Rūmų posėdžių salėje.

Salei puošnumo suteikia ir kesonuotos jos lubos. Be to, salė pasižymi puikia akustika, joje vykdavo ne tik Rūmų, bet ir miesto renginiai, įvairūs minėjimai. Kaip teigiama leidinyje „Kauno architektūra“, pristatant Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pastatą: „Tai vienas iškiliausių Lietuvos tarpukario laikotarpio visuomeninių pastatų.“ (Kauno architektūra. – Vilnius, 1991, p. 88).


Parodos „Prekybos, pramonės ir amatų rūmų projektavimas ir statyba“ medžiaga patalpinta retro galerijoje[[1]]


Straipsnį parengė A. Surblys, Kauno apskrities viešoji biblioteka, Senųjų ir retų spaudinių skyrius