Vidiškių krašto laidotuvių papročiai ir giesmės

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (22 balsai)

Vidiškių krašto laidotuvių papročiai ir giesmės

Laidotuvių papročiai seni, kaip sena visuomenės istorija. Atskiri istorijos tarpsniai keitė ir koregavo juos, tačiau tvirtos tradicijos sugebėjo išsaugoti savitumą, ir tie pasikeitimai nebuvo tokie ryškūs. Iki šiol išlikusi tradicija yra paskelbimas apie artimojo mirtį, mirusiojo šarvojimas (mūsų krašte vadinamas ,,pagrabu”), giedojimas prie mirusiojo, lydėjimas į bažnyčią ir kapines, laidojimas ir gedulingi pietūs. Praėjus nuo mirties keturioms savaitėms, rengiamas ,, keturnedėlis“, po metų- metinės. Apie Vidiškių krašto laidotuvių papročius, plačiau apie giedojimą prie mirusiojo karsto papasakojo vyresniosios kartos giedotojos – Marija Čekauskienė iš Vidiškių ir Aldona Štarienė iš Šventupės. Marija Čeponytė – Čekauskienė gimė 1928 metais. Jaunystėje gyveno Vidiškių apylinkės Kirveliškių kaime, šiuo metu – Vidiškiuose.

Giedoti ji pradėjo nuo 12 metų. Turėjo labai gražų balsą. Šeimoje giedojo Marijos motina ir brolis. Balsinga buvo visa motinos giminė. Jie giedodavo netgi savo artimųjų laidotuvėse. Marija ilgą laiką buvo pagrindinė giedotoja Vidiškių miestelyje. Jai padėdavo ir vyras Vladas, gimęs 1921 metais Taujėnų apylinkės Šalnų kaime. Giedoti Vladas pradėjo susituokęs su Marija.Be Čekauskų Vidiškiuose gieda ( ar seniau giedojo) Elena Matuškevičienė, Stasė ir Jonas Buteikiai, Dana Tidikienė ir kt. Nuo pat jaunystės giedoję kaimynų laidotuvėse amžinam poilsiui atgulė Antanas Juozokas , Alfonsas Baltrūnas ir Akvilina Kiškienė.Kita giedotojų grupė yra Šventupėje. Nuo seno joje gieda Aldona Kurkėnaitė- Štarienė, gimusi 1936 metais Šventupės kaime. Po dvaro panaikinimo persikėlusi gyventi į Vidiškius, vėliau su šeima įsikūrė Šventupėje. Giedoti ji pradėjo nuo 13 metų. Vidiškiuose vargonininku dirbęs Kazys Vilkas sukūrė jaunimo chorą. Jame giedojo apie 15 mergaičių. Vėliau geresnius balsus turėjusios mergaitės buvo priimtos į bažnyčios chorą. Tame chore giedojo ir Aldona. Vidiškiuose gyveno dvi seserys- senos ,, giedorkos“ Baltrūnaitės. Jos labai mylėjo Aldoną ir vis kviesdavo giedoti laidotuvėse. Kai ištekėjo, kurį laiką laidotuvėse negiedodavo, o vaikams paaugus, vėl pradėjo ir gieda iki šiolei Jos vyras Antanas Štaras, gimęs 1930 metais Gaidelių kaime (Vidiškių sen.), taip pat buvo balsingas. Laidotuvėse giedoti pradėjo daugiau kaip prieš 20 metų. Šventupėje gieda (ar giedojo) Antanas Šereika, Stasė Kirvelienė, Rima Čereškevičienė, Angelė Pauliukonienė, Julė Dūdienė, Ona Štarienė, Marijona ir Vincas Kličiai, Alfonsas Kličius, Jeronimas Dalinkevičius, Vanda Urbanavičienė, Jadvyga Zmejauskienė. Vyresniuosius dabar pakeičia Daiva Linartienė, Audra Pauliukonienė, Jeronimas Mulevičius. Šventupiečiams dažnai tenka giedoti ir aplinkiniuose kaimuose- Radiškyje, Jakšiškyje, Knitiškiuose. Dažniausiai važiuoja 4 – 6 žmonės. Juos dažnai kviečia giedoti ir per metines mišias.Dauguma tiek Vidiškių, tiek Šventupės laidotuvių giedotojų gieda ir bažnyčios chore. Kokie gi papročiai ir tradicijos vyravo Vidiškių krašte anksčiau, kokios išliko iki šių laikų? Kaip pasakojo Marija Čekauskienė, seniau aplinkiniams apie mirusįjį pranešdavo kaimynas arba mirusiojo šeimos narys. Tolimesniems kaimynams arba giminaičiams pranešti važiuodavo arkliais. Giedotojus taip pat kviesdavo. Į tolimesnius kaimus juos parsiveždavo irgi arkliais. Dabar į laidotuves kviečiami tik giminės. Kaimynai sužino vieni iš kitų ir ateina atsisveikinti su mirusiuoju. Giedotojai sueina nekviečiami, nors kai kas ir kviečia. Žinoma, jei laidotuvės ne savam kaime, tai giedotojai kviečiami. Apie žmogaus mirtį ir anksčiau, ir dabar praneša bažnyčios varpai. Anksčiau mirusįjį pašarvodavo kambaryje ,,ant lentos”. Ir tik vietiniams staliams pagaminus karstą, mirusįjį perkeldavo į jį. Jei namas būdavo ,,dviejų galų“, tai šarvodavo vadinamoje ,,stancijoje“. Mirus jaunam žmogui, karstą apipindavo rūtų vainiku, nešdavo gėlių. Vyresniesiems mirus, nešdavo žvakes. Šermenims šeimininkės atnešdavo duonos, sviesto, sūrio. Giminės atveždavo sausainių, pyrago. Aldona Štarienė pasakojo, kad mirus jaunam žmogui, jaunimas susitardavo ir budėdavo pamainomis prie mirusiojo: vieni vakare, kiti naktį, dar kiti – anksti rytą. Prie senų žmonių taip nebudėdavo. Ir anksčiau, ir dabar iš toliau atvykę žmonės ir giedotojai kviečiami vakarienės. Tik anksčiau vaišės būdavo daug kuklesnės. Virdavo kopūstus, ,,birbizus“, makaronus, duodavo varškės. Giedotojai dabar dažniausiai susirenka vakarais. Anksčiau, kas galėdavo, ateidavo pagiedoti ir dieną. Seniau mirusysis namuose būdavo laikomas tris paras, dabar dažniausiai – dvi. Po to vežamas į bažnyčią ir į kapines. Kaip sakė Marija Čekauskienė, jei mirusiojo neveždavo į bažnyčią, tai ir kapinėse nelaidodavo. Paprastai tai būdavo savižudžiai, nusidėjėliai ar nekrikštai, kurie amžino poilsio vietą rasdavo kapinių patvory. Vidiškių parapijos žmones paprastai veždavo į Vidiškių bažnyčią, laidodavo Vidiškių kapinėse. Giedotojus paskui karstą veždavo arkliais, jei trūkdavo arklių, eidavo pėsčiomis. Iš Kirveliškių, anot Marijos, kelias į bažnyčią buvo tolimas, tai giedotojai visą laiką su trumpomis pertraukomis giedodavo. Aldona Štarienė jau prisimena tuos laikus, kai mirusįjį veždavo sunkvežimiu, karstą apstatydavo berželiais.

Bažnyčioje per gedulingas mišias giedodavo bažnyčios choras, giedotojai tik pritardavo. Po mišių mirusįjį į kapines visais laikais palydi kunigas. Mirusiojo artimiesiems ir kaimynams grįžus iš kapinių, ruošiami gedulingi pietūs. Anksčiau jie trukdavo daug ilgiau, negu dabar. Pietų metu daug giedodavo, melsdavosi. Po maldų šeimininkės duodavo šiltą patiekalą, tada žmonės keldavosi nuo stalo, eidavo pasivaikščioti ir vėl susirinkdavo giedoti. Vėl pasivaišinę, sukalbėdavo ,,penkis poterius“, ir tuo gedulingi pietūs baigdavosi Lietuvių laidotuvių papročiuose nemažai vietos užėmė religinių giesmių giedojimas. Giedojimo paprotys yra kilęs iš senojo raudojimo papročio. Raudose būdavo išvardijami geri mirusiojo darbai, svarbūs įvykiai, apgailestaujama, kad jis paliko artimuosius. Raudodavo arba patys artimieji, arba samdytos raudotojos – verkėjos. Giedojimo paprotys į Lietuvą atėjo kartu su krikščionybe. Dar kurį laiką buvo sunku atsisakyti raudų, bet palaipsniui jas pakeitė religinės giesmės. Dabar miestuose dažnai giesmes pakeičia gedulingos muzikos įrašai, tačiau kaimuose, kur dar yra savų giedotojų, populiaresnis yra giedojimas, kuriuo tarsi atiduodama paskutinė pagarba savo kaimynui, draugui ar pažįstamam. Kiekviena giedotojų grupė pasirenka giesmes savo nuožiūra, renkasi labiau patinkančias, gražiau skambančias. Senesnės giesmės gula užmarštin ir išlieka tik giesmynų puslapiuose, jų vietą keičia naujesnės, išgirstos kitur, atsivežtinės, kartais sukurtos profesionalų. Kaip dažna liaudies kūryba, senosios giesmės ateityje liks tik kaip tyrinėjimo objektas ir žodinis palikimas ateities kartoms.

Užrašė Genė Vaitkūnienė ir Regina Stasiūnienė