Vainuto atgimimo ąžuolynas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Lietuvos Atgimimo ir Nepriklausomybės atkūrimo veikloje aktyviai dalyvavo, gražiame Žemaitijos kampelyje įsikūrę Vainuto gyventojai. 1988 m. vasarą įkurta veikli Sąjūdžio grupė. Aktyvūs Sąjūdžio iniciatoriai buvo vidurinės mokyklos mokytojai J. Kleinienė, J. Gruodis, K.Pielikienė, tuometinio tarybinio ūkio direktorius J. Budreckas, a. a. kunigas S. Letukas, seniūnijos,kultūros darbuotojai, tremtiniai ir kt.

Besikeičianti Lietuvos politinė situacija, teikianti naujų vilčių. kėlė visiems nuostabą ir susidomėjimą. Buvo gaudomas kiekvienas žodis ir vaizdas per radiją, televiziją , spaudą ; drąsiau ir gausiau dalyvaujama su trispalvėmis mitinguose ir susirinkimuose. Vis karštesnės diskusijos virė kasdieniniame gyvenime tarp kaimynų, darbe pertraukėlių metu, net šeimose. Džiaugėsi vainutiškiai D. Bardauskas, J. Vaičiulis , per visą sovietinį laikotarpį išlaikę garbingai paslėptą Lietuvos valstybės vėliavą. Jie labai laukė atgimimo, ir kartu sunkiai tuo patikėdami stebėjosi: - Ar tai gali įvykti jau dabar?

Atgimimo banga vis didėjo, sutelkdama žmones naujoms viltims, darbams, sumanymams. Jono Budrecko iniciatyva suorganizuota pasodinti ąžuolyną, skirtą nepriklausomybės atstatymui ir įtvirtinimui.

Buvo aplankyta kiekviena vainutiškių šeima ir pakviesta į ąžuolyno sodinimo šventę. Tuo pačiu surinkti duomenys apie išvykusius šeimos narius gyventi kitur. Jiems pasiųsti kvietimai atvažiuoti su šeimomis į tėviškę ir pasodinti po ąžuolą.

1990 metais balandžio 7 dienos saulėtą rytą, už Vainuto miestelio link Šilutės prie plento, vainutiškiai su vaikais ir vaikaičiais, marčiomis ir žentais iš visos Lietuvos susirinko į šventę.

Organizatoriams išsakius gražiausius pasveikinimo žodžius, visiems sudainavusiems skambiausias dainas ,skirtas Lietuvai Tėvynei, buvo priimtas bendras nutarimas pasodintą giraitę pavadinti Atgimimo ąžuolynu. Jis skirtas išsaugoti atminimą ateinančioms kartoms, visiems tiems, kurie kovojo už lietuvių tautos laisvę ir nepriklausomybę.

Ir su kokiu užsidegimu šeimos gojeliais sodino, laistė, rišo ąžuoliukus. Daugelis stengėsi įsiminti arba pasižymėti savo ąžuolą, kad vėliau galėtų ateiti aplankyti, pasidžiaugti jau paaugusiu. Buvę vainutiškiai ir seniai nebeturintys Tėviškėje artimųjų su ašaromis akyse džiaugėsi, jog bus pas ką sustoti, įdomu kaip auga paties rankomis pasodintas medis. Prie kelio pastatytas paminklinis akmuo žymintis Vainuto Atgimimo ąžuolyną. Ta graži diena kartu buvo ir giminių susitikimo diena. Po pasodinimo šventės dalyviai būreliais sugužėjo į artimųjų ar draugų namus.

O ąžuolai kyla aukštyn, šakos auga platyn, kaip tikri vainutiškiai, vis giliau suleisdami šaknis į žemę. Ąžuolynas iš toli, ir iš arti vis sulaukia svečių, juk ne vienam įdomu: - O koks mano ąžuolas užaugo?

Užrašė Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos bibliotekininkė Bronė Paldauskienė