Vilniaus gamtinių sąlygų išskirtinumas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

=

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (95 balsai)

Vilniaus gamtinių sąlygų išskirtinumas (arba kodėl dabartinėje vietoje galėjo įsikurti Vilnius) =


Dr. Regina Morkūnaitė, dr.Daumantas Bauža, dok. Aldona Baubinienė, dr. Rimantas Petrošius (Gamtos tyrimų centro Geologijos Geografijos institutas),

dr. Gediminas Vaitkevičius (Lietuvos Istorijos instituto Miestų aplinkos tyrimų skyrius)

Turinys


Mokslinių tyrimų apžvalga


Žinome, kad vienos pirmųjų senovės Lietuvos (LDK) teritorijoje pilys dėl saugesnės strateginės padėties dažniausiai buvo statomos ant kalvų. Tolesnį šalia įsikuriančių gyvenviečių, vėliau miestų įsikūrimą ir plėtimosi ypatumus nagrinėja istorikai, archeologai, urbanistai, net architektai ir akivaizdu, kad tokios problemos aktualios ir gamtinių mokslų specialistams-geomorfologams, geologams, geografams. Šiuo atveju Vilniaus (1 pav.) ir jo apylinkių pažinimas skatina išgvildenti klausimą, kuo unikali pastaroji gamtinė aplinka.


1 pav. Vilniaus Katedra visada ryški…(nuotr. R. Morkūnaitės)


Į įdomią Vilniaus geomorfologinę padėtį pirmieji atkreipė dėmesį D. ir N. Sobolevai (1917), garsūs lenkų geologai ir geografai B. ir A. Halickiai, E. Pasendorferis, V. Okolovičius. Pavieniai tyrinėtojai tikslino ledyno pakraštinių darinių (Kudaba, 1962; Mikalauskas, 1964; Vaitiekūnas, 1967) žemėlapį. Daug naujų faktų atskleista 8 dešimtmetyje (Basalykas, Jurgaitis, Mikalauskas, 1976; Basalykas, Mikalauskas, Švedas, 1975). Monografijoje „Lietuvos aukštumos“ Č. Kudaba aprašė Vilniaus kalvynus, išskirdamas juos kaip sudėtingus makrokompleksus (Kudaba, 1983). K. Monstvilo 1976 m. paskelbtame straipsnyje „Vilnios žiočių geologija ir geomorfologija“ detaliai aprašytos Katedros aikštės, Sereikiškių parko ir Gedimino kalno geologinės, inžinerinės-geologinės ir hidrogeologinės sąlygos pagal 1968-1973 m. atliktų inžinerinių tyrimų duomenis (Monstvilas, 1976). Pagal V. Vodzinsko sukauptą faktinę medžiagą aprašyta Gedimino kalno geologinės raidos istorija (Vodzinskas, 1960). Yra istorikų (Sarcevičius, 2011; Vaitkevičius, 2012), archeologų kartu su geologais (Guobytė, 2007; Satkūnas, 2012) darbų. 2013 m baigiamas sudaryti Vilniaus M 1:10000 geomorfologinis žemėlapis (LGT darbuotojai).


2 pav. Kozlovo medžiagos ataskaitoje (1947) surastas hipsometrinis Vilniaus žemėlapis M 1:25000.


Vilniaus reljefas ir kas jį formavo


Iš žemėlapio matyti (2 pav.), kokie aukščiai vyrauja (195, 213, 250 m NN) Vilniaus apylinkėse, kur Neries upės vingiavimo kilpos - akivaizdus pirminių proslėnių buvimas. Miestas įrėmintas iš PR, PV ir Š moreninėmis aukštumomis ir plynaukštėmis (100-120m NN; 180-200 m NN). Priešledyninio paviršiaus ypatumai (minkšti kreidos sluoksniai, pro-Neries paleoįrėžis (kristalinio pamato įlinkis), tarpplaštakinio pleišto lokalizacija, kurios vietą performavo ledyno tirpsmo vandenys ir įšalo pasekmės (termokarstiniai procesai) bei kiti epigenetiniai (antriniai po ledyno atsitraukimo) procesai suformavo unikalų Vilniaus reljefą. Jį galutinai įrėmino Neries proslėnio terasiškumas, dviejų upių (Neries ir Vilnios) santaka. Svarbus reljefo susiformavimui priešpaskutinio apledėjimo paviršių buvimas, kuris sustabdė paskutinio ledyno užslinkimą. Šio ledyno epigenetinių procesų performuotos nuogulos Vilniaus miesto teritorijoj labiausiai išlikusios rytinėje Vilniaus teritorijoje. Kartografinės medžiagos analizė parodo, kad priešpaskutinio apledėjimo Medininkų aukštumai priklauso Panerių, Lyglaukių ir Sapieginės kalvos, kurios virš aplinkinių lygumų iškyla 195-213 m NN ir yra unikalios – Vilniaus puošmena. Aukščiausia miesto dalis – Minsko plento rajonas, kur aukščiausias taškas netoli Žirnių ir Liepkalnio gatvių sankryžos Laimio kalnas, kurio aukštis 235 m NN. Medininkų aukštumos paviršius yra ryškiai banguotas, jame nenutrūkstamai kaitaliojasi dideli, 3-8 km2 ploto, pakilimai ir platūs, užpelkėję slėniai, kurių lėkšti šlaitai dažniausiai sutampa su iškilimų šlaitais. Labai įspūdingi ir įvairūs yra Medininkų aukštumos šlaitai, kurie nusileidžia į Neries ir Vilnios slėnius, yra išvagoti gilių griovų ir sausų slėniukų. Kito tokio įvairaus reljefo visoje Lietuvos teritorijoje nėra. Pavyzdys unikalus Gedimino kalnas (3 pav.), kuris yra Sapieginės erozinio kalvyno atragis (iškyšulys).

Paskutinį kartą Neries ir Vilnios upės savo vagą 5-7 m gilino prieš 5-6 tūkst.metų suformuodamos salpinę terasą. Aukščiau dabartinio vandens lygio sutinkamas vaginis aliuvis (nuogulos, suklostytos upės vagos) rodo, kad Neris ir Vilnia lėtai visą laiką gilino savo vagas. Dabar Neries upė Vilniaus miesto centre yra įsirėžusi apie 20 m gilyn į butėnų tarpledynmečio limnines nuogulas (suklostytos vandeningoje aplinkoje) (II bt). Yra nuomonių, kad išlikę Katedros aikštėje ir prie Neries moreniniai horizontai (nustatytos Žemaitijos ledyno moreninės nuogulos) yra nevienodo kietumo (Baltakis ir kt., 1982), o tai stabdė upių gilinimąsi.



3 pav. 2014 m balandžio mėn Vilniaus Gedimino kalnas ir Sapieginės erozinio kalvyno dalis (nuotr. R. Morkūnaitės)


Priešledyninių senslėnių (Čepulytė, 1979; Petrulis, 1958) buvimas komplikuoja nuogulų klostymąsi ir prisideda prie jų įvairovės. Konstatuota, kad senslėnių vagomis pasinaudodavo ledyno liežuviai, juos praplatindami ir papildydami nuogulomis (galima Vilnios senslėnio pločio priežastis). Nuogulos aptiktos šiaurinėje miesto daly, kuri neįeina į tiriamo ploto ribas. Piečiau Neries galimi senslėniai, kuriuose, manoma, aliuvio storymė viršija 20 m. Yra nuomonių, kad Vilniaus miesto ribose pastarojo 10000 metų laikotarpio geologinė paviršių formuojanti procesų veikla sulėtėjusi, tad ją nustelbia žmogaus veikla.



4 pav. Vienas ankstesniųjų išspausdintų Vilniaus apylinkių geomorfologinis žemėlapis (Basalykas, 1955), kuriame pavaizduota reljefo ir nuogulų kilmė.
(1- slėniuotas stambiai banguotas Medininkų aukštumos reljefas, 2- daubėtas smulkiai kalvotas
Riešės aukštumos reljefas, 3- fliuvioglacialinė aukštesnioji lyguma (80 m), 4a- fliuvioglacialinė
žemesnioji lyguma (60 m), 4b- šeštoji (40 m) terasa, 5- penktoji (30-35 m) terasa, 6- ketvirtoji (20-25 m) terasa, 7- trečioji (13-18 m) terasa, 8- antroji (8-10 m) terasa, 9- salpinė (4-5 m) terasa, 10- denudaciniai slėnio šlaitai, 11- terasų pakopos, 12- šiuo metu ardomi skardžiai, 13- senieji neveiklūs sufoziniai nuošliaužiniai cirkai, 14- raguvos aukštųjų terasų šlaituose, 15- ašys senųjų griovų, esančių viduriniųjų terasų šlaituose, 16- erozinės vandenskyrinės keteros, 17- jaunos veiklios griovos, 18- galinių morenų ar keiminės kalvos, 19- eroziniai palikuonys, 20- aklinos daubos terasose, 21- išplovų kūgiai, 22- ozai. Rodyklės rodo paviršiaus nuolydžio kryptį.



Poledynmetiniai procesai , žmogaus veikla ir reljefo klasifikacija


Pripažįstama didelė žmogaus įtaka, kuriant reljefą (5 pav.). Reljefo dideli užpylimai ir nukasimai tyrinėti Kijevo, Maskvos miestuose, lyginant su Vilniumi. J.Valiūnas (Valiūnas, 1993) apibendrina, kad per paskutiniuosius 10 tūkst. metų Vilniaus rajono paviršius pakito nežymiai. Be holoceninių (paskutinis geologinis laikotarpis) upių terasų formavimosi, šiuo laikotarpiu susidarė eilė mažų upelių vagų, susiklostė salpinės terasos, intensyviai vystėsi griovos bei raguvos, pelkėjo lygumų dubumos ir tarpkalvinės dubės, buvo pustomi pliki smėlingų nuogulų plotai (Valiūnas, 1993).
Apibendrinant matome, kad didelė Vilniaus geomorfologinė įvairovė (išskirti 4 orografiniai rajonai – Basalykas, Dvareckas, 1955); 20 morfogenetinių rajonų – (Basalykas, 1981), suvaidino didelį vaidmenį miesto vietos parinkimui ir jo urbanistinei bei gynybinei struktūrai formuotis. Tokią įvairovę sąlygoja tai, kad Vilnius įsikūręs paskutinio ledyno pakraščio ruože, aukščiau paminėtame pleište, kurį didele dalim pakeitė tirpsmo vandenys. Tiriama teritorija (Basalykas, 1981) priklauso Neries vidurupio slėniui, Vilnios žemupio slėniui ir paslėnio eroziniams kalvynams, Sapieginės paslėnio eroziniam kalvynui ir dalinai Nemėžio moreninei plynaukštei.

Pagal atliekamo darbo įvairius tikslus galimi įvairūs gamtinės ar miesto aplinkos skirstymai. Ankstesniuose geomorfologiniuose, geologiniuose ir geoinžinieriniuose rajonavimuose išskirti tik vienalyčiai pagal genezę ir litologiją reljefo kompleksai su jiems būdingomis nuogulomis, susiformavusiomis tik gamtinių procesų įtakoje.
Aplinkos istorijos požiūriu Vilniaus istoriniame reljefe buvo išskirti 5 žemėvaizdžiai (kraštovaizdžio specialistų požiūriu, jam artimiausias terminas „vietovaizdis“). Išskirti žemėvaizdžiai pasižymi kontrastingomis reljefo formomis palyginti kompaktiškoje teritorijoje, kurios dar susijusios su jose dominuojančia žmogaus veikla, besinaudojant išskirtų teritorijos vienetų specifinėm gamtinėm sąlygom. Jie tiriami ir detalizuojami, įvedant naujus duomenis, nes akcentuojami priežastiniai ryšiai.





5 pav. Vilniaus Geležinio Vilko gt. šlaito nuošliauža, kur
2013 m 04. tebevyko sutvirtinimo darbai (nuotr. D. Baužos)


Apibendrinimas


Reljefo formų požiūriu, Vilniaus teritorijoje yra stačiais šlaitais izoliuotas erozinis kalvynas (Sapieginė); terasuoti pakopiškai žemėjantys Neries ir Vilnios suformuoti šlaitai, sudarantys natūralų amfiteatrą (Senamiestis); plynaukštė (Naujamiestis); Vilnios kanjonas (Paplauja su kaimyninėmis Rasomis ir Užupiu); iš pietų ir vakarų miestą juosia moreninės aukštumos. Tokia įvairovė suteikė atskiroms miesto erdvėms savybes, palankias gynybai, gamybai, apgyvendinimui, komunikacijų kontrolei ir t. t. Ši formų įvairovė sudaro tarsi permanentinį „specializuotų segmentų“ audinį, leidžiantį palaipsniui apgyvendinti paskirus plotus (atsižvelgiant, kokie tam tikrais laikotarpiais vyrauja prioritetai).
Tuo Vilniaus geomorfologinės sąlygos išsiskiria iš kitų aplinkinių (Neries ir Vilnios baseinų) vietovių. Gamtinės sąlygos buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių valstybės centro įsitvirtinimą būtent šioje vietoje.


Vilnius, 2014.12.12.