Užmiršti, bet nepalūžę

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

1991 m. sausio mėn. 12d Lietuvos Respublikos AT nutarimo "Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti" 3 punkte buvo nurodoma, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir krašto apsaugos padaliniai svarbiausiųjų valstybinių objektų užpuolimo atvejais turi teisę priešintis bet kuriam užpuolikui: Šis nutarimas buvo išplatintas 1991 m. sausio mėn. 12 d. Sprendžiant iš žiniasklaidoje išplatintų pranešimų turinio, matėsi, kad Vilniaus m. ir kituose respublikos miestuose sovietinės armijos kariškiai vykdo išpuolius prieš visuomeninius ir valstybinius objektus, plėšia jų turtą ir vykdo civilių gyventojų terorizavimą ir pasikėsinimus į jų sveikatą bei gyvybę. Jausdami pareigą ginti savo Tėvynę, jos gyventojų sveikatą bei gyvybę, Radviliškio r. PK darbuotojai kreipėsi į VRM budinčiąją dalį, prašydami leisti Radviliškio PK policijos būriui atvykti į sostinę Vilnių. VRM šį policijos kreipimąsi priėmė palankiai ir liepė laukti artimiausiu laiku nurodymų. Aš, J.Krikščiūnas, tuo metu dirbęs prie Radviliškio PK apsaugos sektoriuje inspektoriaus pareigose, drauge su dviem savo pavaldiniais, policijos darbuotojais, prisijungėme prie organizuojamos policijos komisariato akcijos į Vilnių. Po darbo parvykę į namus pasiėmėme atsarginius priemonių krepšius, apsirengę šilčiau ir atsisveikinę su savo šeimomis, grįžome laukti tolimesnių VRM nurodymų. Šiaip, dėl aiškumo, turiu pasakyti, kad mes buvome pasiruošę vykdyti tarnybines pareigas Vilniaus mieste, todėl mes privalėjome vykti į Vilnių su pilna ekipiruote ir vykdyti bet kokius pavedimus ir įsakymus, duotus VRM atstovo, vadovaujantis tuo metu veikiančiais milicijos statuto rėmuose. Laukdami stebėjome televizijos laidose rodomas įvykių scenas, pergyvenome kartu su visa tauta dėl žmonių netekčių. Nors ir matėme žiaurius vaizdus, tačiau iš susirinkusių būrio darbuotojų nė vienas nepakeitė savo nusistatymo padėti Vilniaus policijai, nepabūgo, nepakeitė savo siekių ir tikslo, kiek galima prisidėti kovojant už Lietuvos Nepriklausomybę ir savo tautos gyventojų saugumą ir jų gyvybę. Kuomet buvo užgrobtas televizijos bokštas, ir mes nesulaukėme nurodyto leidimo išvykti, pakartotinai kreipėmės į VRM budinčiąją dalį. Tai buvo 13 d. 3.00 vai. nakties. Nors negavome pranešimo, buvome barti, kad dar neišvykome. Susėdę į tam tikslui pakviestais organizacijos autobusą, išvykome. Vilniuje, prie VRM rūmų, buvome 7.00 vai. ryto.

Mes jau Vilniuje

Čia mus instruktavo VRM atsakingas darbuotojas: ką mes privalėsime daryti, kaip turėsime elgtis. Atstovas instruktuodamas matė, kad mes, policijos darbuotojai, buvome ne naujokai ir sugebame atlikti bet kokias užduotis nepriekaištingai. Buvome apsirengę milicininkų uniforminiais rūbais, prisisegę Nepriklausomos Lietuvos simbolinius ženklus. Mus atlydėjo iki televizijos bokšto. Bokšto teritorija buvo aptverta vielos sieto tinklu. Iš vidaus ties tvora stovėjo sovietinės kariuomenės šarvuočiai, teritorijoje matėsi keli tankai. Prie šarvuočių sovietiniai kariai stovėjo ginkluoti automatiniais ginklais. Kariškių laikysena, o ypač jų žvilgsnis rodė nevisiškai blaivią jų nuotaiką ir kėlė grėsmę besibūriuojančiai žmonių miniai, kurie iš lauko pusės uždeginėjo žvakutes ir statė prie tvoros ir dargi siekė pastatyti degančias žvakutes už sietinės tvoros ant žemės. Man tai kėlė tiesiog siaubą, nes šitokį panašų vaizdą aš jau buvau matęs 1961 m. Vokietijoje, kuomet buvo statoma vadinamoji "Berlyno siena". Tuo metu aš tarnavau sovietinės armijos, pulke Nr. 93273. Šiam pulkui vadovavo papulkininkis, o po sienos statybos - pulkininkas Drozdovas. Visam gyvenimui man išliko atminty tie vaizdai, kaip per laikinai pastatytą vielos užtvarą bandė prasiveržti Berlyno gyventojai, nes antroje pusėje liko daugelio šeimos nariai, dirbantys naktinėje pamainoje, pas senelius esantys vaikai, liko atskirti tėvai, broliai, seserys. Buvo didžiulis sąmyšis, jį lydintis riksmas ir automatiniai ginklų šūviai. Teko matyti, kaip žalią uniformą vilkintys kariškiai tempė už kojų žuvusius. Kiek jų ten žuvo, neteko girdėti pranešant žiniasklaidoje. Matyt, skelbta nebuvo. Taip panašiai buvo ir prie bokšto. Mačiau, kaip drebančiomis rankomis senutė kišo per tvorą uždegtą žvakutę. Tai kariškai galėjo traktuoti kaip saugomos teritorijos pažeidimą. Ta pati močiutė, atsigręžusi į mane, klausė, o kur buvau aš, "kai traiškė žmones, kad nė vienas policijos darbuotojas nenukentėjo". Man buvo net nepatogu teisintis prieš seną žmogų. Paaiškinau, kad mes ne vietiniai, kad atvykome tik ryte. Mačiau jų akyse priekaištą, o tai mane tiesiog skaudino. Po kelių valandų aš pastebėjau, kad sovietinės kariuomenės apsaugos kareiviai pradėjo laisviau jaustis, mažiau kreipė į mus dėmesio, matė, kad mes, policijos darbuotojai, nekeliame jiems grėsmės. Aš pastebėjau, kad kariškiai, o ypač karininkai, susidomėję stebėjo mūsų, policijos darbuotojų, ir žmonių masės tarpusavio santykius, nes vietiniai gyventojai, matydami, kad visą dieną stovime tarnyboje, niekas mūsų nekeičia, nevalgę, sušalę, pradėjo mus vaišinti karšta arbata, kava arba sumuštiniais. Kareiviai stovėjo, ir mūsų toks ryšys su masėmis tiesiog juos stebino, - matė, kaip mes elgiamės su žmonėmis, matė, kad mes nuoširdžiai kalbamės, bendraujame. Mus pakeitė tik vakare apie 20.00 vai. atvykęs iš kito rajono policijos būrys. Tiksliai iš kokio rajono aš tiesiog ir nepasakysiu. Kitą dieną ir vėliau mes dar budėjome prie parlamento rūmų naktimis ir dienomis. Jau sausio 14 d. ir vėliau buvo atvykę policijos būriai iš Pasvalio, Biržų, Joniškio, dar vienas Radviliškio būrys, taip pat būriai iš kitų rajonų ar miestų. Aš savo ir bendraminčių veiksmais tiesiog didžiavausi.

Prieš įvykius supratome: policijoje - krizė

Tai pastebėjo ir Juozas Zujus iš Vilniaus, kuris savo pastebėjimus pateikė knygoje "1991 m. sausio mėn. 13 d. Lietuva". Ponas Zujus rašo: "Pasitikėjimą savimi ir žmogaus orumo jausmą mums kėlė santūriai tarp žmonių ir kareivių stovėdami policijos vyrai. Jie pasiaukojamai ir ryžtingai tramdydavo besikarščiuojančius, sulaikydavo provokatorius". Labai dėkoju gerbiamam Juozui Zujui. Šie Jūsų žodžiai yra įamžinti ne tik knygoje, bet ir mūsų policijos darbuotojų širdyse. Tai vienintelis žmogus, kuris mus, policijos darbuotojus, pastebėjo. Buvo ir daugiau, kurie rėmė ir šildė ne tik karšta arbata ar sumuštiniais, bet geru žodžiu, o tai labai mums reikėjo. Tik tie žmonės mūsų siekius suprato ir išreiškė savo pasitikėjimą policijos atžvilgiu, kuri, sakyčiau, rizikavo savo sveikata ir tikiu, kad nė vienas nebūtume sudrebėję prieš gresiantį mirtiną pavojų. Per šiuos įvykius supratome, kad Vilniuje iš tikrųjų buvo policijoje krizė. Dalis milicijos darbuotojų, o ypač rusakalbių, buvo linkę remti Burokevičiaus ar Giedraičio grupuotes, nepripažino Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės. Rėmė milicijos ypatingąjį OMON būrį, vadovaujamą buvusio kapitono Makutinovičiaus. Tokie milicininkai savo veiksmais klaidino ne tik neapsisprendusius milicijos darbuotojus, bet ir kai kuriuos Lietuvos AT deputatus. Kaip buvo sprendžiamas klausimas apie Sausio 13-sios įvykių įvertinimą bei žuvusiųjų ir jų artimųjų, kitų pasižymėjusių asmenų apdovanojimą ar paskatinimą, tai aš išgirdau iš AT deputatės N.Oželytės pastebėjimo, kad apie policijos vaidmenį negali būti jokios kalbos, atseit, jeigu ir kas nors dirbo, tai tik atliko tarnybines pareigas. Taip. Mes atlikome tarnybines pareigas, bet argi ponia N.Oželytė paklausė nors vieną iš mūsų, o kas gi mus siuntė atlikti tų pareigų? Argi mes važiavome, t.y. važiuodami nebuvome pasirengę pačiam blogiausioms pasekmėms, argi mūsų šeimų nariai su drebančia širdimi nestebėjo ir nelaukė mūsų sugrįžtančių sveikų ir gyvų? Mes niekada nebuvome robotais ir tikiuosi, kad policijos darbuotojai ir ateityje vadovausis ne tik įstatymų vykdymu, bet, vykdydami įstatymus, vadovausis ir sąžinės, moralės bei kitomis gyvenimo normomis. Tik tokios policijos reikia mūsų seneliams, motinoms, vaikams, jų sveikatai ir gyvybėms ginti.

Vietoj milicijos - policija

Grėsmė mūsų nepriklausomai Lietuvai baigėsi, ir per 20 metų niekam ir į galvą neatėjo atsiminti, kas vis dėlto atsitiko policijai pirmais nepriklausomybės metais. Paskelbus nepriklausomybę, policija buvo perorganizuota iš milicijos į policiją. Visi darbuotojai priėmė priesaiką tarnauti Lietuvai ir jos žmonėms. Tačiau šios priemonės buvo atliktos ne vienu metu. Vienuose komisariatuose anksčiau, kituose - vėliau. Taip. kad šiuo klausimu nėra vieningos datos. Todėl per suirutę vienus buvo galima matyti su Nepriklausomos Lietuvos atributika, o kiti dar buvo su sovietinėmis emblemomis. Skaitant įvairius prisiminimus, policijos darbuotojai įvardinti įvairiai. Rašoma, kad Seimui apsaugoti buvo atsiųstas policijos OMON būrys, kituose kūriniuose - kad milicijos OMON būrys, taip, kad patys VRM darbuotojai nebuvo konkrečiai suformavę policijos padalinių. Taip niekas negalėjo pasakyti, kur tiksliai tarnavo policijos pareigūnai, o kur dar ėjo tarnybą, arba patruliavo sovietiniai milicijos patruliai ir pan. Kuomet buvo sprendžiamas klausimas, kokius policijos darbuotojus reiktų paskatinti, niekas nesiryžo išskirti policijos nuo milicijos, ir taip liko policija užmiršta. Praėjo beveik 20 metų. Mus, policijos darbuotojus, sausio 13 d. dirbusius prie televizijos bokšto, nė karto nė vieno nepakvietė į iškilmingus minėjimus, dargi jau dabar dirbantiems naujiems pareigūnams, nėra žinomi, kad iš to padalinio tas ar anas veteranas kažką yra nuveikęs. Dabar mūsų tautos išrinktųjų politikų pažiūros į policijos vaidmenį visuomenės gyvenime yra visiškai kitokios. Dauguma iš jų mano, kad policija - tai vienas iš tų padalinių teisėtvarkos struktūroje, kuris buvo, yra ir bus ateityje apgailėtinai nesusipratusi visuomenės dalis, kurią gali bet kas pasiųsti bet kur, įsakyti daryti bet ką - kad ir šaudyti į žmones iš šaunamųjų ginklų. Prisimenu vieną kartą, berods 2007 m. lapkričio mėn., "Lietuvos ryto" laikraščio redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka vedė pokalbį vienoje radijo laidoje. Moteris pasakojo apie kažkokį įvykį, ir aš išgirdau lyg tai pakeltu tonu sakantį R.Valatką: "...ir jūs būtumėt padarę taip, kaip norėjo padaryti policija. Pastaroji bandė rašyti savo istorijos puslapyje". Šitie pono R.Valatkos postringavimai man neišdyla iš atminties ir šiandien. Argi toks žmogus gali vadovauti kokiai žiniasklaidos priemonei, jeigu jis formuoja visuomenės nuomones apie teisėtvarkos struktūras, nesuprasdamas pats, ką jis formuoja, ir kaip jis turi elgtis savo pareigose? Man atrodo, kad taip ir liko Lietuvos policija be parašytos istorijos puslapio. Kažin, ar išvis Lietuvos policija turi kokį nors istorijos parašytą puslapį. O istorija, sakyčiau, yra didelė.

Iš milicijos (policijos) istorijos

Pradžiai aš truputį papasakosiu iš savo šeimos narių istorijos prisiminimų. Mano tėvas 1918 m., paskelbus nepriklausomybę, buvo Radviliškio valsčiaus, Aukštelkų apylinkės Liaudiškių ir gretimų kaimų bendruomenės išrinktas deputatu nuo bežemių. Jis buvo siuvėjas. Jo kaip deputato pareigos buvo su kitais deputatais organizuoti milicijos (policijos) būrius viešosios tvarkos palaikymui, kovoti su siaučiančiais plėšikais. Jis savo ranka yra parašęs prisiminimus. Sprendžiant iš prisiminimų, galima suprasti, kad, užeinant raudonajai armijai, Lietuvos policija buvo išvaikyta. Mano tėvukas yra sakęs, kad tai nesibaigė išvaikymu. Po kiek laiko buvusius policijos darbuotojus persekiojo, trėmė į Sibirą, įkalino. Tą patį padarė ir su deputatais. Mano tėvukas išsisuko, nes jis eidavo per kaimus ir siūdavo, tiesiog buvo nesugaunamas. Tokiu būdu ir kurį laiką buvo pavykę išvengti nuo caro žandarų gaudymų rekrūtams į caro armiją. Jį išgelbėjo likimas, nes tuo metu prasidėjusio pirmojo pasaulinio karo fronto linija perėjo pro Radviliškį, caro armija buvo nublokšta netoli Daugpilio. Panašus atvejis buvo ir kaizerinės Vokietijos okupacijos laikais. Tėvukas siuvo pas radviliškietį siuvėją Petrutį. Jiedu siūdavo vokiečių karininkams viršutinius rūbus, bet ir iš ten buvo pradėję siųsti perkrovinėti vagonų, žodžiu vokiečiai privertė dirbti įvairius perkrovimo geležinkelyje darbus. Vėliau dirbo geležinkelyje sukabinėtoju, buvo sutepėju, palydovu, o vėliau pasitraukė iš Radviliškio, norėdamas išvengti išvežimo į Vokietiją darbams. Daug istorinių puslapių galima prirašyti, vartant knygų "Generolas Povilas Plechavičiaus“, „Armija Krajova Lietuvoje“,“ XX amžiaus Lietuvos valstybingumo problemos" puslapius. Čia, o ir kituose leidiniuose aprašomi didvyriški Lietuvos policijos darbuotojų žygiai, jų begalinė meilė savo tėvynei kovose už gyventojų saugumą. Deja, deja. Dabar per visus 20 nepriklausomybės metų buvo vykdoma griaunamoji policijos politika, griaunamasis poveikis visose šalies ūkio sferose. Jeigu kas buvo daroma, tai tik ne žmonių ar tautos labui. Dėl to buvo padaryti didžiuliai nuostoliai.

Kaip mus apgavo

1991-1992 m. buvo neoficialiai (taip supratome tik vėliau) paskelbta VRM lygiu "antis", kad nuo 1992 m. liepos mėn. 1 d. bus peržiūrėti visuose policijos žinybų padaliniuose darbuotojų atlyginimų ir pensijų dydžiai, ir ne darbuotojų naudai. Atseit, bus mažinami atlyginimai, o tuo pačiu ir pensijos. Apie tai plačiai buvo kalbama valdybose. Didelė policijos darbuotojų dalis nutarė išeiti į užtarnautą poilsį. Tai buvo tiesiog masinis policijos darbuotojų apsisprendimas. Tokiu būdu iš policijos išėjo apie trečdalis dar sveikų, galėjusių ir sugebančių dirbti darbuotojų. Tik vėliau suprato, kad tai tik "antis". Visa tai atsitiko tuo metu, kai policijos darbuotojų atlyginimų dydis buvo minimalus. Kai kurie supratę, kad yra apgauti, sugrįžo atgal į darbą, bet vėliau Policijos departamentas ar VRM vadovybė uždraudė grąžinti. Susigundžiau ir aš. Man tuo metu buvo 53, berods, metai, turėjau 28 metus milicijoje ir policijoje išdirbtus darbo metus. Bendras darbo stažas (paskaičiavus ir civilinį darbą) 35 metai. Kuomet man paskaičiavo pensijos dydį, išėjo tik 333 Lt. Po penkerių metų iš to paties PK išėjo į poilsį padalinio vadas, kaip ir aš, tik su 20 m. darbo stažu ir perpus mažesniu darbo krūviu, tai pastarajam priskaičiavo 1600 Lt, o aš vis dar gavau po 333 Lt. Tai sakykite, kaipgi aš turėjau jaustis? Aš jaučiausi kaip antrarūšis žmogus, sutryptas į mėšlinį purvą. Aš irgi taip pasijutau, kaip savo laiku pajuto širdyje Seimo nariai Nikolajus Medvedevas, Mindaugas Stakvilevičius ir "Atgimimo" vyriausiasis redaktorius Stasys Kašauskas. Pastarieji žurnale "Veidas" 1993 m. balandžio mėn. 22 d. Nr. 15 straipsnyje "Jie nepasirašė Kovo 11-osios Akto", atsakydami į žurnalistės Aurelijos Liauškienės klausimus, pasiguodė, kodėl jie, išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą, ir dalyvavę, ir balsavę už Kovo 11-osios Aktą, dėl pateisinamų reikalų jo nepasirašė. Kuomet buvo pasirašinėjamas minėtas garbingas aktas, deputatai buvo išvykę į Maskvą. O grįžus jiems jau nebuvo leista pasirašyti ant Akto. Galiu pasakyti, kad po nelemtos "anties" išdaigų buvo apgauti policijos darbuotojai. Jie tiesiog apgaulės būdu buvo atleisti iš organų į poilsį su minimaliu pensijos dydžiu. Nesvarbu, kaip tu dirbai, nesvarbu, kad atidavei savo jėgas, sugebėjimus. Vienu žodžiu buvo spjauta į žmogaus veidą. Aš tikiu, jeigu dar yra gyvų to likimo darbuotojų, tai, kaip ir aš, taip ir kiti jaučia širdyje skausmą. Štai taip buvo išdraskyta policijos sistema, atleisti, galima sakyti, visi pajėgiausi, suprantantys savo darbą, dirbantys sąžiningai ir kokybiškai. Po to buvo priimti nuo gatvės jaunuoliai - nuo nusikalstamo pasaulio atstovų iki jaunuolių, kurie nevengė narkotinių medžiagų ir t.t. Smuko policijos įvaizdis žmonių akyse. Pakilo nusikalstamumas. Kaip nesuvokiama, kad, kaip tu bemokytumei gerą policijos darbuotoją, per trumpą laiką neišugdysi. Policininkas išauga tik dirbdamas. Tik ilgas ir kruopštus darbas gali turėti rezultatų. Gero policininko savybės pasireiškia maždaug vidutiniškai po-10-ties metų. Per tą laikotarpį praeina mokymus, susipažįsta su teisine praktika, pradeda įsisąmoninti žmonių poelgių ypatumus ir sugebėjimus, psichologinį poveikį į aplinką. Toks požiūris, kaip neapgalvoti pakeitimai postuose, pareigose ar dar kitaip neduoda jokių teigiamų rezultatų.


Radviliškio raj. PK buvęs apsaugos sektoriaus vyr. inspektorius veteranas Jonas Krikščiūnas