Valančius Motiejus

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (44 balsai)

Trumpa Motiejaus Valančiaus biografija


Didysis XIX amžiaus vidurio lietuvių tautos švietėjas ir kultūros puoselėtojas MOTIEJUS VALANČIUS gimė 1801 metais vasario 16 dieną prie Salantų besiglaudžiančiame Nasrėnų kaime, dabartiniame Kretingos rajone. Būsimasis vyskupas pakrikštytas netoli gimtinės esančioje Kalnalio bažnyčioje. Motiejus Valančius yra baigęs Žemaičių Kalvarijos šešiaklasę mokyklą, po kurios įstojo į Varnių kunigų seminariją, vėliau studijavo Vilniaus vyriausioje seminarijoje. Dar būdamas studentas išsiskyrė savo išmintimi, darbštumu ir neeiliniais gabumais. Į kunigus įšventintas 1828 metais Vilniaus katedroje. Teko dirbti kapelionu Mozyriaus ir Kražių mokyklose. Šviesi kunigo Motiejaus Valančiaus asmenybė patraukė net bažnyčios vyresnybės dėmesį. 1840 metais jis pradėjo profesoriauti Vilniaus dvasinėje akademijoje, kuri 1842 metais perkelta į Peterburgą. Į jį išvyko ir Motiejus Valančius. Žemaitijon grįžo 1845 metais ir tapo Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. Būtent Varniuose jis parašė svarbiausią savo mokslinį veikalą "Žemaičių vyskupystė". Knygoje išdėstyta Lietuvos bažnyčios, švietimo ir kultūros istorija.1849 metais kunigas Motiejus Valančius Neapolyje (Italija) įšventintas į vyskupus. 1850-aisiais jis paskirtas vadovauti Žemaičių vyskupystei. Motiejus Valančius tapo pirmuoju vyskupu kilusiu ne iš bajorijos, o iš valstiečių luomo.


Vyskupas Motiejus Valančius ypatingą dėmesį skyrė švietimui. Jo visose vadovaujamose parapijose buvo įsteigtos mokyklos, kuriose vaikai mokėsi skaityti lietuviškai, studijavo katekizmą. Vyskupas pradėjo kovoti su girtavimu, skelbė blaivybės idėjas ir ragino žmones stoti į blaivybės brolijas. Iš 1860 metų išlikę duomenys liudija, kad Kauno gubernijoje net 84 procentai katalikų tikybos gyventojų buvo blaivininkai.


Motiejus Valančius rašė dvasinio ir religinio turinio knygas, skatino kitus apsišvietusius žmones rašyti gimtąja kalba. Populiariausi vyskupo kūriniai yra "Palangos Juzė", "Antanas Tretininikas", "Vaikų knygelė", "Paaugusių žmonių knygelė".


Atkakliai vykdomą gimtojo krašto kultūrinimo ir dorinimo darbą nutraukė po 1836 metų sukilimo Lietuvą užgriuvusios represijos, lietuvių kalbos viešumoje vartojimo ir lietuviškos spaudos uždraudimas. Pats Motiejus Valančius su kapitula rusų valdžios įsakymu privalėjo 1864 metais iš Varnių persikelti į Kauną. Jam buvo uždrausta lankytis parapijose. Tačiau rusų valdžios spaudimui nebuvo pasiduota. Motiejus Valančius stojo ginti tautą, katalikų bažnyčią nuo rusinimo, organizavo Tilžėje (Prūsija) lietuviškų leidinių spausdinimą ir slaptą jų platinimą Lietuvoje. Vyskupas įsakė kunigams mokyti vaikus bažnyčiose, taip pat reikalauti, kad vaikai imdami pirmąją Komuniją jau mokėtų skaityti. Tėvai patys lavino vaikus namie arba samdydavo daraktorius. Tokios vargo mokyklėlės buvo labai svarbios lietuvių tautai, padėjo jai atsitiesti ir išlikti.


Vyskupas Motiejus Valančius mirė 1875 metais Kaune. Atgimusi lietuvių tauta nepamiršo savo Didžiojo Žemaičio. Tarpukariu, buvusioje Žemaičių vyskupystės širdyje Varniuose, buvo pastatytas vyskupui Motiejui Valančiui paminklas, jo vardu pavadintos gatvės ir katalikiškųjų organizacijų universitetas. Net komunistiniai okupantai neišdrįso paniekinti šios iškilios asmenybės tautai nuveiktų darbų. Vyskupo gimtoji sodyba paskelbta architektūros ir istorijos paminklu. Dabar joje atidarytas memorialinis muziejus.


Kretingoje veikia Motiejaus Valančiaus vardo viešoji biblioteka.


Motiejus Valančius - vyskupas


Vyskupu Motiejus Valančius įšventintas 1850 metais. Nuo pirmos vyskupavimo dienos buvo visų gerbiamas ir mylimas. Net okupantai rusai visada skaitėsi su juo. Motiejus Valančius dvasininko - vadovo darbą visada atliko idealiai, nepaisant to, kad tuometinė Žemaičių vyskupija užėmė net pusę etnografinės Lietuvos teritorijos, taip pat jai priklausė visas Kuršas. Ne kiekvienas sugebėtų tinkamai vadovauti tokios didelės teritorijos krikščionių bendruomenei. Vyskupas stengėsi pažinti visas vyskupystės parapijas, todėl nuolat vykdavo jų vizituoti. Tai leido jam neatitrūkti nuo realaus gyvenimo, pastebėti ir spęsti problemas. Motiejus Valančius pats organizuodavo ar ragino organizuoti naujų bažnyčių statybą, senų restauraciją, keisdavo neveiklius ar labai jau senus parapijų klebonus. Iš kunigų reikalaudavo darbštumo, drausmės ir atsidavimo savo parapijiečiams.


Tačiau vyskupo veikla neapsiribojo vien bažnyčių pertvarka ir dvasininkų kontrole. Vargu ar kas kitas būtų geriau galėjęs organizuoti lietuvių švietimą ir blaivinimą sunkios priespaudos metu. Motiejus Valančius mokėjo bendram tikslui sutelkti tiek kunigus, tiek ir paprastus žmonės, kurie pasirodė gali būti vieningi ir paklusti vyskupui. Savo platinamą blaivybę jis vadino "doros reforma", "liaudies luomo reforma". Taigi Motiejus Valančius buvo reformatorius, žmonių gyvenimo naujintojas.


Sukilimo laikotarpiu vyskupui teko persikelti į Kauną, mat to reikalavo rusai. Motiejus Valančius šiam reikalavimui pakluso ne iš karto. Valdžiai aiškino, jog be popiežiaus leidimo negali keisti vyskupystės rezidencijos vietos. Už pasipriešinimą buvo nubaustas namų areštu ir metus negalėjo niekur pajudėti iš Kauno. Tokie svetimtaučių veiksmai neprivertė Motiejaus Valančiaus pasiduoti.


Gelbėdamas suimtus kunigus, vyskupas organizuodavo suimtųjų ir išsiųstų į Sibirą šelpimą. Už tai ne kartą teko naujajai valdžiai sumokėti dideles pinigines baudas. Apskritai rusų valdžiai vyskupas Motiejus Valančius buvo kliuvinys, mat okupantai buvo pasiryžę užgniaužti katalikybę Lietuvoje plačiu mastu. Sumanyta katalikiškas bažnyčias paversti stačiatikių cerkvėmis.


Vyskupas buvo pavojingiausias vyriausybei žmogus, mat su juo niekaip nebuvo galima susitarti. Todėl nutarta Motiejų Valančių pašalinti gražiu pretekstu: vyskupas esą jau nuseno, yra fiziškai silpnas ir protiškai sergantis, todėl jis siunčiamas į Rusiją pasigydyti. Šis planas nebuvo įgyvendintas.


Nepaisydamas nuolatinių grasinimų ir bausmių Motiejus Valančius laikėsi savo principų ir nuostatų. Net ir tada, kai rusai atsiuntė dokumentą, kuriame reikalaujama bažnyčiose melstis rusiškai, vyskupas nepabijojo ir nusiuntė atsakymą , jog tikintieji nesupranta rusų kalbos, todėl ir toliau jie turėtų melstis lietuvių kalba. Lenkiškų parapijose jis sutiko kalbą keisti į lotynišką, bet tik ne į rusų. Vienas pagrindinių vyskupo siekių buvo apsaugoti katalikų bažnyčias nuo rusifikacijos.


Reziumuojant Motiejaus Valančiaus kaip vyskupo veiklą peršasi išvados, kad svarbiausia dvasininkui buvo išlaikyti lietuvius katalikus šviesius, sąmoningus ir vieningus didelės grėsmės akivaizdoje. Šiam tikslui vyskupas Motiejus Valančius pasiryžo besąlygiškai aukotis dėl savo tautos. Tokiu sunkiu laikotarpiu jis buvo idealus vyskupas Lietuvai.


Motiejus Valančius - rašytojas


Vyskupas Motiejus Valančius suvokė gimtosios kalbos reikšmę, rašytinio žodžio galią, todėl nepaisydamas okupantų valdžios grasinimų ir galimų pasekmių, jis rėmė nelegalios spaudos leidybą ir platinimą. Rašančių lietuviškai buvo nedaug, todėl šalia gausių religinių raštų pats Motiejus Valančius pradėjo kurti beletristinius veikalus. Pirmąjį savo grožinį kūrinį parašė būdamas 63 metų.


Plačiausiai žinomos yra šios Motiejaus Valančiaus didaktinės prozos knygos: "Vaikų knygelė", "Paaugusių žmonių knygelė", "Palangos Juzė", "Pasakojimas Antano tretininko". Be to yra išlikę trys mažiau žinomi smulkesni kūriniai: "Bičiuliai", "Budrys ir jo priepuoliai", "Dievobaimingas vaikiukas".


Vyskupo kūryba pasižymi beletristinių vaizdų užbaigtumu, pakankamai ryškiomis charakteristikomis, gyvais dialogais, realistiniu žemaičių buities vaizdavimu. Tačiau stokoja priežastingai išvystyto vieningo siužeto. Jo knygas į bendrą visuma jungia vieningi kūrinių atkarpėlių didaktiniai tikslai, etnokultūriniai interesai, pagrindinis personažas. Visi Motiejaus Valančiaus sukurti veikėjai griežtai skirstomi į dvi grupes: teigiamus ir neigiamus. Tai charakteringa visai didaktiniai literatūrai. Kūrėjas savo veikalais visada iš pradžių apeliuodavo į skaitytojo protą, o ne į jausmus, kas ypač būdinga vyskupo amžininkams. Manoma, jog tai nulėmė racionalus Motiejaus Valančiaus mąstymas, kurio jam nepavyko užgožti net rašant grožinius veikalus. Teiginį patvirtina ir kūrinių poetika - juose mažai metaforų, vaizdinių epitetų, palyginimų, greičiau vyrauja metraštininko tikslumas. Tačiau tai nereiškia, jog rašytojo kalba buvo prasta. Atvirkščiai, Motiejus Valančius gilinosi į kalbos problemas, stengėsi besiformuojančios bendrinės kalbos žodyną turtinti liaudiškos leksikos elementais.


Stipraus estetinio išgyvenimo nebūvimas Motiejaus Valančiaus knygose liudija, kad autoriui svarbiausia buvo didaktinės kūrinio galimybės. Savo veikalais jis siekė ugdyti skaitytojus religine moraline dvasia, pažadinti žmonėse patriotinės savimonės pradus, vyskupas stengėsi iškelti kultūrinių vertybių reikšmę, ugdyti meilę gimtajai kalbai.


Nenuginčijama Motiejaus Valančiaus žymiausio grožinio kūrinio 'Palangos Juzė" reikšmė. Ypač svarbūs tekste yra liaudies kultūros epizodų aprašymai, kurie dabar ypač vertingi etnografiniu požiūriu.


Žinomiausios dvasinio turinio Motiejaus Valančiaus knygos yra "Istorija šventa Senojo Įstatymo", "Žyvatas Kristaus", "Žyvatai šventųjų", "Dovydo psalmės", "Mokslas katalikų tikėjimo" ir kt.


Motiejus Valančius - švietėjas


Motiejui Valančiui pradėjus savo vyskupavimo epochą, katalikiškojo švietimo padėtis ėmė sparčiai gerėti. Vyskupo švietimo politika buvo nukreipta valstiečiams lavinti. Jo netenkino viduramžiškas maldingumas, jis norėjo išugdyti apsišvietusius katalikus. Bažnyčioms buvo išsiųstas raštas, kuriame reikalaujama prie kiekvienos parapijos bažnyčios ar filijos įsteigti mokyklą. Joje tikybą mokyti privalėjo pats klebonas arba vikaras, o kitus dalykus - vienas kuris bažnyčios tarnų. Mokoma lietuvių kalba.


Religinio švietimo reikalams Motiejus Valančius skatino savo kunigus rašyti knygas, pats jas kūrė. Vyskupo beletristiniai veikalai taip pat atitinka švietimo koncepciją.


Kitas esminis Motiejaus Valančiaus, kaip švietėjo, siekis - padėti liaudžiai atsisakyti viduramžiško tamsumo, tai yra, jis norėjo atpratinti savo vyskupystės narius tikėti burtais, kerais, prietarais. XIX amžiuje misticizmas ypač buvo gajus.


Vyskupo liaudies ugdymo sistemos dalį sudarė elementarių žinių skleidimas apie tėvams žinotiną pedagogiką, vaikų auginimą, tėvų globą, sanitariją ir higieną.


Motiejus Valančius analizavo žmogaus ir gamtos santykį. Jam humaniškas elgesys su medžiu, su gyvuliu yra sąlyga pačiam žmogui doroviškai augti. Kiekviena proga vyskupas akcentavo gyvybės vertę ir gamtos pasaulio vaizdais tai iliustravo.


Kaip sako Vytautas Merkys, "Raštingo, šviesaus, morališkai tvirto ir religingo liaudies žmogaus ugdymas, jo visuomeninės ir ūkinės iniciatyvos žadinimas buvo svarbiausias viso kunigo ir vyskupo Valančiaus gyvenimo rūpestis".


Motiejus Valančius - politikas


Vargu ar pats Motiejus Valančius būtų save pavadinęs politiku, tačiau jo veikla visiškai patvirtina jį tokiu buvus. Politikas turi turėti savo veiklos tikslą ir numatyti priemones jo įgyvendinimui. Vyskupo Motiejaus Valančiaus tikslas - dirbti savo krašto gerovei. Šis žmogus suformulavo politinio veikimo principus ateities Lietuvos veikėjams.


Atgimstančiai Lietuvai buvo reikalingas moralinis autoritetas. XIX amžiaus viduryje juo galėjo tapti asmuo, turintis tam tikrus administracinius svertus ir visuotinį pripažinimą. Tokias prielaidas sudarė vyskupo pareigybė.


Motiejus Valančius buvo pirmas Lietuvos vyskupas valstiečio vaikas. Jam puikiai pažįstami šio sluoksnio lūkesčiai. Valstiečiams jis buvo ne tik vyskupas, bet ir savas žmogus, juo pasitikėta. Aristokratams jis įtiko vien dėl to, kad buvo vyskupas, o tai savaime kėlė pagarbą ir pasitikėjimą. Motiejus Valančius aplink save subūrė didelį būrį kunigų. Taigi, jis bendravo su visų socialinių sluoksnių atstovai. Be to, vyskupas su kiekviena visuomenės dalimi galėjo susikalbėti jiems priimtina kalba - jis puikiai kalbėjo lietuviškai, todėl nekildavo problemų bendraujanti su valstiečiais, taip pat mokėjo lenkų kalbą, kas buvo nenuginčijamas pliusas bendraujant su dvarininkais. Motiejus Valančius turėjo visas galimybes skleisti savo idėjas plačiai auditorijai ir ją paveikti. Tokiu būdu savo tikslą pasiekti lengviau.


Motiejus Valančius buvo įžvalgus politikas. Jis dažnai stengdavosi įsiteikti Rusijos valdžiai, kad nepastebimas ir nepersekiojimas galėtų veikti lietuvybės labui. Tačiau vyskupas niekada neprarasdavo savo orumo. Rusijos valdžia privalėjo su juo skaitytis. Motiejus Valančius okupantų valdžios nebijojo. Kai atėjo laikas, jis nesvyruodamas įsitraukė į pogrindinę veiklą: 1870 metais įsteigė slaptą knygnešių organizaciją. Vyskupo koordinuojamas Blaivybės sąjūdis, pirmoji Lietuvoje organizacija su minimalia valdžios kontrole. Okupantai negalėjo niekaip prikibti ir uždrausti šio judėjimo, mat vyskupo pareigose buvo numatytas punktas tvarkyti Katalikų bažnyčios reikalus savo diecezijoje. Motiejus Valančius teigė, jog jis vykdo tiesioginį popiežiaus paliepimą stabdyti žmonių dvasinį smukimą. Rusija susidūrė su nemalonia problema: iki tol nebuvo valdžios nekontroliuojamų visuomeninių judėjimų. Be to Blaivybės sąjūdis plėtėsi ir už Žemaitijos ribų. Rusijos vyriausybė labiausiai bijojo, kad šis sąjūdis nepaskatintų visos imperijos žmonių kurti visuomenines organizacijas, juolab, kad Rusijos kai kurie piliečiai svajojo apie savo šalies demokratėjimą.


Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis galėjo atpratinti valstiečius gerti, dėl ko ženkliai sumažėtų Rusijos iždo įplaukos, o svarbiausiai, blaivią minią okupantams buvo sunkiau valdyti.


Motiejus Valančius - istorikas


Motiejaus Valančiaus svarbiausias istorinis veikalas "Žemaičių vyskupystė" išleistas net triskart ir laikomas chrestomatine Lietuvos istorijos knyga. Praktiškai visi vyskupo rankraščiai buvo paskelbti ir šiuo požiūriu jam labiau pasisekė nei amžininkui Simonui Daukantui, kurio didelė dalis istorinių studijų liko rankraštiniame variante.


Vyskupas iš to laikotarpio istorikų išsiskyrė objektyvumu. Savo veikaluose stengėsi likti nešališkas, vengė didelių istorinių faktų komentarų, jausmų demonstravimo, kas ypač būdinga jau minėtam Simonui Daukantui. Motiejus Valančius savo darbais iš visuomenės norėjo istorinės savivokos, padedančios įterpti ar ištirpinti individualiąją egzistenciją kolektyvinio, atskiro ar net dvasiškai suverenaus tautos fenomeno laike. Išlikę laiškai bei prisiminimai liudija, jog Motiejaus Valančiaus "Žemaičių vyskupystė" darė nemažą poveikį plačiajai publikai, formavo tam tikrus stereotipinius orientyrus, supažindino su lietuvių ir kitų tautų istorija. Vyskupas nepaliko žymesnių išrašų iš archyvų, nepanaudotų aktų nuorašų. Tikėtina, kad jis visą surinktą informaciją panaudojo savo knygose ir nesiekė toliau vykdyti archeografinio darbo.


Motiejus Valančius buvo ne tik "plunksnos" žmogus, bet mokėjo ir gyvai mokyti jaunuomenę istorijos. Tai liudija kad ir prof. A. Ugianskio laiško ištrauka: "Dar ir dabar gerai atsimenu. kaip, Šviesiausiasis vyskupe, per pamokas dėstėte reformacijos skverbimąsi į Lenkiją ir Lietuvą, nors netiesiogiai stengdamiesi priminti apie lenkų intrigas, kurie ieškojo Lietuvos pražūties, ir kaip jie išdavikai Lietuvos gynėjus, pvz. Radvilas, persekiojo ir net nuodijo <...> nors tuomet Lietuva jau nebegalėjo pakilti ligi tokios galybės, kokia buvo prie Vytauto, iš kurio lenkai atėmė karaliaus vainiką ir jį patį į kapus nuvarė...".


"Žemaičių vyskupystė" buvo išversta į lenkų kalbą, todėl sulaukė platesnės auditorijos dėmesio. Apie šį Motiejaus Valančiaus veikalą savo mintis yra išdėstę ne tik Lietuvos istorikai, bet ir lenkų mokslininkai. Pastarieji, išanalizavę veikalą, daro išvadą, jog jis yra svarus, mokslinis, pirminiais šaltiniais paremtas pasakojimas, neprarandantis savo mokslinės vertės vien dėl to, kad daugelis archyvinių šaltinių, kuriais vyskupas galėjo pasinaudoti, jau nebepasiekiami tyrinėtojams.


Dabartiniai istorikai dar daugiau įžvelgė Motiejaus Valančiaus istorinių tyrinėjimų privalumų. Vienas tokių būtų kritiškas vyskupo požiūris į katalikų bažnyčios praeitį, neiškreiptas romantinių ir konfesinių tendencijų.


Yra manančių, kad Motiejaus Valančiaus istorinių tekstų rašymo stilius per daug paprastas, nemoksliškas, kartais net naivus. Tačiau visada pravartu prisiminti, jog tuo laikotarpiu dar nebuvo susiformulavusi lietuvių bendrinė kalba, o ką jau kalbėti apie mokslinį stilių, specifinius terminus. Be to, vyskupo veikalai skirti kuo platesniam ratui žmonių. Moksliškos kalbos tikrai nebūtų supratę didžioji tuometinės visuomenės dalis, kuri tebuvo pasiekusi elementarų išsimokslinimo lygį.


Be "Žemaičių vyskupystės" Motiejus Valančius yra parašęs keletą istorinės tematikos brošiūrėlių, daug vertingos informacijos išliko jo užrašuose, rankraščiuose. Vyskupas rūpinosi senovinių raštų apsauga, tvarkė vyskupijos archyvus ir suvokė senovės paveldo svarbą ateities laikams.


Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis


Baudžiavos ir carinės priespaudos laikais, kai Lietuvos pakelės buvo nusėtos smuklėmis ir karčiamomis, girtavimas įgavo neregėtą mąstą. Iš šios ydos ištraukti tautą galėjo tik stipri ir autoritetinga asmenybė.


Vyskupas Motiejus Valančius visuotinai pripažįstamas kaip didžiojo blaivybės sąjūdžio architektas. Manoma, kad pačią blaivybės sampratą jis gavo studijuodamas Vilniaus vyriausiojoje seminarijoje. Tikriausiai visoje Europoje nerasime tokio sąjūdžio, kuris savo masiškumu, mastu ir veiksmingais rezultatais būtų prilygęs vyskupo vykdomai blaivinimo programai.


Dėl Motiejaus Valančiaus veiklos buvo smarkiai sumažėjusi Lietuvoje degtinės gamyba. Istorikas Vytautas Merkys pateikia tokius duomenis: Kauno gubernijoje 1858 metais buvo išvaryta 1033534 kibirai degtinės, o 1860 metais jau tik 129194 kibirai, tai yra, aštuonis kartus mažiau.


Degtinės gamyba ir pardavimas tais laikais buvo vienas pelningiausių carinės valdžios veiklos sričių. Iš to valstybės iždas gaudavo didžiules pajamas. Mokesčiai už alkoholio gamybą ir realizaciją 1859-1863 metais sudarė apie 46 procentus viso carinės Rusijos iždo pajamų. Nuo alkoholio priklausomybės labiausiai kentėdavo vargingoji liaudis, kuri smuklėse palikdavo paskutinius savo grašius.


Blaivybės skleidimo veikla Motiejus Valančius pradėjo 1858 metais. Buvo suplanuota bažnyčių, parapijų vizitacija, jos metu ir pradėtos skleisti blaivybės idėjos. Plėstis sąjūdžiui padėjo ir kiti kunigai, kurie irgi ragino liaudį atsisakyti degtinės, kūrė blaivybės brolijas. Tų pačių metų lapkričio mėnesį blaivybės sąjūdis buvo apėmęs beveik visą Kauno guberniją.


Motiejus Valančius paskelbė blaivybės brolijų įstatus. Buvo reikalaujama, kad bažnyčios turėtų specialią knygą, į kurią kunigai įrašydavo brolijos narius. Įrašytieji klaupdavosi prieš altorių ir kartodavo kunigo skaitomą tekstą, kuriuo pasižadama visą gyvenimą negerti degtinės ir jos gaminių.


Siekdamas palaikyti ir kontroliuoti blaivybę, Motiejus Valančius reguliariai skelbdavo ganytojiškas "Blaivybės gromatas". Jose autorius išreikšdavo tikėjimą žmonių dorovingumu, žavėjosi jų tvirtu pasiryžimu atsisakyti girtavimo, o dar tebegirtaujančius rūsčiai pabardavo ir įspėdavo.


Blaivinti Lietuvą vyskupui trukdę trys didžiausi kliuviniai: carinė administracija, dvarininkų interesai (spirito varyklų ir karčiamų savininkai), prekybininkai, prekiaujantys alkoholiu. Kaip bebūtų paradoksalu, su rusų valdžia, bent jau sąjūdžio pradžioje, pavyko susitarti. Dvarininkai niekaip nenorėjo atsisakyti savo verslo. Motiejus Valančius specialiai jiems parašė dvi "gromatas", kuriose ragino būti dorais Lietuvos sūnumis, "o ne Bažnyčios ir Tėvynės išgamomis". Savo kalbomis vyskupas paveikė nemažą dalį tuometinio elito. Dar sunkiau buvo su smuklininkais. Didžioji jų dalis – žydai, kurie ypatingai aršiai kovojo prieš blaivybę. Motiejaus Valančiaus atmintyje buvo išlikęs epizodas, kaip žydai jam siūlė didelius pinigus, kad tik vyskupas lieptų kunigams nebešaukti ant parapijų girtuoklių. Žinoma, toks sandėris Motiejui Valančiui nebuvo priimtinas.


Žemaitijos vyskupijoje 1860 metų viduryje jau buvo apie 80 procentų blaivininkų. Vilniaus vyskupas A. S. Krasinskis, stebėdamas stulbinančius Motiejaus Valančiaus ir jo vyskupystės veiklos rezultatus, irgi pradėjo skleisti blaivybės idėjas tarp savų parapijų. Blaivybės sąjūdžio klestėjimo laikotarpiu labiausiai geriantys buvo aukščiausių visuomenės sluoksnių atstovai ir, žinoma, carinė valdininkija. Liaudyje vyravo visuotinė nepakantumo girtavimui atmosfera. Neilgai trukus, prieš blaivybės sąjūdį caro valdžia ėmėsi represijų. Įvedus blaivybę, 1859-1862 metais valstybė iš Kauno gubernijos neteko 3731102 rublių pajamų. 1858 metų gruodžio 31 dieną Kauno gubernatoriai buvo duotas slaptas nurodymas sekti dvasininkų veiklą. Finansų ministras A. Kniaževičius pasiūlė cariniai vyriausybei uždrausti blaivybę, o Valančių ištremti. Ir vis dėlto tuo metu taip nebuvo pasielgta.


1863 metais po sukilimo Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas uždraudė blaivybės programą kaip politinę akciją, grasindamas didelėmis baudomis ir karo teismais. Pati blaivybės idėja išliko gyva, Motiejus Valančius ją puoselėjo iki gyvenimo galo.


Nors blaivybės sąjūdis oficialiai gyvavo vos kelerius metus, buvo reikšmingas veiksnys Lietuvos istorijoje, labai prisidėjo prie sveiko ir gyvybingo lietuvių tautos kamieno išlaikymo.


Motiejaus Valančiaus asmeninė biblioteka


Asmeninę Motiejaus Valančiaus biblioteką galima pavadinti "asketiška", mat ten kauptos praktiškai tik ganytojiškiems ir švietimo tikslams tarnaujančios knygos. Vyskupas nebuvo susirgęs lektūros kaupimo manija, kas tuo metu buvo labai madinga. Pas vieną kunigą išvydęs didelę biblioteką, Motiejus Valančius paklausė: "O kam jums, kunige, tiek knygų? [...] Patikėk manimi, kad mažiau skaitant knygas, o daugiau žmonių širdis, bus ir galva pilnesnė, ir širdyje lengviau". Vyskupas labiau vertino praktinio turinio leidinius, o į tokius, kurie neteikia dvasinio peno, neauklėja krikščionybės dvasia, o skaitomi tik dėl malonumo, gyvenimo saulėlydyje žvelgė ypač atsainiai. Kaip ten bebūtų, lietuvių beletristikos pradininkas turėjo savo biblioteką. Rašytiniuose šaltiniuose užfiksuoti duomenys liudija, kad Motiejus Valančius turėjęs Antano Savickio išverstą Tomo Kempiečio "Apey sekima Christusa Pona". Deja, ši knygą nėra vyskupo bibliotekoje išlikusi. Lietuvos archyvų bibliotekoje saugoma kita Motiejaus Valančiaus turėta knyga lietuvių kalba - Mykolo Smolskio "Uwogos Ape Ižganimu Duszios". Rasta ir daugiau lietuviškų knygų, kurios liudija apie vyskupo tautiškumą jau vilniškių studijų laikotarpiu.


Kaip ir dera kunigui, Motiejus Valančius kaupė to meto garsiausių pamokslininkų rinkinius: Augustino Tomaševskio "Pamokslas sakytas už kun. Martyno Počiobuto, VU profesoriaus, vėlę", Klongevičiaus, Skidelio, Borovskio, Fialkovskio, Daugirdo, Herbuto skelbtus "Jubiliejinius pamokslus", Juozapo Želvavičiaus "sekmadienio pamokslų" dvitomį. Kitos knygos susijusios su tiesiogine religine ganytojiška veikla: "Evangelijos ir laiškai skaitomi per visus metus", "Maldos, sakomos prieš mišias ir po jų". Yra knygų, kurios priskirtinos labdaringos veiklos apibūdinimui: Mamerto Herbuto "Tikroji filantropija su 4 pamokslais", "Apie Prancūzijos seselių neturtėlių kongregaciją". Žinoma, Motiejaus Valančiaus bibliotekoje būta teologinių knygų. Tai patvirtina ir faktas, kad jis 1828 metais parašė magistro disertaciją, kurios pagrindas yra teologiniai apmąstymai. Ji pavadinta "Kiek eucharistija yra sakramentas bei auka". Pagrindinės Motiejaus Valančiaus teologinio turinio knygos yra "Teologijos traktatas apie tikėjimą", "Apmąstymai moralės tema sekant Senojo ir Naujojo Testamento istorija", Jakobo Baumgarteno "Atsiliepimas apie teologiją" ir pan. Dalį vyskupo asmeninės bibliotekos sudaro ir smulkūs spaudiniai, kurie rasti tarp Motiejaus Valančiaus rankraščių.


Vyskupas rinko ir su pažįstamais asmenimis susijusią ikonografiją. Skirtingai negu kiti to meto knygų kolekcionieriai, Motiejus Valančius leidiniuose nežymėdavo jų kainos. Tačiau kaip ir daugelis naudodavosi prenumeratos paslaugomis.


Ekslibriso vyskupas neturėjo. Knygas pasirašinėjo ir pastabas rašė tik lenkiškai arba lotyniškai. Nėra rasta nė vieno įrašo lietuviškai ar kita kalba. Savo testamente vyskupas asmeninės bibliotekos nemini. Yra žinių, kad dalį knygų jis prieš parašydamas palikimą pardavė, dalis kartu su asmeniniais archyvais atiteko Žemaičių kunigų seminarijai. Dabar Motiejaus Valančiaus asmeninės bibliotekos išlikusios knygos saugomos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.


Motiejaus Valančiaus kelionės


XIX amžiuje vis daugėjo keliaujančių žmonių. Vienus į keliones vijo prekybos reikalai, kitus – valstybinės ir luominės pareigos. Motiejus Valančius keliaudavo dėl mokslo, kunigystės reikalų. Pirmoji ilga jo kelionė buvo į Mozyriaus apskritį. Čia po kunigų seminarijos baigimo jis buvo paskirtas dirbti tikybos mokytoju. Važiavo arkliais per Ašmeną, Minską ligi Pripetės krantų.


Dėl didelio atstumo Motiejus Valančius tėviškę aplankydavo ne kasmet. Viena tokių kelionių į gimtinę vos nesibaigė tragiškai – nakvojant prie Ašmenos užpuolė sukilimo malšintojai. Kunigas liko gyvas, bet neteko visų savo dokumentų.


1834 metais Motiejus Valančius parvyko mokytojauti į Kražius. Čia dar labiau susidomėjo istorija, keliavo po visą Žemaitiją ir analizavo vos ne kiekvienos parapijos bažnytines knygas.


Motiejus Valančius tapo Vilniaus katalikų dvasinės akademijos dėstytoju. 1842 metais akademija buvo perkelta į Peterburgą. Ten pat išvyko ir kunigas. Atgal į Žemaitiją grįžo 1845 metais.


Į vyskupus Motiejus Valančius įšventintas Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčioje, taigi po penkerių metų nuo grįžimo iš Rusijos jam teko vėl vykti į tolimą kelionę. Atgal namo vyskupas keliavo 14 dienų. Kelio pradžioje dar buvo sniego ir karietą teko užkelti ant pavažų. Grįždamas vyskupas lankė katalikų bažnyčias, sustojo Hamburge, Narvoje, Jelgavoje. Jau pirmąją vyskupavimo vasarą Motiejus Valančius išsiruošė dviem mėnesiams vizituoti bažnyčių. Iš viso aplankė 38 Žemaitijos ir vakarų Kuršo bažnyčias. Kitais metais tokioje kelionėje praleido net keturis mėnesius. Pradėjo nuo Klovainių ir važiavo per Užventį, Šiaulius, Pakruojį, Joniškėlį, Ariogalą ir dar daug kitų kaimų ir miestelių. Tokios vizitacijos buvo rengiamos kiekvienais metais, tol kol jos buvo uždraustos rusų administracijos. Valdžia po metų atsitokėjo ir vėl leido vyskupui lankyti savo parapijas.


Kita visos Lietuvos žemių lankymo banga prasidėjo Motiejui Valančiui įkūrus blaivybės sąjūdį.


Vyskupo kelionės atrodė įspūdingai – sunki karieta su šešiais arkliais, paskui lėkė pilkų raitelių būrys. Motiejaus Valančiaus palydą sudarė policininkai bei 50-100 savanorių raitų valstiečių. Vyskupo autoritetas skatino tiek valdžios, tiek ir liaudies atstovus jį saugoti.


Iš Varnių vyskupas buvo priverstas išsikraustyti į Kauną. Pastarajame mieste jis jautėsi lyg kalinys, mat rusų valdžia jam uždraudė nutolti nuo Kauno toliau nei per 10 varstų. Žinoma, jog tokiomis sąlygomis jokių kelionių nebuvo verta planuoti. Net kai susirgo Motiejaus Valančiaus sesuo, jis negalėjo be vidaus reikalų ministro leidimo nuvykti jos aplankyti. Beje, leidimo išdavimas užtruko ilgiau nei vienerius metus. Vyskupui nebuvo leista išvykti į Visuotinį Bažnyčios susirinkimą net turint omenyje, kad to prašė pats popiežius. Kai Motiejus Valančius pajuto, jog katastrofiškai blogėja jo sveikata, nusiuntė prašymą leisti išvažiuoti į garsiausius Vokietijos ir Austrijos kurortus. Po trejų metų caras, sužinojęs, kad vyskupas labai silpnas, leidimą suteikė. Motiejus Valančius pasiekė Marienbado ir Karlsbado gydyklas, bet mineralinio vandens jau nebegalėjo gerti. Atgal grįžo per Krokuvą, Varšuvą, Gardiną ir Vilnių. Savo giminaičiams rašė, jog sveikata nepagerėjo, o kelionė tik palengvino piniginę.


Kaip ir kiekvieno žmogaus, taip ir vyskupo Motiejaus Valančiaus, paskutinė kelionė buvo į amžinojo poilsio vietą - į kriptą po Kauno arkikatedros bazilikos altoriumi. Šiai kelionei taip pat teko gauti caro leidimą.


Šaltiniai:


1. ALEKSANDRAVIČIUS, Egidijus. Motiejus Valančius – istorikas. Akiračiai, 2001, Nr. 8, p. 4-5.

2. GENZELIS, Bronius. Motiejus Valančius – politikas. Darbai ir dienos: XIX amžiaus akiračiai, 2001, Nr. 28, p. 201-204.

3. IVINSKIS, Antanas. Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui – 200. Kalvotoji Žemaitija, 2001, birželio 28, p. 5.

4. JATULIS, Paulius. Motiejus Valančius – idealus vyskupas. Kultūros barai, 1991, Nr. 2, p. 59-62.

5. KAŠYS, Juozas. Motiejus Valančius – Lietuvos švietėjas. Šiaurės Lietuva, 1991, p. 52-55.

6. MARTINKUS, Pranas. Lietuvos pasididžiavimas. Klaipėda, 2001, vasario 28, p. 1- 2.

7. MERKYS, Vytautas. Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo. Vilnius: Mintis, 1999.

8. MERKYS, Vytautas. Vyskupo Motiejaus Valančiaus kelionės. Mokslas ir gyvenimas, 2001, Nr. 2, p. 4-7.

9. PACEVIČIUS, Arvydas. Asmeninė Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus biblioteka. Informacijos mokslai: mokslo darbai, 2002, Nr. 20, p. 106-112.

10. RAVICKIENĖ, E. Motiejus Valančius – blaivybės skleidėjas. Švyturys, 1989, vasario 21, p. 3.

11. ROMANAITĖ, Danutė. Žemaičių Didysis... Žemaičių žemė, 2001, Nr. 1, p. 8-9.

12. RUŠKA, Antanas. Stambiausios studijos apie M. Valančių. Klaipėda, 2002, vasario 26, p. 13.

13. ŠIMKUTĖ-MASKULIŪNIENĖ, Džiuljeta. Tradicinis M. Valančiaus didaktinių apsakymų modelis. Gimtais žodis, 1991, Nr. 4, p. 14-18.

14. TONKŪNAS, Juozas. Motiejus Valančius – tautos blaivintojas. Kultūros barai, 1989, Nr. 12, p. 48-51.

15. ZABORSKAITĖ, Vanda. Tarp modernėjančios visuomenės galimybių. Metai, 2001, Nr. 2, p. 99-110.