Valdo Jurevičiaus darbai Molėtuose

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (104 balsai)
Jolanta Matkevičienė


Valdas Jurevičius - viduriniosios kartos Vilniaus molėtiškis, architektas, projektavimo firmos vadovas. Dalis molėtiškių jį vis dar mena kaip „patriotą nuo kaulų iki smegenų“. Kad būtų galima pastorinti šį patriotizmą, reiktų dar pridėti ir kraštiečio menininko kepurėlę su skorpionišku liežuvėliu ir subtilaus sarkazmo gaidele, išduodančia žmogaus būdą šypsotis, bet nenutylėti netiesos...


Sąjūdžio patriotas


Apie V. Jurevičiaus patriotizmą Sąjūdžio laikais galima kalbėti ir per meno kūrinius, atsiradusius, kaip teigė autorius, nes labai norėjęs padėti Molėtams... Tą padėjimą reiktų suprasti keliomis prasmėmis, bet pirmiausia reiktų sustoti ties menininko, nenorėjusio matyti „nesveikai urbanizuotų Molėtų“ ir kūrusio meno kūrinius, kurie švelnintų aplinką ir suteiktų sielos atgaivą, prizme. Padedant jaunatviškam maksimalizmui, įgimtam patriotizmui ir įvaldytai dailininko – architekto profesijai, Molėtai iš tiesų apsupti V. Jurevičiaus idėjomis ir darbais. Juos šiek tiek pakeitė laikas ir žmonės, bet autorius į tai žiūri be susireikšminimo. „Padariau kažką, o jei su laiku sunyks, neturėsiu nieko prieš. Juk nieko amžino nėra.“ Bene pirmasis profesionalaus menininko kūrinys atsirado Molėtuose, kai Lietuvoje jis jau buvo pripažintas ir pelnęs premiją už M. Mažvydo bibliotekos kavinėje sukurtą freską apie knygą ir spaudą. Tiesa, tiek pat galėjęs turėti ir kūrybinių laurų, ir „politiško nebrandumo“ pelų, bet, kai valdžios sluoksniuose atsiranda protingų asmenybių, turbūt nė nesvarbu kuriuos gyvename laikus, svarbu tampa pasitikėjimas ir žinojimas. Išsisukęs nuo sovietinės ideologijos kabliuko Vilniuje, V. Jurevičius ėmėsi ir kitos freskos, kurią užsakė tuometinės Molėtų kino direkcijos direktorė D. Kulikauskienė. Kažkas ir čia iš tuometinio CK norėjo pažvelgti į freskos eskizus, bet autorius vėl išsisuko. Jo mintyse buvo sukurti „Molėtų legendą“, kurioje atsispindėtų šio krašto istorija, apipinta mitais ir tikrove. Šiandien ta pati freska, sukurta šlapia klasikine technika, kur perdien gali padaryti 30-40 cm plokštumą, tarsi ir ta, kai žiūri į turinį, ir kita, kai, anot autoriaus, tokiam šiandienos „balagane“ vargu ar tinka Molėtų istorija ir disko klubas... „Kietų, nebijančių žmonių buvo ir tuomet“, - sako V. Jurevičius ir prisimena, kad freską mitologine tema kūrė ir Želvos kultūros namuose. Dailininkas buvo labai susijęs su savo kraštu. Studijų metais kas savaitgalį lėkdavęs į Molėtus. Čia, prisiklausęs tėvų, kaimynų pasakojimų, žinojo istorines ir brangias molėtiškiams vietas, dažnai pavadintas net šventomis. Viena tokių vietų buvo Pavasarininkų kalnas. Sąjūdžio pradžioje jam kilo mintis prikelti šią vietą. Tad padarė kryžiaus projektėlį, o pagal jį kryžių pagamino stalius R. Mozūra iš Ažubalių. Pasitaręs su broliu, V. Jurevičius priderino ir Vytį – mozaiką iš marmuro atliekų. Pavasarininkų kalnas tapo susibūrimų vieta. Atgijo ir Pavasarininkai, ir Ateitininkai, ir Angelaičiai... Apskritai, padedant Aleksandrai Ivonytei, pirmoji Lietuvoje Pavasarininkų kuopelė atsikūrė Molėtuose, kardinolo V. Sladkevičiaus kvietimu jie dalyvavo ir konferencijoje. V. Jurevičius atkūrė Pavasarininkų vėliavą, kuri saugoma Molėtų bažnyčioje, išleido pora laikraščių „Pavasario žiedas“, platinamų visoje respublikoje.


Architektas, bet nenuorama lietuvis... Kita, beveik šventa, molėtiškiams vieta, nuo seno buvo Šv. Jonas Nepomukas, prie kurio, atėję basomis, žmonės apsiaudavo batus ir žingsniuodavo į bažnyčią. Padaręs projektą ir suderinęs jį su tuometiniu kun. Klebonu I. Milašiumi, V. Jurevičius atidavė jį statybinei organizacijai „Molesta“. Sako, techninė konstrukcija buvusi ne tokia ir paprasta, nes toje vietoje skendėjo liūnas... O skulptūra buvo užsakyta Navicko firmoje Vilniuje. Šiandien šia skulptūra grožisi ne tik molėtiškiai, bet ir miesto svečiai. Prisimindamas pirmąjį Sąjūdžio susirinkimą prie freskos kino teatre, V. Jurevičius prisimena ir kitą Sąjūdžio traukos objektą – paminklą J. Basanavičiui. Juk J. Basanavičius – Lietuvos šviesulys, kurį įamžinti Molėtuose buvo nusprendusi smetoninė bendruomenė, ir kuriai tai įgyvendinti sutrukdė karo negandos. Tad, regėjos, užbaigti šį senelių pradėtą darbą – buvo puiki mintis. Kartu su broliu V. Jurevičius padarė trikampės formos paminklą, Dailės kombinate išliejo Vytį. Pastatė jį ten, kur ir turėjo būti anksčiau pastatytas, bet, matyt, išplėtus „raudonuose mūruose“ prekybos veiklą, jis prarado šviesulio pagarbos paskirtį ir buvo priglaustas Krašto muziejaus fonduose... Dar 2004 metais nenuorama patriotas apgailestavo, jog apie tai nėra jokių atgarsių nei iš visuomenės, nei iš rajono politikų, o toj vietoj, kaip tyčia, telefono būdelė pastatyta... Kritikavo jis ir savivaldybės aikštėje stovintį akmenį, įamžinantį partizanų žūties vietą. Architekto manymu, tai ne tik nepuošia, bet dar ir menkina bendrą vaizdą bei pagarbą... Nestokojantis Lietuvoje grandiozinių idėjų, kūrybinių sumanymų ir architektūrinių darbų, V. Jurevičius labiausiai turėtų džiaugtis prigimtine misija, kad prisidėjo prie to, ką negyvendinto buvo palikę tėvai – padėjo pasiekt Nepriklausomybę. Jo išsakyta mintis apie pilietiškumo ir patriotizmo ugdymą Lietuvoje - nesensta ir šiandien. „Pirmiausia reikia išauklėti žmogų, kuris suprastų, kas yra valstybė. O tas įpirštas kosmopolitizmas, kad visi esam geri, įstojus į ES, jei nebūsim patriotai, privers išnykti. Mes turim turėt tą jausmą, kad esame lietuviai...“


Taip šiandien atrodo Valdo Jurevičiaus sukurti darbai Molėtuose:


Pavasarininkų kalnas jau be Vyčio...


Paminklas Šv. Jonui Nepomukui.


Freska buvusiame kino teatre.


Alvydo Balandos nuotraukos.


Paminklas J. Basanavičiui, Šv. Jono Nepomuko šventinimo iškilmės -Molėtų krašto laikraščio „Vilnis“ fragmente su 2004m. vasario 13d. J. Matkevičienės straipsniu „Labai norėjau padėt Molėtams...“ ir Algimanto Boratinsko Iliustracijomis.