Ukmergė: Skrydis į ... Vorkutą

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (89 balsai)

Rasa Griškevičienė.1990.


Tą atmintiną 1940 metų liepą Kauno A. Smetonos karo mokykloje, iškilmingoje rikiuotėje, tik ką „iškeptiems“ jaunesniesiems leitenantams buvo įteikiami mokyklos baigimo pažymėjimai ir ženkleliai.


Ceremonijoje dalyvavęs naujai išrinkto liaudies seimo pirmininkas Justas Paleckis kiekvienam spaudė ranką, linkėjo sėkmės gyvenime ir geros tarnybos tėvynei Lietuvai...


Nežinia, kiek buvo nuoširdumo šiuose pirmininko linkėjimuose, tačiau galbūt ir jis pats dar nežinojo, kad Kauno karo mokyklos likimas jau nuspręstas, ir nuspręstas už tūkstančio mylių nuo Kauno – Maskvoje. Nežinojo ir negalėjo šito žinoti ir mokyklos auklėtiniai, kuriems jau po poros mėnesių, Lietuvai „savanoriškai“ įstojus į „didžiąją tautų šeimą“, teko spręsti dilemą – pasitraukti į atsargą ar tarnauti tėvynėje įsiviešpatavusiems svetimtaučiams. Tuo labiau, kad ir tokį pasirinkimą turėjo toli gražu ne visi: dalis iš pasiturinčių šeimų kilusių karininkų kaip „buržuaziniai elementai“ buvo demobilizuoti tuoj pat.


Kauno karo mokykla, ruošusi karininkus įvairioms kariuomenės rūšims – pėstininkams, kavalerijai, artilerijai, aviacijai – buvo uždaryta ir jau spalio mėnesį, perkėlus ją į Vilnių, pavadinta Karo pėstininkų mokykla. Žinoma, pasikeitė ir visa mokyklos vadovybė.


Bet tai buvo vėliau, rudenį, o tą vidurvasarį mokyklos absolventams iš džiaugsmo ir susijaudinimo kaito skruostai, po iškilmingų sveikinimo kalbų norėjosi tuoj pat kibti į darbą mylimos tėvynės labui...


Tą dieną labai gerai atsimena ir ukmergiškis Pranas Stasys Šakelė – aviacijos jaunesnysis leitenantas. Gimė jis Pabaisko valsčiaus Žirnajų dvare lemtingą dieną – 1917 metų lapkričio aštuntąją. Tėvai buvo valstiečiai – dvaro nuomininkai. 1918 metais tėvas išėjo savanoriu kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Buvo sužeistas, ligoninėje susirgo šiltine ir mirė.


Tuometinė Lietuvos valdžia mokėjo atsidėkoti kritusiųjų už jos laisvę šeimoms. Deltuvos valsčiuje Žalgirio kaime našlei buvo paskirtas 11 hektarų sklypas, mokama pensija – 68 litai motinai ir 34 litai sūnui Pranui. Tačiau motinos vienturtis nelinko prie žemės. Jį, dar besimokantį Ukmergės gimnazijoje, labiau traukė technika. Kaip ir daugelį to meto jaunuolių, berniuką žavėjo legenda tapęs Dariaus ir Girėno žygdarbis, grupės Gustaičio konstrukcijos lėktuvų „Anbo-IV“ dešimties tūkstančių kilometrų skrydis aplink Europą. Todėl jau paskutiniaisiais mokslo metais Pranas buvo galutinai apsisprendęs – taps karo lakūnu!


Su savotišku grauduliu ir nostalgija prisimena Pranas Šakelė savo mokslo metus karo mokykloje. Atmena: pirmaisiais metais lėktuvais jie galėjo grožėtis tik iš tolo – mokslas prasidėjo bendru kariniu parengimu kariuomenės dalyse. Būsimieji karininkai čia buvo supažindinami su kariuomenės statutu, mokomi rikiuotės pratybų. Tik antraisiais metais prasidėjo tikrasis mokslas, grupės buvo suskirstytos pagal atskiras kariuomenės rūšis: pėstininkai, artileristai, aviatoriai...


Pagaliau prasidėjo pirmieji skraidymai. Pradžioje tik už piloto nugaros, tik asistentu. Šie skraidymai tapdavo savotiška atranka, nes atsirasdavo ir tokių, kuriems po pirmųjų viražų padangėje visiškai dingdavo noras toliau domėtis aviacija...


Mokykloje buvo griežta drausmė, tačiau kiekvienas auklėtinis žinojo savo vietą, pareigas, ir negirdėtas dalykas, kad kas nors būtų verčiamas dirbti už kitą.


-Visa tai įmanoma tik šiandieninėje sovietinėje armijoje, kur suvaryti skirtingo tikėjimo, papročių, netgi rasių, žmonės, – atsakė Pranas Šakelė, kai pasidomėjau apie būsimųjų karininkų tarpusavio santykius. – Vienintelis dalykas, kuo galėjo pasipuikuoti vyresnysis, – tai, kad jaunesnieji mokslo draugai privalėjo atiduoti jam pagarbą...


1938 metų rudenį Pranas pirmą kartą sėdo už lėktuvo šturvalo. Didžioji svajonė išsipildė, bet kiek jų dar buvo dvidešimtmečio jaunuolio galvoje! Jis netgi tikėjosi, gaudamas 500 litų karo lakūno algą, nusipirkti nuosavą lėktuvą, kainavusį tuomet apie 10 tūkstančių litų...


Eilinis, grandinis, puskarininkis... Tapęs jaunesniuoju leitenantu, greitai tapo ir būrio vadu. Bet... skraidyti daugiau nebeleido, o dar po mėnesio sovietinės armijos Pabaltijo karinės apygardos vado įsakymu buvo paleistas į atsargą...


-Jaučiau didžiulę nuoskaudą, juk tiek metų nešiojau savyje viltį būti vertu savo tautos didžiųjų oreivių vardo, – tyliai atsidūsta Pranas Šakelė. – Pasitraukęs iš kariuomenės, turėjau išvykti ir iš Kauno – tapo nebe saugu, nemažai karininkų buvo suimti vien už tai, kad tarnavo „buržuazinėje Lietuvoje“...


Pranas grįžo į Ukmergę pas motiną. Ji tuo metu vertėsi sunkiai – sovietinė valdžia nenorėjo mokėti nei pensijos, nei skirti žemės kovojusio prieš bolševizmą kario našlei. O gal ir gerai padarė, kad sugrįžo – netrukus iš Kauno „Rytų saulės“ žemės link nudardėjo pirmieji vagonai su „liaudies priešais“.


Įvykiai strimgalviais keitė vienas kitą. Vokiečių okupacijos metais Pranas dirbo kanceliarinį darbą, vėliau įsidarbino Kaune, sveikatos apsaugos skyriuje buhalteriu. O sovietinės saugumo tarnybos agentai tuo metu nesnaudė, „demaskuodami“ vieną po kito „liaudies priešus“. Vieną gražią dieną sveikatos apsaugos skyriaus darbuotojus apstulbino žinia: jų trisdešimtmetis buhalteris, pasirodo, gudriai užsimaskavęs Žemaitijoje veikiančios „gaujos“ narys! Sumaniai naudodamasis savo tarnybine padėtimi, Pranas parūpindavo partizanams reikalingus dokumentus norintiems legalizuotis.


Po to buvo teismas. Pranas Šakelė nuteisiamas laisvės atėmimu 25 metams pagal liūdnai pagarsėjusį LTSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį. Kauno kalėjimas, Vilnius, Leningradas ir Vorkuta. Po ciniško ir žeminančio žmonių išrūšiavimo Vorkutos paskirstymo punkte Prano šakelės nebeliko – atsirado kalinys Nr. 435, kuris buvo paskirtas dirbti į šachtą Nr. 8.


Vorkutos lageryje gyvenimas buvo niūrus ir pilkas kaip ir pati tundra. Pragariškas darbas šachtoje – beveik jokios mechanizacijos, dvi – trys poilsio dienos per mėnesį. Pora laiškų per metus į Lietuvą. Bibliotekoje – „patriotinio“ turinio knygos rusų kalba ir rusiška spauda. Tiesa, buvo demonstruojami filmai. „Neprisimenu, kiek sykių esu matęs „Žmogų su šautuvu“ ar „Šarvuoti“ „Potiomkiną“... – bet ką darysi – kai kitos išeities nebūdavo, žiūrėdavome vėl ir vėl...“


1956 metais Pranas Šakelė grįžo į Lietuvą. Mat praėjus porai metų po „didžiojo vado“ mirties, šachtose kilo didžiulis kalinių streikas, buvo reikalaujama peržiūrėti jų bylas. Kartu su kitais buvo išleistas į namus ir Pranas.


Nebuvo lengva ir tėvynėje. Kaune gyventi neleido, mama jau buvo mirusi. Tiesa, žadėjo aukso kalnus, jeigu būtų sutikęs bendradarbiauti VSK. Įsidarbino Ukmergės kelių valdyboje, o 57-aisiais atėjo į televizorių taisyklą, kur dirba ir šiandieną. Ilgus metus daugeliui jis buvo tarsi rakštis delne. Ne kartą buvęs vidaus reikalų skyriaus viršininkas Vosylius siūlė jam palikti Ukmergę, važiuoti kur nors į kaimą, žodžiu, nesimaišyti po akimis. Tik įsikišus vidaus reikalų ministerijai, pavyko gauti „švarų“ pasą. Daugelį metų glaudėsi mažyčiame kambarėlyje, o su šeima susitikdavo Kaune tik savaitgaliais.


Pažįsta šiandieną Praną Šakelę ir jauni, ir seni ukmergiškiai. Pirmiausia dėl to, kad šį žmogų, sugedus televizoriui, gali prisišaukti ir ankstų rytą, ir vėliausią vakarą. Matyt, tremtinio gyvenimo būdas neleidžia jam kitaip bendrauti su žmonėmis, atsisakyti, kai prireikia jo pagalbos.


-Labai džiaugiuosi Kovo 11-osios aktu, tačiau kai kurie parlamento sprendimai, mano manymu, per daug skuboti. Štai negalime, nekontroliuodami savo valstybės, užtikrinti jos piliečių, ypač jaunų, saugumo, sovietinė armija daro, ką nori, – su nerimu balse kalba mano pašnekovas.


Ir dar. Kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl politinių kalinių, pokario rezistentų, reabilitavimo, Pranas Šakelė, po užklausimo, iš Respublikos Aukščiausiojo teismo gavo atsakymą. Ant gražaus firminio blanko su Vytimi buvo parašyta:...“archyvuose duomenų apie jūsų teistumą nerasta...“


Kaip suprasti? Gal tie septyni metai Vorkutos anglies kasyklose buvo savanoriška išvyka? Nejaugi atsirašinėjimo ratas, įsuktas stagnacijos metais, tebesisuka?


Labai nesinori baigti pasakojimą apie šį žmogų klaustuku. Nes ir taip viskas aišku...


Pirmoji diena, baigus Kauno karo mokyklą. Pranas - Penktas iš dešinės. 1940 m.