Visaginas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Laiškas iš Visagino

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (3 090 balsai)
Jūs perskaitysite Visaginu susižavėjusio ir miesto simboliu tapusio Gerviuko laišką savo draugei. Savo laiške Gerviukas pasakoja apie miestą, jo žmones.

Sveika Gervele! Išsiruošiau į naują kelionę. Dabar aplankysiu Visaginą, apie kurį man paslaptingai papasakojo išdaigininkas vėjas. Jis sakė, kad miestas ne tik nuostabiai gražus, bet ir apgaubtas intriguojančia istorinio palikimo skraiste.

Mieste yra pats didžiausias Lietuvos ežeras – Drūkšiai.

Dar XI amžiuje jo saloje Polocko kunigaikštis Brečislovas pastatė pilį. Joje gyveno labai drąsūs kariai, gynę kraštą nuo Livonijos ordino antpuolių. 1514 m. Žygimantas Senasis toje pat saloje pastatė bažnyčią. 1655 m. šią, šlovingai šaliai tarnavusią pilį, nuniokojo švedai. Barbarai norėjo pavogti net bažnyčios varpą, bet Dievas jo neatidavė: gabenant varpas paskendo ežere. Žmonės pasakoja, kad vėliau jis atsirado netolimo Gaidės kaimo bažnyčios varpinėje. Likę gyvi salos gynėjai perplaukė ežerą ir įkūrė Drūkšių miestelį.

Dvidešimtame amžiuje šalia Drūkšių ežero buvo pastatyta atominė elektrinė.

Ten ir skrendu lydimas vėjo vilioko. Kasdien aprašysiu tau Visagino mieste patirtus įspūdžius ir neprarasiu vilties, jog ir tu čia atskrisi.

Sveika, aš jau Visagine.


Nuostabiai gražus, spalvingas miestas. Kai žiūriu iš viršaus, jis atrodo lyg sparnus išskleidęs drugys. Ypatingai mane sužavėjo jo jaukumas, nepriekaištinga švara. Miestas ežerų akelėmis mirgančiame miške. Čia vos ne kiekviename kieme žalias keteras kelia pušys, o jų šakų užuovėjoje žydi gausybė aromatingų gėlynų. Šaunūs architektai projektavo miestą: išsaugojo puikias žalias salas jame. Dabar gegužės pabaiga, tad čia nesiliauja skambėti lakštingalų trelės. Miestas jaunas ir labai judrus, bet vakarėjant tokia tyla ir romantika...

Oras kvepia mišku ir žolynais.
Gal todėl man atrodo, kad esu nepažeistos gamtos glėbyje.

Saulei tekant skridau virš miesto ir pastebėjau didžiulį akmenį. Nesupratau, kas jį tokį didelį ir netašytą atnešė į originalios architektūros miestą. Atsiminiau ir legendą apie Gedimino sapną, davusį mintį statyti Vilnių: „...ir bus čia didis miestas, stipresnis už geležinį vilką...“. Lietuvoje priimta miesto įkūrimo datą pažymėti dedant „kertinius“ akmenis. Prie šio akmens nuo 1975-ųjų skaičiuojami atomininkų miesto Visagino metai. Tiesa, aš tau dar nepasakiau: miestas gimė statant atominę elektrinę.

Patys visaginiečiai sako, kad atominė – jų gerovės šaltinis.
O gal tau nerimą kelia radiacijos grėsmė? Mūsų giminaičiai gandrai nuo seno gyvena miesto apylinkėse. Šie švaros mėgėjai – aplinkos užterštumo indikatoriai. O jei tave sudomins tikslus radiacijos kiekis – pamatysi tai miesto švieslentėje. Čia tikrai saugu.


Visagine gyvena puikūs žmonės. Jie labai darbštūs ir atviri naujovėms. Kiekvienas miesto kampelis išpuoselėtas jų rankomis.

Miesto merą dažnai sutiksi bebendraujantį su gyventojais: jis lyderis dviračių žygiuose apie miestą,jis automobilio šturmanas autoralyje, jis kartu su miestiečiais ne tik švenčia, bet ir miesto problemas sprendžia. Užmiršau pasakyti, kad pati savivaldybė panaši į didžiulį baltą laivą, o šalia jos, ant aukšto stiebo, puikuojuosi miesto simbolis – Gervė (matai kaip pagerbta mūsų giminė!). Kai žiūri, atrodo, jog ji prižiūri daugiataučio miesto ramybę.

Kažin ar yra pasaulyje kitas miestas, kur mus taip gerbia. Pradėjau galvoti: už ką? Gal todėl, kad senaisiais laikais daug mūsiškių gyveno priešą klaidinusiose pelkėtose apylinkėse, o gal už tai, kad jos savo balsais įspėdavo apie besiartinantį priešą, o gal mes saugumo ir gerovės simboliai? Taip, mes ant savo stiprių sparnų šiam miestui nešime tik gerovę ir darną.

Užmiršau nupasakoti, kur yra Visaginas. Atmink – jis Lietuvos šiaurės rytinėje pusėje, Aukštaitijos etniniame regione, pasienyje besiribojančiame su Latvija ir Baltarusija. Nuo senų senovės čia puikiai sutarė katalikai, sentikiai, pravoslavai ir kitų tikėjimų žmonės. Gausybė ledynmečiu sustumtų kalvelių, išgremžtų ežerėlių supa miestą. Nuostabu! Visaginiečiai gyvena tikrai unikalioje gamtos ir žmogaus sukurtoje erdvėje. Miestas statėsi ant Visagino ežero kranto. Tad į Visaginą atvykusių gamtos mylėtojų akį džiugina ir natūrali, ir žmogaus koreguojančią ranką pajutusi aplinka. Puikus miesto pliažas, valčių prieplauka. Keli žingsneliai nuo ežero – ir tu jau miške. O miškai apie Visaginą dosnūs uogų ir grybų. Tik žiūrėk, kad iš pakrūmės liuoktelėjusi stirna, kiškis ar kitoks miško gyvis neišgąsdintų. Tingesniems įrengtos poilsio aikštelės, ugniakurai iškyloms. Apylinkėse yra Smalvų, Trilypio, Baltas ir kiti ežeriukai. Mums gerai, kad galime skraidyti, o žmonės į Visaginą keliauja kitaip. Vilniaus autobusų stoties bilietų kasose įsigiję bilietą, jie eina tiesiai į 23 aikštelę ir ten pradeda kelionę.

Kiti renkasi traukinį, nes jis erdvesnis. Traukiniai į Turmantą (taip vadinasi galutinė maršruto stotelė) važiuoja kelis kartus per dieną. Kokiu transportu žmonės iš Vilniaus bevažiuotų, maždaug už dviejų su puse valandų būna jauniausiame Lietuvos mieste. Važiuodami autobusu iki galutinės stotelės turėsite pirmą progą apžiūrėti miestą. Atvykstantys traukiniu gali nepilną kilometrą iki miesto eiti pėsčiomis, gali važiuoti maršrutiniu autobusu, pasitinkančiu kiekvieną traukinį, jų laukia ir taksistai.

Mieloji, pameni anksčiau rašiau apie Visagino daugiatautiškumą. Totoriai, vokiečiai, ukrainiečiai, armėnai, rusai – sako, kad čia yra daugiau nei 40 tautybių; gyvena draugiškai, saugo savo kultūrą ir kalbą. Kas dveji metai jie susitinka su savo etninių tėvynių meno kolektyvais šventėje „Rudeninės“. Gentainiai pasakojo, kad labai gardžiai kvepia uzbekiško plovo šventėje, pravoslavų Užgavėnėse, lietuvių Sekminėse... Gerai būtų čia visus metus paviešėti...

Tu žinai, visaginiečiai labai didžiuojasi savo mokyklomis, mokiniais ir mokytojais. O didžiuotis išties yra kuo. Jauname mieste – jaunos, modernios mokyklos. Apie jas daugiau gali sužinoti apsilankiusi jų internetinėse svetainėse. Viena iš šešių – gimnazija. Moksleivius kviečia Technologijų ir verslo profesinio mokymo centras, garsėjantis puikiai paruoštais specialistais ir drausme.

O kokie gabūs mokiniai! Jie laimi prizines vietas įvairiose respublikinėse olimpiadose. Mokiniai puikiai išmano ir fiziką, ir matematiką, ir kalbas, ir kitus realinius ir humanitarinius dalykus... Ir kaip nesididžiuoti, kai tokia puiki jauna karta auga.

Ir vėl rašau tau, mieloji. Esu labai lyriškai nusiteikęs, nes ką tik skridau virš Č. Sasnausko vardo muzikos mokyklos. Buvau girdėjęs, kad jos mokiniai garsina Visaginą visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Savo sidabriniais balsais, virtuozišku grojimu, jie pakeri klausytojų ir vertinimo komisijų narių širdis... Būtų puiku, jei ir mūsų mažasis Gerviukas taptų šios mokyklos mokiniu ir laimėtų kokiame prestižiniame konkurse... O dabar ausyse dar tebeskamba nuostabi grojusiųjų dermė, o širdis laukia tavęs...

Visaginiečiai ne tik moksle, muzikoje, bet ir sporte gabūs. Akrobatika – mėgstamiausia sporto šaka. Girdėjau, kad daugelis prisimena prakaitą, nubrauktą treniruojantis ant batuto, šuolių takelyje ar kitų alinančių treniruočių metu. Mokykla ruošia jaunuolius olimpiadoms, ją gerai žino visame pasaulyje, ji jau išugdė Europos čempionatų dalyvius ir laimėtojus. Neseniai mačiau, kaip jie skraido ore – net neabejoju, kad mums taip neišeitų... O jie gali! Ir lankstūs, ir drąsūs... Štai ką reiškia, kai treniruoja puikūs treneriai, štai ką reiškia beribis pasitikėjimas vadovu.

Žinai, mieloji, žmonėms gerai – jie visaip moka erdvėje judėti – net irkluoti moka. Ir net irklavimo čempionais tampa! Aplink ežerų daug – sportuok į valias. O jei jie sugalvoja profesinių aukštumų siekti, traukia į Irkluotojų mokymo centrą. Sporto centre jie įrengė specialų baseiną, kuriame treniruojasi ir žiemą. Nori būti čempionu – stenkis. Tai Visagine įmanoma. Šiandien lankiausi Meno mokykloje, kuri veikia Vaikų kūrybos namuose. Ir užsikrėčiau begaliniu noru piešti... Nuostabu, kai gali savo mintis išreikšti spalva...

Visagino kultūros centre susižavėjau šokiu... Ten repetavo šokių kolektyvas „Rodničiok“. Negaliu įspūdžio perduoti žodžiais – šokį matyti reikia... Kaip puikiai jie įvairių tautų šokius šoka... Atskrisk greičiau, mieloji...

Visaginiečiai ypač mėgsta profesionalųjį meną. Mono spektaklių festivaliui prasidėjus į Visagino kultūros centrą traukė minia pasipuošusių žmonių. Visaginas – tikrai ne provincija, o intelektualumu ir gebėjimu suteikti potyrių pilnatvę, jis gali pralenkti net didmiesčius. Visaginiečiai sakė, kad ir rudens dargana nebaisi, nes ją išsklaido stebuklinga teatro aura... Visagino kultūros centro darbuotojai sutinka įvairių teatrų kolektyvus, kartu džiaugiasi bardų muzika, kasdien po kelis kartus suka kino juostas.

Jaunas Visaginas kuria savas tradicijas. Rugpjūčio pradžioje net dvi
dienas švenčia miesto šventę. Miesto statytojus prisimena prie simbolinio akmens, varžosi sportinėse varžybose, skaito poeziją, eksponuoja miestelėnų rankdarbius, klauso populiarios muzikos atlikėjų-profesionalų. Tomis dienomis visi organizuoja, visi dalyvauja...

Ne tik bendruomenės, bet ir tradicines kalendorines šventes jie švenčia. Kokios mistiškos ir linksmos Joninės Visagine!

Ar aš tau negražus? Smagu kaubojumi jaustis!
Jau nuo 1994 metų rugpjūčio viduryje Visaginas tampa kantri muzikos sostine. Šio muzikinio žanro mėgėjai suvažiuoja iš viso pasaulio. Minios žiūrovų plūsta į miesto stadioną ir sutelpa ten kažkaip...

Visus traukia laisva šventės atmosfera, aukšta muzikinė atlikėjų kultūra ir noras pabūti vienijančiame muzikos verpete. Žinai, mieloji, Visagine vyksta ir labai savitas, miesto specifikos sąlygojamas renginys – jaunųjų atomininkų sąskrydis „Dysnai“. Apie juos žinią suradau internete. Sąskrydžio ruošėjai rašo, kad šis renginys pradėtas organizuoti dar 1988 metais. Jis kasmet vyksta liepos pradžioje. Į jį kiekvieną vasarą „suskrenda“ jauni atominės energetikos srityje dirbantys žmonės iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, kitų rytų ir centrinės Europos šalių. Jauni žmonės sąskrydžio metu dalijasi profesine patirtimi, ieško gamybinių ir informacinių kontaktų. Vietinės gervės pasakojo, kad jam vykstant pasitraukia atokiau, nes jauni žmonės džiaugiasi po ilgų nesimatymo metų susitikę, klega, šurmuliuoja, visaip kaip savo išmonę demonstruoja. Sako, kad visą tą iš metų į metus keliaujantį žavesį gali pajusti tik pats atomininku tapęs... Įdomus, pavojingas, paslaptingas ir linksmas tas buvimas atomininku.


Laukiu tavęs, mieloji mano Gervele. Laukia tavęs ir taip man patikęs miestas. Jau net nepamenu, kiek laiko skraidau virš Visagino ir nenustoju juo žavėtis. Man regis, įsimylėjau kiekvieną jo kiemą, kiekvieną keliuką. Kaip būtų šaunu kartu skristi virš pagrindinės miesto gatvės, kurią žmonės taip gražiai – Taikos vardu pavadino. Pavasarėjant žavėtumėmės alyvomis ir erškėtrožėmis pasipuošusia Kosmoso gatve, paplepėtume apie žmones, besirenkančius į Visagino kultūros įstaigų sales. Tu pamatytum, kokia puiki erdvė prie bažnyčios

, tikiuosi, kad rudenėjant ten gros ir jauniausi Lietuvos vargonai, o žiemą ten žmonės rinksis pasidžiaugti savo šalta ir puošnia Naujametine švente. Jaunystės gatvė rudenį apsipila klevų auksu... Viskas šiame mieste puiku... Pamatyk ir tu.


Rašau tau paskutinį laišką iš Visagino. Tu daug praradai, kad per savo nesibaigiančius reikalus neradai laiko atvykti. Ilgiau laukti nebegaliu, nes artinasi žiema. Žiemos šiuose kraštuose labai šaltos, daug sniego. Mokslininkai sako, kad šioje Lietuvos teritorijoje klimatas jau žemyninis, tad skubu, nes bijau, kad mano kojos nepritaikytos vaikščioti žiemos sporto mėgėjų pramintomis trasomis. Žuvingi aplinkiniai ežeriukai užšals ir gausiais laimikiais džiaugsis tik žvejai mėgėjai... Pramisti man padėtų tik gausybėje eksponuojamų akvariumų gyvenančios žuvelės, bet žmonės ten tiek daug triūsė norėdami ir kitiems pademonstruoti povandeninį gyvenimą... Gilios sniego pusnys tik medžiotojams padeda susekti žvėrių buveines... Skrendu pas tave, kad kitais metais čia sugrįžčiau kartu su tavimi. Galiu tik pasikartoti: viskas šiame mieste puiku, pamatyk ir tu!

Originalaus rusiško teksto autorė Marina Lukšys Vertimo į lietuvių kalbą autorė Dalia Savickaitė Nuotraukų autoriai Vitalij Bogdanovič ir Zigfrid Binkevič Maketo autorė Olga Mazniova ir piešinių autorė Vida Suchockaja