Ukmergė. Vieno gyvenimo istorija. „Tavo laimė – tai miražas...“

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (191 balsai)

Rasa Griškevičienė.1990.


Išėjau dalios ieškoti

Be močiutės palaimos...


Parašė Karolis Adamonis viename savo eilėraštyje dar prieš šešis dešimtmečius. Parašė, tarsi pats save perspėdamas, kad tam kely visaip gali nutikti, nes pasirinko jį pats. Gaila, nebesuspėjau susitikti savo gyvenime su šiuo žmogumi, buvusiu nepriklausomos Lietuvos karininku – keturi metai jo nebėra tarp gyvųjų. Ir dėkui jo sūnėnui Petrui Adamoniui, gražiai tvarkančiam turtingą dėdės palikimą: kūrybą, dienoraščius, laiškus, albumus, fenologinių stebėjimų aprašymus. Kelis vakarus skaitydama neįprastai dailia vyriška rašysena primargintus sąsiuvinių lapus, sklaidydama albumus, vis neatsikračiau minties, jog visa tai turėtų būti muziejuje. Žinoma, ne tokiame, kokie jie buvo iki šiol, bet tikrame mūsų tautos istorijos muziejuje. Nes, pavyzdžiui, vien albumai ko verti, kuriuose – visas ikikarinės Lietuvos aukštosios karininkijos elitas.


Pagaliau, visa tai, kas sukaupta, – ne tik vieno žmogaus likimas, tai mūsų tautos praeitis, jos istorija. O šiam žmogui, manau, likimas skyrė išties per daug išbandymų ir patyčių, jų su kaupu būtų užtekę keliems. Buvęs ilgametis Lyduokių kolūkio vyriausiasis agronomas Vitoldas Basys prisimena: „ Akyse stovi neaukšto ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, su amžinu ūsų šepetėliu panosėje Karolis. Ne vien kūnu išreiškiama galia. Karolis savo didybę išreiškė dvasios didybe. Tai tikrai ŽMOGUS, savo gyvenime, nežiūrint sunkiausių išbandymų, likęs ištikimas savo idealams, laisvai Lietuvai. Keičiasi žmonės, keičiasi politinė situacija, tik toliau ošia jau paaugę Karolio sodinti medžiai, išpuoselėti gojai, primindami apie be galo atsidavusį laisvės reikalui, tėvynei kuklų ir sąžiningą, dvasioje stiprų žmogų. Toks jis mūsų atmintyje amžinai pasiliks.“


-Oi geras žmogus buvo, oi verkė žmonės prie jo kapo, – tai ukmergiškio Jono Žvirblio žodžiai. Klausausi Karolį Adamonį pažinojusių žmonių prisiminimų ir stebiuosi sau: poetas – karininkas – gamtininkas... Viskas viename žmoguje. O kartą jo dienoraštyje malda prasiveržia sielos šauksmas: „Rytą keldamas ir vakare guldamas, kartoju: Dieve! Dieve! Pasigailėk mūsų ir neapleisk mūsų, nes be tavo šventos palaimos mes be vilties laukiame rytojaus. Palengvink mūsų dalią, sugrąžink mums laisvę ir laimink kiekvieną mūsų troškimą į laisvę. Dieve, sustiprink mano valią, kad aš kuo mažiau nusikalsčiau.“ Bet šitie žodžiai atsirado ne iškart. Turėjo prabėgti nemažai dienų ir metų...


Tėvas mirė, palikęs jį visai mažytį. Paliko jam ir savo – samdinio – dalią. Vyresnieji broliai suprato jo norą mokytis ir padėjo baigti Ukmergės gimnaziją. Toliau remti jie nebegalėjo, todėl liko vienas kelias – į karo mokyklą, nes čia buvo visapusiškas išlaikymas. O studijuodamas Karolis vis labiau ir labiau žavėjosi savo pasirinkta specialybe. 1930-aisiais baigęs mokyklą, jaunesnysis leitenantas Karolis Adamonis tampa pirmojo pėstininkų pulko būrio vadu. 36-aisiais sėkmingai išlaiko egzaminus į Kauno aukštąją karo mokyklą ir ją baigia, jau turėdamas kapitono laipsnį. Jis – Lietuvos kariuomenės vyriausiojo generalinio štabo trečiojo skyriaus karininkas. 1940 metais Lietuvos kariuomenė reorganizuojama į Liaudies armiją. Karolis paskiriamas ketvirtojo pėstininkų pulko mokymo dalies viršininku. O rudenį prasideda didžiosios permainos. Liaudies armija tampa raudonosios armijos dalimi – 29-uoju šaulių korpusu. Ketvirtasis ir penktasis pėstininkų pulkai – 184-osios šaulių divizijos 162-uoju šaulių pulku. K. Adamonis skiriamas šio pulko štabo viršininko pavaduotoju. Vėliau apie tuos metus jis rašys: „Mano darbas buvo sudėtingas ir sunkus, nes iš pradžių nebuvo pulko štabo viršininko, o vėliau jie dažnai keitėsi, todėl man teko dvejos pareigos – ir viršininko, ir pavaduotojo. Divizijos štabas buvo Vilniuje, o batalionai ir pulkai išmėtyti įvairiose Lietuvos vietose. Ryšys buvo blogas, dokumentus iš štabo gaudavome pavėluotai, todėl tekdavo beveik kasdien iki 4 – 5 valandų ryto sėdėti štabe ir ruošti potvarkius, įsakymus pulko daliniams. Du mėnesius neturėjau buto, nakvodavau tai pas vieną, tai pas kitą draugą. Prastai žinojau rusų kalbą, sparčiai dirbti negalėjau, tačiau į tai niekas neatsižvelgė.“


Tvarka raudonojoje armijoje visiškai skyrėsi nuo tos tvarkos, prie kurios buvo pripratęs Lietuvos kariuomenės karininkas. Jį tai labai slėgė, teko kęsti nuolatinį atėjūnų vadų, politinių vadovų pažeminimą ir įžeidinėjimus dėl tarnybos „buržuazinėje armijoje“. „Nors santvarka išbuvo nepilnus metus, į paviršių išplaukė ir Lietuvos šiukšlės – ryškėjo karjeristai, parsidavėliai, kurie vardan aukštesnio laipsnio, posto buvo pasiruošę paminti ir savo garbę, ir draugus.“


1941-ųjų vasarą pulkas buvo dislokuotas Varėnoje. Išaušusi birželio 14-oji, regis, nieko blogo nežadėjo. Po pietų pulko vadas pranešė, kad vyks taktinės pratybos, ir perskaitė karininkų, kurie jose dalyvaus, sąrašą. Tarp tų trisdešimties pavardžių buvo ir Karolis Adamonis. Juos visus nuvežė į pratybų vietą, išdalino žemėlapiu – „žaidė“ iki paskutinės akimirkos. Staiga pulko vadas davė komandą „Ramiai!“, o tuoj po to kitą – „Rankas aukštyn!“. Nepažįstami kariškiai apsupo karininkus, atėmė iš jų ginklus. „Pratybose“ dalyvavę politiniai vadovai paleidžiami, o buvę Lietuvos kariuomenės karininkai automašinomis išgabenti į Varėnos geležinkelio stotį. Čia, vagonuose su grotomis, prasidėjo jų Golgota į šiaurę: geležinkeliu iki Krasnojarsko, iš ten – Jenisiejumi – į amžinojo įšalo žemę – Norilską. Buvo praėję tik trys mėnesiai po Karolio vestuvių... Savo paties teisme Karolis Adamonis nedalyvavo. 1942 metų rugsėjo 5 dieną NKVD ypatingajame pasitarime jam buvo paskirta bausmė – dešimt metų tremties.


Vyko antrasis pasaulinis karas, nusinešdamas tūkstančius gyvybių, o tuo metu buvęs generalinio štabo karininkas, puikus savo profesijos žinovas, šiaurėje kirto mišką, kasė rūdą, tiesė geležinkelį. Jis kreipėsi į vadovybę, prašydamas išsiųsti jį – kariškį – į frontą, tačiau gavo atsakymą, jog „liaudies priešų į frontą nesiunčia...“


Po keturiolikos metų Karolis Adamonis sugrįžo į namus – į gimtąjį Lentvorų kaimą Lyduokių apylinkėje. Jį – be galo išsekusį, suvargusį, vienišą svetingai priglaudė brolio Petro šeima. Vėliau buvęs tremtinys kreipėsi į TSRS vyriausiąjį karo prokurorą, prašydamas jį reabilituoti: „Už poros mėnesių bus šešiolika metų, kai aš nustojau būti „pilnaverčiu“ žmogumi, taip ir nežinodamas, už ką buvau izoliuotas. Nors senatvėje norisi tapti „pilnaverčiu tarybiniu piliečiu“, todėl prašau peržiūrėti mano bylą ir nuvalyti nuo manęs tą dėmę, kurios aš tikrai nenusipelniau“.


1957-aisiais Karolis Adamonis buvo visiškai reabilituotas. Po ilgų susirašinėjimų jam buvo grąžintas kapitono laipsnis, jis išleistas į atsargą, išmokant varganą dviejų mėnesių atlyginimo dydžio pašalpą – 437 rublius dabartiniais pinigais. Graudžią šypseną kelia ir „istorinis: įrašas Karolio Adamonio kariniame biliete, nurodantis, jog tais tragiškiausiais jo gyvenime 1940 – 1950 metais jis dirbo... šaulių pulko štabo viršininko pavaduotoju. Vėliau Karolis net pasišaipydavo: reikės paprašyti, kad už tą dešimtmetį „darbo štabe“ bent algą išmokėtų... Beje šitas karinis bilietas – ne vienintelis paradoksas, ciniškai pasityčiojęs iš buvusio Lietuvos karininko. Tarybų valdžia jam, kaip atsargos kapitonui, sąžiningai siųsdavo sveikinimus vasario 23-osios , o 1958 metais Karolis Adamonis net buvo apdovanotas garbės raštu su žymiojo dueto – Lenino ir Stalino profiliais 40-ųjų tarybinės armijos įkūrimo metinių proga... Rašte be kita ko buvo išreikštas tikėjimas, kad jis, Karolis Adamonis, ir būdamas atsargoje, „prisidės visomis jėgomis prie to, kad toliau stiprėtų šlovingoji tarybinė armija...“ Ta pati, kuri karo metais atsisakė jo – „liaudies priešo“ – paslaugų...



Nuotraukose:

Karolis Adamonis - Lietuvos kariuomenės vyriausiojo generalinio štabo trečiojo skyriaus karininkas.

Su pulko draugais. K. Adamonis - septintas iš kairės.