Ukmergės piliakalnis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (26 balsai)
Piliakalnio situacija – 0,35 km į p. nuo Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, 0,2 km į š. nuo Vilniaus gatvės tilto per Šventosios upę ir 0,15 km į š. š.v. nuo Vilkmergėlės ir Šventosios santakos, Ukmergės kair. krantas. Teritorijos plotas – 120 m ilgio š.r. – p.v. kryptimi ir iki 110 m pločio. Piliakalnis įrengtas pailgoje kalvoje, kurią juosia Šventosios ir Vilkmergėlės slėniai. Piliakalnio šlaitai statūs, 16 m aukščio. Viršuje yra apie 30 m ilgio ir 26 m pločio ovali aikštelė. Jos š.r. gale yra 3,5 – 4 m aukščio pylimas. Kitas 1,2 m aukščio pylimas yra aikštelės p.v. gale. Aikštelė buvo apardyta per I pasaulinį karą ir XX a. 3-4 dešimtmetyje, užlyginant apkasų liekanas.

Legenda apie piliakalnį – spėjama, kad apie 1225 m. kunigaikštis Dausprungas piliakalnyje pastatė medinę pilį. XIII a. pradžioje pradėjo puldinėti kryžiuočiai. 1233 m. Livonijos ordino kariuomenė nusiaubė Ukmergės apylinkes ir puolė pilį, tačiau buvo atmušta. Susikūrus LDK, pilis priklausė didžiajam kunigaikščiui. Žinoma, kad Gediminas ją buvo atidavęs valdyti sūnui Jaunučiui. Kryžiuočiai pilį puolė 1365 ir 1378 m. Pastarojo puolimo metu kryžiuočiai ją laikė apsupę 2 paras. Pilis nukentėjo per Lietuvos kunigaikščių tarpusavio kovas. Ją 1391 m. sudegino Vytautas. Nežinoma, ar po to buvo atstatyta.

Piliakalnį žvalgė – XIX a. 3 dešimtmetyje Fridrichas Diubua de Monterio; 1835 m. Pranciškus Vilčinskis; 1970 m. iš Lietuvos istorijos instituto A. Tautavičius; iš Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos tarybos 1970 m. V. Daugudis; 1976 m. ir 1984 m. R. Olišauskas.

Žvalgymų rezultatai – F. Diubua apmatavo ir aprašė piliakalnį; nurodė, kad keliose vietose slenka šlaitai. 1835 m. P. Vilčinskis užfiksavo, kad anksčiau piliakalnyje buvo atkasti mediniai rąstai, sausas rentininis šulinys bei gerai išlikęs ąžuolinis kastuvas.
1970 m. Ukmergės mokyklos muziejus padovanojo XI – XII a. dviašmenio kalavijo dalį, kuri esą buvo rasta Vilkmergėlės upelyje prie piliakalnio.
1984 m. buvo nustatyta piliakalnio teritorija.
1998 m. per žvalgomuosius archeologinius tyrimus, kuriuos atliko J. Stankus, piliakalnio papėdėse buvo ištirtas 28 m² plotas. Piliakalnio v. papėdėje aptiktas 25-37 m storio kultūrinis sluoksnis, datuojamas XVII a. pabaiga – XVIII a.

Piliakalnis turi archeologinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę. 2005-05-07 Kultūros ministro įsakymu Nr. 58 piliakalnis pripažintas saugomas valstybės, nustatytas rėžimas – saugoti moksliniam pažinimui bei viešėjam pažinimui ir naudojimui.