UŽPALIŲ TAKAS

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,8 / 5 (15 balsai)
Kelionė po Užpalių žemę

Užpalių seniūnija savo kultūrinių paveldu viena įspūdingiausių vietų Lietuvoje. Čia daug kultūros, gamtos paminklų, kuriuos lanko Lietuvos ir užsienio turistai.
Siūlome aplankyti pačias įdomiausias seniūnijos vietas.


Užpalių seniūnija yra šiaurinėjė Utenos rajono dalyje. Šventoji teritoriją dalina pusia: vakarinė dalis- Vakarų aukštaičių plynaukštė, rytinė- Sėlių aukštuma.


Užpalių pilis pirmą kartą paminėti 1261 m.  Ji stovėjo and šiandieninio Šeimyniškių piliakalnio, menančio tūkstantmetinę praeitį. Užpalių pilis buvo pagrindinė tvirtovė ginusi rytų Lietuvą nuo Kalavijuočių ordino. Žlugus ordinui XV a. pilies gyventojai persikėlė į Šventosios slėnį- dabaartinę miestelio vietą, čia įsikūrė Didžiojo kunigaikščio dvaras. Iki šių dienų išliko dvaro administracinis pastatas, oficina, malūnas, bravoras. Užpalėnai buvo kunigaikščio darbininkai, todėl dirbo lengviau ir gyveno pasiturinčiai. 1792 m. Užpaliai gavo miesto- Magdeburgo teises. XV a. Užpaliuose buvo LDK tarptautinis teismas. Užpalių dvarą valdė Didžiojo kunigaikščio vietininkas Astikas, vėliau- Radvilos, Oginskiai, Sapiegos. Prieš du šimtus metų Užpalių valsčiuje gyveno virš 4000 gyventojų, šiuo metu- miestelyje ir aplinkiniuose 68 kaimuose liko tik apie 2000.


Užpalėnų šnekta priklauso Rytų Aukštaičių uteniškių tarmei. Šiai tarmei būdinga tai, kad (o) virsta (a), pvz: žadis, Rakiškis, matina. Balsį (ė) taria atvirai- (ee), užpalietiškai būtų- teevas, Degeesiai, o ilguosius balsius trumpina- akis, pušis, Pilupis.<span id="fck_dom_range_temp_1313734578309_526" />

Užpalių pavadinimas kildinamas iš dviejų žodžių- priešdėlio - ir žodžio paliai. Kalbininkų nuomone, vietovardžiai su šaknimi "pal" indoeuropiečių kalbose yra labai seni ir turi panačią reikšmę, pavyzdžiui: latviškai pali- išdžiuvęs ežeras, šlapia vieta, lietuviškai palios- drėgnos vietos, senovės trakų kalba pala- bala, rusiškai paloi- drėgna vieta. Taip keitėsi Užpalių pavadininmas žemėlapiuose:

1373 - Usupalle;

1613 - Uzpole (Vbpole);

1772 - Ušzpole;

1786 - Uszpole;

1806 - Uschpol;

1843 - Ušpol;

1883 - Ušpole;

1900 - Užpuoliai;

1911 - Ušpaliai;

1923 - Užpaliai.

      Skambūs ir įdomūs senieji seniūnijos vietovardžiai, turintis Sėliškų bruožų: Ažanagarė, Bradesa, Čiaunas, Dunojus, Indraja, Narupis, Mikėnai, Perkūnraistis, Pilašius, Raganikalnis, Udrokšlis, Žaibiškės.

Turinys

                                      LANKOMOS VIETOS

      I.  UŽPALIŲ PILIAVIETĖ- Šeimyniškių piliakalnis


       Šeimyniškių piliakalnyje stovėjo Užpalių pilis. Tai vienas iš įspūdingiausių piliakalnių Lietuvoje, aukštai iškilęs į paviršių prie Pilupio ir Piliaus upelių santakos. Piliakalnio šlaitų ilgis 90 metrų, plotis 45 metrai. Užpaliai minimi 1261m. Mindaugo dokumente, kuriame nurodomos ordinui užrašomos Sėlių žemės ribos. 1274 metais Livonijos ordinas pastatė Daugpilio tvirtovę - bazę žygiams į Lietuvos gilumą. Todėl kartu su kitomis rytų Lietuvos pilimis buvo tvirtinama ir Užpalių pilis. Tuo metu buvo kuriama ištisa pilių užtvara, ėjusi nuo Naručio ežero Biržų link. Toje grandinėje buvo Linkmenų, Sėlos, Utenos, Užpalių, Tauragnų ir kiti įtvirtinimai, kurie gynė Lietuvos žemes nuo Daugpilio kalavijuočių. Užpalių pilis strateginiu atžvilgiu buvusi svarbiausia šio ruožo tvirtovių, todėl jos įtvirtinimams buvo skiriama daugiausia dėmesio. Užpalių pilis dar iki XVII a. turėjo karinį viršininką ir laikė įgulą. Karo atveju viršininkas vesdavo Užpalių bajorus į mūšį, turėjo savo vėliavą. 1398 m. minimas Užpalių pilies viršininkas Astikas (Radvilų giminės pradininkas). 1433 m. vasario pradžioje pilį sudegino Livonijos ordinas, tačiau ji greitai atstatyta, o 1453 m. čia planuota rengti LDK susitikimą dėl sienų su Livonija sureguliavimo. Piliakalnio pietrytinėje pusėje yra kastinis 120 m ilgio, 30 m gylio, 50 m pločio apsauginis griovys. Už šio griovio, tarp tų pačių upelių slėnių yra papilys, kuriame buvo įsikūrusi gyvenvietė, čia aptikta grublėtos ir žiestos keramikos.
      Legenda: "Tinai, kur dabar Šeiminiškių piliakalnis, labai saniai buvįs gražus dvaras. Ale ja ponas tai buvįs baisiai bjaurus, su velniu susdėjįs. Ažusėdįs in juoda aržila velnias atnešdavįs jam druskas ir kitokia turtą. Ale vienųroz ponas susmįslijįs, kas bus taliau. Taigi velnias ja dūšių pasims, kai tik numirs. A šita ponas delta nenarėja. Liepįs tarnam aždaryt visas duris, vartus ir nebeinslaist vidun šetona. Teip ir padarj. A velnias tai labai ažpykįs, prispylys kvartūkan smėlia ir ažvertįs visų dvarų. Teip ir lika amžinai stūksot tas kalnu paverstas dvaras..." - taip paskojo 1888 metais gimusi Šeimyniškių kaimo gyventoja Saliama Mierkienė.

       Užpalių pils kartu su dešimčia aplinkui ją išsidėsčiusių piliakalnių (1- 25 kilometrų spinduliu), sudarė galinga gynybinę sistemą. Šie piliakalniai tarnavo mobiliam ryšiui, ant jų, artėjant priešams, suliepsnodavo laužai, įspėjantys apie pavojų.
      Lygamiškio (Geniupio) piliakalnis datuojamas I tūkst. Piliakalnis. Šiaurinėje ir rytinėje papėdėje, 0,5 ha plote buvo gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos ir grublėtos keramikos. Ant Lygamiškio piliakalnio stovėjo mitologinis akmuo-Laumės valtis- sakralinis paminklas. Manoma, kad ant jo žinai atlikdavo apeigas. Dabar jis, melioratorių nuritintas ir guli piliakalnio papėdėje.
       Užpaliųpiliakalnis įengtas atskiroje kalvoje. Piliakalnis labai suardytas dirvonuoja. Rytinėje ir šiaurės vakarinėje papėdėse, 1,5 ha plote buvo papėdės gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia.
        Kepurkalnis- (Gailiešionių) piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, 50 m nuo Karčiupio upelio dešiniojo kranto. Piliakalnis labai apardytas arimų ir karjero, apaugęs pušimis. Piliakalnis datuojamas I tūkst.
       Žaibiškių 2 piliakalniai įrengti vienas šalia kito dešiniajame Šventosios krante ant atskirų kalvų, netyrinėti, apaugę mišku, datuojami I tūkst. pradžia.
Likunčių piliakalnis įrengtas Pilašiaus ežero rytiniame krante esančioje kalvoje. Pietrytinėje papėdėje, 0,5 ha plote yra gyvenvietės liekanos. Piliakalnis datuojamas I tūkst.
       Degesių(Lapkalnis) Piliakalnio aikštelėje rastas 30-40 cm storio kultūrinį sluoksnis su ūkine duobe, geležiniu peiliu-pjautuvėliu, brūkšniuota keramika, gyvulių kaulais. Anksčiau piliakalnyje buvo randama žmonių kaulų, akmeninio laivinio kovos kirvio dalių. Čia galėjo būti pilkapis, datuojamas I tūkstantmetyje pr. Kr.
       Iš rytinės pusės, iki 25 kilometrų spinduliu, prieigas į Užpalių pilį saugojo - Bikūnų(du pilakalniai), Armališkių, Ramavidiškių, Zabičiūnų, Šikšnių, Guntaunikų, Lužųpiliakalniai, iš pietinės pusės- Daugilio gynybiniai įtvirtinimai, Baltakarčių piliakalnis (Sudeikių seniūnija).


          II. ŠVENTAS KROKULĖS ŠALTINIS


        Šaltinis atiteka per požeminius žvyringus ir akmeningus klodus , išsiveržia iš nedidelės pakriaušės netoli Lygamiškio piliakalnio rytinio šlaito ir tyliai čiurlena tekančios saulės link. Krokulė kas sekundę pasipildo 7 l tyro vandens, kurio temperatūra tiek žiemą, tiek vasarą išlieka 7º - 9º C. Mnoma, kad šaltinio pavadinimas kilęs nuo lietuviško žodžio kriokti, reiškiančio ūžti, šniokšti. Krokulės vanduo garsėja nepaprastomis savybėmis gydyti įvairias ligas, teikti laimę, saugoti nuo Perkūno.
        Senovėje čia buvo Alkavietė – šventa vieta, Žynio buveinė, kurioje augęs galingas ąžuolas. Krikščonybės laikais kai, anot pasakojimo, prie šaltinio ganantiems piemenėliams ant akmens pasirodęs spindulių apsuptas Kristus. 1903 m. čia buvo pastatyta mūrinė koplytėlė, kurioje stovėjo medinė Jėzaus širdies statula. Šiandien čia stovi skulptoriaus Šimonėlio akmeninė Jėzaus statula.
        Nuo seno prie Krokulės traukdavo pėsčių ir važiuotų maldininkų būriai, ypač per Šv. Trejybės atlaidus, Užpalių bažnyčioje tradiciškai švenčiamus pirmąjį sekmadienį po Sekminių.

               III.   KONGLOMERATO UOLOS


        Gamtos paminklas Šeimyniškių atodanga ir konglomerato uola (paskelbtas 1999m.) – tai neįprastos formos darinys, kurį sudaro susicementavęs ledyno tirpsmo vandenų suneštas smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai.
        Konglomeratai susiformuoja dėka sudėtingų požemyje vykstančių hidrocheminių procesų, kai žvyro sluoksnyje išsikristalizuoja kalcitas. Požeminio vandens srautui, kuriame yra ištirpusio kalcio bikarbonato, pasiekus labai laidų ir poringą žvyro sluoksnį, jame sumažėja slėgis ir tai sąlygoja kalcito išsikristalizavimą, kuris tvirtai sulipdo smėlio, žvyro, gargždo nuogulas.


IV.   VAISKŪNŲ GEOMORFOLOGINIS DRAUSTINIS


       Draustinis yra šiaurinėje seniūnijos dalyje Utenos ir Zarasų rajonuose. Plotas – 442 ha. Tai unikalus Sėlių aukštumoje poledynmetyje(daugiau kaip prieš 10 000 metų) susiformavęs termokarstinių pradubų kraštovaizdis. Termokarstas- tai reljefo elementas, atsiradęs ištirpus požeminiams ledo luitams arba amžinam įšalui.  1997 m. paskelbtas draustiniu.