Valerija Bumbulienė: "Nesu abejinga savo valstybės ir tautos likimui"

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (305 balsai)
Šiame kraštotyros darbe pristatomi buvusios Sąjūdžio Tauragės skyriaus atsakingosios sekretorės, Tauragės Garbės pilietės Valerijos Bumbulienės rašyti prisiminimai ir apmąstymai. Ši iš pažiūros gležnutė, tačiau viduje nepaprastai gyvybinga ir atkakli buvusi dailės mokytoja įnešė labai svarų indėlį į Tauragės Sąjūdžio ir paties miesto istoriją. Būdama garbaus amžiaus ir dabar nelieka abejinga savo miestui ir jo žmonėms.

Nesu abejinga savo valstybės ir tautos likimui

Politines pažiūras man formavo daug kas: šeima, ikikarinė mokykla, giminės tradicijos. Todėl per visą gyvenimą buvau joms ištikima ir nepasidaviau jokiom kitom įtakom. Tarybiniais metais, būdama mokinė (dažnai nuo tėvų pasislėpdama), rašiau į slaptus laikraštėlius rašinėlius. Paskui, kai būdavo pilni sąsiuviniai (rašė ir kiti mokiniai), man pavesdavo iliustruoti. Dabar stebiuosi, kaip nebuvau susekta už antitarybinę veiklą. Visi tada laukė, kada baigsis okupacija. Laukė, bet tikėjo tuo ne visi...

Po daugelio metų tas laikas atėjo. Bebūnant Vilniuje sužinojau, kad prasideda atgimimo ženklai: kūrėsi Sąjūdis. Skubiai grįžau į Tauragę ir pradėjau ieškoti bendraminčių. Radau susirinkusius į Centrinę biblioteką ir visiems vadovaujant Joną Liorančą. Bibliotekos direktorė Vida Kazakevičienė, nebijodama nepalankių pasekmių, leido Sąjūdžiui prijaučiantiems susirinkti bibliotekoje. Visi buvom pareigingai nusiteikę ir pritarėm tam, kas formavosi Lietuvoje. Aš tuojau pasisiūliau sekretoriauti vykstantiems posėdžiams. Judėjimas vystėsi, augo, plėtėsi. Žmonių susibūrimai persimetė į gatves, atvirus mitingus. Ir juos reikėjo planuotai organizuoti, prireikė informacijos žmonėms. Aš, kaip dailės specialistė, pradėjau masiškai piešti plakatus, rašyti lozungus, atsišaukimus ir skelbimus. ,,Okupavom“ miesto skelbimų lentą paversdami ją į gatvės stendą – sienlaikraštį. Matydama, kad nebespėju, į pagalbą atėjo ir mano dukra Dalia (taip pat dailininkė). Į šį stendą stambiu šriftu perrašinėdavom Sąjūdžio nutarimus, radijo žinias šia tema, laikraščio ,,Atgimimas“ kai kuriuos straipsnius. Čia žmonės sužinodavo kur ir kada bus kviečiami mitingai vienam ar kitam reikalui Sąjūdžiui paremti, palaikyti vyriausybinius nutarimus.

Tūkstantiniai mitingai dažnai vyko Vilniuje. Prireikė skubiai siūti Tauragei vėliavą. Suradusi raudoną audeklą, baltais dažais užrašiau ,,Tauragė“ ir nupiešiau mūsų tauro ragą. Labai ryškiai ir pastebimai visados matėsi iš minios, kur mes. Aš širdyje džiaugiausi, kad galiu padėti ir prisidėti prie bendro reikalo.

Garsas apie Pabaltijo valstybių politinį pakilimą pasklido po visą pasaulį. Sąjūdis sugalvojo dar stipresnį smūgį okupacijai - ,,Baltijos kelią“. Nuostabiai greitai įvyko susitarimas su trim Baltijos valstybėm, taip pat greitai buvo jam pasiruošta. Žmonių nuotaika buvo pakili, niekas nenorėjo nei įstaigose sėdėti, nei kokį kitą darbą dirbti. Greitai surinkta 100 autobusų, kurie turėjo vežti žmones į susitikimo vietą. Reikėjo prirašyti daugybę skelbimų ir juos prikabinėti kur tik įmanoma. Žmonės norėjo viską žinoti: kur ir kada rinktis. Supratau, kad mūsų rajono mašinos privalo išsiskirti iš kitų rajonų. Vėl, mudvi su Dalia per naktį pripiešėme 100 plakatų mašinoms papuošti. Trijų valstybių vėliavos, užrašas ,,Baltijos kelias“ ir miesto pavadinimas ,,Tauragė“ puikavosi ant autobusų priekinių stiklų.

Šimtas autobusų, tiek pat lengvųjų mašinų ir daug išleidžiančių ir nepakliuvusių į važiuojančių tarpą žmonių, darė nepakartojamą jausmą ir įspūdį. Su gėlėmis, su ašarom akyse buvom išlydėti į nepaprastą žygį - susitikti su visų trijų respublikų laisvės ištroškusiais žmonėmis.

O keliuose, tarsi upės, viena kryptimi dviem eilėm važiavo vienas po kito žmonių pilni autobusai. Vieni kitiem mojavo rankomis, vėliavomis, gėlėmis, dainavo ir skandavo: ,,Lietuva, Latvija, Estija!“ Atrodė, kad visi gyvename viena mintimi, širdys plaka tais pačiais troškimais ir kad kitaip būti negali!.. O buvo!

Privažiavus Panevėžį, reikėjo pravažiuoti geležinkelio pervažą, kad galėtume toliau važiuoti prie Latvijos pasienio. Staiga, radome uždarytą šlagbaumą. Reiškia – pravažiavimo nėra! O siauruku geležinkeliu, kelis metrus pirmyn ir atgal, demonstratyviai važinėjosi garvežys su keliais prekiniais vagonais. Tuojau iš mašinų iššoko keli vyrai, vieni stabdė garvežį, o kiti pakėlė šlagbaumą leisdami, kad ir kelioms mašinom pravažiuoti. Netrukus atsirado vienas panevėžietis, kuris parodė kitą kelią, galintį aplenkti šią nelemtą kryžkelę per geležinkelį. Visi labai džiaugėmės, kad paskirtoje vietoje atsiradome laiku. O ten liejosi jausmai, emocijos, džiaugsmas ir ašaros... Kai iš lėktuvų ant mūsų galvų pasipylė gėlės, kas darėsi, žodžiais neišreikšti, nenusakysi...

Ir štai atėjo laikas, kai okupantai pradėjo mus bauginti ir bausti už paskelbtą nepriklausomybę. Grąsinimai, šantažai, blokada. Jautėsi didelė įtampa ir pavojus, kad gali milžiniška jėga vėl uždėti savo leteną ant mūsų laisvės, ant mūsų galvų. Grėsmė galėjo kilti visur, bet kada ir nežinia dėl ko. Tada buvau jau atsakinga Sąjūdžio sekretorė. Pačiu sunkiausiu, atsakingiausiu, pavojingiausiu momentu reikėjo viską numatyti, priimti sprendimus, rasti ir burti bendražygius. Dabar galvoju, iš kur „mergaitei tiek drąsos... „ Kodėl neatsisakiau šių pareigų, kodėl nepabėgau išsigandusi tokios naštos ne pagal savo pečius?.. Nebuvo laiko abejonėms ir mąstymams! Įvykiai lėkė kaip viesulas. ,,O kas, jei ne aš?“ tukseno į galvą, širdį, sąžinę, į pareigos jausmą... Negalėjau nei minutei pasitraukti iš Sąjūdžio būstinės, nes visą laiką skambėjo telefoniniai pranešimai, nurodymai, paaiškinimai... Bijojom Raudonosios Armijos dalinių puolimo Tauragei iš jų – Tauragės dvaro dislokacijos vietos ir Kaliningrado srities bei Tilžės (Sovietsko). Užsibarikadavau langus, o prie durų stovėjo sargyba.

Miegojau būstinėje ant stalų, maisto atnešdavo dukra su savo mažyliu ant rankų. Visų dėmesys buvo – Vilnius ir Aukščiausios Tarybos rūmai, kuriame buvo mūsų vyriausybė. Jiems reikėjo pagalbos, apsaugos. Beveik kiekvienas rajonas siuntė autobusus su žmonėmis budėti prie A. Tarybos pastato. Tą darėme ir mes. Stebėjausi, kad niekas nebandė atsisakyti duoti autobuso tiems tikslams. Ūkio vadovai, organizacijos, autobusų stotis, suprato padėties pavojingumą ir mielai talkininkavo. Tik dabar tyliai pagalvoju: kur buvę dingę vyrai - patriotai, kad ta sunkia našta teko man vienai? Dabar į šį klausimą niekas nenori atsakyti...

Gerai, kad dar Vilniuje turėjau sūnų Daugį, kuris palaikė ryšį su televizija ir radiju. Per jį galėdavau pranešti tauragiškiams apie išvykas į Vilnių, apie tai ko pageidaujama iš Tauragės, kiek siųsti žmonių, mašinų. Vėliau ir sūnus su bendraminčiais nuėjo saugoti trispalvės vėliavos į Gedimino pilį. Ten jie buvo pasiryžę be kovos trispalvės neatiduoti. Gerai, kad to neprireikė. Kaip apdovanojimas, sūnui buvo padovanota išsaugota vėliava.

Raudonosios Armijos karo vadams pasirodė, kad prie Aukščiausios Tarybos rūmų per daug žmonių, kad pradėti į juos šaudyti, todėl nutarta pirma užimti televiziją, kad galėtų paskelbti mūsų pralaimėjimą... Atsivėrė pragaro vartai... Į taikius žmones šaudė, daužė šautuvo buožėmis, traiškė tankų vikšrai... Kai televizijos ekrane, tarp kitų sužeistų, pamačiau ant ratukų vežamą tauragiškį Kęstutį Bredelį, visą pajuodusį, be sąmonės – gyvenimas tapo bevertis. Tai aš jį prikalbėjau važiuoti į Vilnių. Tai aš prašiau palaikyti tauragiškius... Draskė sąžinė – aš kalta, per mane žuvo žmogus! Kas dieną skambinau į ligoninę, bet atsakymas tas pats - ,,Sąmonės neatgavo... !“ Tačiau Kęstutis buvo laimės vaikas. Mirtis jo nepasiėmė. Pasveiko, baigė mokslus, sukūrė šeimą. Buvo kova, buvo aukų... Aptarėm, su tuo metu buvusiu meru K. Pauliumi, kad reikia parvežti žuvusių Sausio 13-ąją portretus ir padaryti mieste stendą. Blaškiausi po Vilnių, kol radau iš kur juos galėjom nupirkti. Ilgai žmonės degino žvakutes prie žuvusių portretų, dėjo gėles, pagarbai, gal ir maldai, stabteldavo susikaupimo minutei.

To laikotarpio aš niekada neužmiršiu. Tiek pergyventa, jaudintasi, dirbta iki didžiausio pervargimo, tai – mano auksiniai prisiminimai. Visų atvejų neišpasakosi, bet pamiršti neįmanoma.

Kas šį laikotarpį pragyveno lengvai, neįdėję savo indėlio, savo širdies, nesivarginę buvusiais ir nepatogumais, visados liks nepatenkinti tuo ką turi. Jei viskas yra matuojama tik materialinėmis vertybėmis, toks žmogus yra trumpaamžis, gyvenimo dulkė, nepalikęs šioje žemėje savo pėdsako. Sako: ,,Exegi monumentum!“ - pasistatyk sau paminklą. Savo širdyje aš jį turiu, kitiems nėra reikalo jo matyti.

2008-II-12

Užrašė:

Tauragės savivaldybės viešosios bibliotekos Vymerio filialo vedėja Gina Juškienė.

Nuotraukos iš asmeninio V. Bumbulienės archyvo.

Literatūra:

Dėkoju likimui, kad galėjau patirti Sąjūdį: Valerijos Bumbulienės atsiminimai / užrašė Gina Juškienė. - Tauragės rajono SVB Vymerio filialas. – Tauragė, 2008. – 11 p. : iliustr.