Ukmergė: Lietuvos partizanai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

(1945 – 1954)

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (10 balsai)

Gintautas Stankaitis


Kaustyk bėrą žirgą! Tpru...


Antrojo Pavidaujo kaime buvo 1945 metų vasaros pradžios gražios, saulėtos dienos vidurdienis. Šienapjūtė dar neprasidėjusi. Senolių sodyba tolokai nuo miškų. Artimiausias, žydmiškiu vadinamas, tankus eglynėlis žaliavo už poros gerų kilometrų į šiaurę. Vidaujos pakrantės tebuvo apaugusios tankesniais ar retesniais krūmais ir medžiais.


Nepasislapstysi. Atsirado jų apie pora dešimčių linksmų, gerai ginkluotų, juokaujančių, kartu su vadu lietuvių karininko uniforma gana netikėtai ir nelauktai. Pasistatė sargybas: vienas kažkur dingo Vidaujos lankos žolėse, kitas į šiaurės pusę, nepjautuose rugiuose. Kur dar buvo sargybinių, nemačiau.


Senolė, mano vadinama mama arba mamyte, virė jiems valgyti, maitino. Miegojo jaujoje ant šiaudų. Didžiajame trobos kambaryje (skirtame vestuvėms, laidotuvėms, giedojimams, suėjimams) mokėsi kilnoti šautuvus, kariškų komandų, dainų ir net padainuodavo. Senolis Kazimieras Matusevyčius su jais pasikalbėdavo, pasiginčydavo, papolitikuodavo. Jis sakė, kad ant kelmo niekas valdžios nepastatė ir nepastatys, minėjo sukilimus. Gal 1831, 1863 metų? Jie gi, vadindami senolį: tėvuk! kalbėjo apie laisvę, teisingumą, Lietuvą, būsimas permainas, pasiryžimą laimėti, per senolį siūlė dėdėms Kaziukui ir Dzidoriui eiti pas partizanus. Dėdės kažkur buvo pasislėpę. Partizanams sakė, kad nuo rusų slapstosi.


Kartą, pačiu vidurdieniu, mane jie pasiuntė pas kaimyną Pelegiją (jo sodyba buvo už puskilometrio į šiaurės rytus), o už jo sodybos nedidelis alksnyniukas, pažiūrėti ar rusų nėra. Nuėjau. Apsižvalgiau, nes su to kaimyno sūnumi Gediminu, tokio pat amžiaus vaiku, žaisdavome. Grįžau. Pasakiau. Jie juokiasi. Jų sargybinis, matyt, buvo rugiuose prie tos sodybos?


Jie taippat staigiai dingo, kaip ir buvo atėję. Iš manęs tik pasiskolino knygelę ,,Lietuvių karių dainos“. Teturie! – pravers jų žygiuose ir tikėjimuose! Senolė sodelyje prie kryžiaus persižegnojo ir padėkojo Praamžiui: ,,Ačiū tau, viešpatie Dieve, kad neužėjo rusai ir kaimynai per tas tris dienas ir naktis...“


Valdžios ant kelmo nepastatėme. Gyva išlikusi jaunoji lietuvių karta sovietinį Persitvarkymo sąjūdį savo gudrumu, susiklausymu, dainomis, viešumu, įgytais mokslo įstaigose įgūdžiais, net laviravimu tarp priešiškų jėgų ir asmenybių, lietuvių partizanų į protus ir širdis pokariu įrašytais prisiminimais ir drąsa – pavertė sąjūdžiu Lietuvos valstybinei nepriklausomybei atkurti.


Degant laužams prie parlamento, prisiminiau tą karišką, jumoristinę dainą – kaustyk bėrą žirgą... O jie, kaimų šienpjovėliai, artojėliai, dainorėliai ėjo į miškų mirtį, juokaudami, drąsūs, tikėdami, turėdami ryžto, pasiaukojimo, pasirinkę kovos, ne kompromisų kelią. Laikas pasakys, kad vienodai teisūs esame nuėję ir neišėję arba negalėję dėl amžiaus išeiti į miškus tais siaubo metais.