Tremtinio Antano Kaminsko prisiminimai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (53 balsai)

Kaminskas Antanas gimė (1989-03-19) Tauragės rajone, Norkaičių kaime.


1948-01-03 d. 3 valandą nakties ėmė belsti į duris, sakė, kad Tauragės policija.Į kambarį suvirto stribokų būrys. Lietuviai, tik vienas rusas.Įsakė ruoštis , o patys , palikę kelis sargybinius, išlėkė į kaimą ieškoti vežimų.Leido pasiimti būtiniausių daiktų. Bet ką čia gali su savimi pasiimti.,, Už ką !?‘‘-klausiu.‘‘kam prievolių neatidavei.‘‘Aš, rodau vyriausiam prievolių kvitus, sako: ,,reikėjo ir už ateitį atiduoti‘‘.Supratau, kad jie pasiruošę ištremti ir mus. Gerai gyvenom, ūkininkas brolis 24 ha žemės turėjo.Parodžiau diplomą, buvau diplomuotas stalius, turėjau amatą.

Kaminskas Antanas su žmona Morta

Kartu išvežė ir kaimynus senukus.Tauragėje sugrūdo į gyvulinius vagonus ir vežė į nežinią.Siaubingai buvo!. Vežėmės ir 2 savo vaikelius-mažus kūdikius.Per 2 paras kartą traukinys sustodavo. Ne visi išlaikė tokią kelionę.Senukai, vaikai mirdavo ešalonuose, čia pat juos išmesdavo.Vežė 28 paras.40 vaikų vežant mirė mūsų ešalone.Nuvežė į Tomsko sritį, Asino r.Temperatūra siekė iki 65 °C .šalčio.Klimatas kitoks.Sirgom ir maži, ir dideli.Kas išgyveno, buvo didžiausias visų džiaugsmas, deja, mano maži vaikeliai mirė badu; vos metukų sulaukęs sūnelis- Jonukas ir pusantrų metų dukrytė- Anyta.Neištvėrė žiaurių gyvenimo sąlygų.Mirė ir mūsų kaimynai senukai iš mūsų kaimo.Mūsų šeimai nuosprendį parašė kiti kaimynai -Vaivada, Pūkelis, jie norėjo mūsų turto, juk liko beveik nauji pastatai, visas turtas....Nuvarė į barakus.Daktaras buvo baisus, jei nueisi į punktą, žinok, kad nebegrįši. Žmonės krisdavo iš eilės , neatlaikydami ,, pragaro kančių‘‘Stipresniuosius varydavo kasti duobių.Atsikasdavau 2 m sniego, paskui kirkuodavau., iškirsdavau pusmetrį, karstą sukalę nuleisdavome.Karstas būdavo sulig žemės kraštais.Ant viršaus sudėdavau kauburėlį iš grumstų.Pareini, parvelki kojas į baraką, o čia tuojau vėl šaukia –reikia vėl duobę kitam mirusiajam iškast.Sunku šnekėti, to niekada nepamirši. Buvo įvairių tautybių brolių.Gyvenom draugiškai, vieni kitiems padėdavome, vienas kitą užjausdami.Vadinomės Sibiro broliais. Rusai ir vietiniai gyventojai , ir mūsų viršininkai- buvo žmoniški, geri.Nevadino mūsų fašistais.Gyvenome miškuose.Į darbą reikėdavo eiti 5-12 km.Kirtom, kapojom mišką.Vertė dirbti ir moteris.Po 2 metų mane pakvietė dirbti į Baturino statybą (18000 gyventojų, bet čia miesto teisės tik nuo 20000 gyventojų.Pasakiau, kad vienas be žmonos nesikelsiu.Paėmė kartu ir žmoną.Buvome 8 žmonių brigada : rusai, ukrainiečiai.Mane paskyrė brigadininku.Iš rajono tik negalėjau išvažiuoti.Viskas rusiškai; reikėjo su viršininkais susikalbėti, tabelius rašyti.Išmokau ne tik kalbėti, bet ir rašyti rusiškai.Dirbome 8 val. valdiškame darbe , o paskui iš baržų miltus nešdavome.Nuo bado reikėjo gelbėtis.Paskui Tomsko sritis, Asino r., Baturino gyvenvietėje gyvenom.Namelį pasistatėme, daržiuką turėjome, bulvių užsiaugindavome, karvę turėjome. Šieną veždavome už 15-20 km. Išvažiuodavome naktį ir grįždavome jau sutemus. Lietuviai su lietuviais labai bendraudavome.Vardinės –vainikuojame duris, eidavome vieni pas kitus į svečius.Švęsdavome krikštynas,vestuves. Buvo ir daug skausmo, kai reikėdavo laidoti savo artimuosius ar tėvynainius. Išyvenom.13 m.ten praleidau.Nesinori prisiminti, daug teko iškentėti.




Su broliais lietuviais. Kaminskas Antanas pirmas iš kairės


Baturino gyvenvietėje su žmona Morta


1961m.grįžom.Tauragėje gavau leidimą- pažymą prisiregistruoti.Kiti ir to negavo.Atvažiavome gyventi į Katyčius , paskui į Degučius.Čia pasistačiau namuką.

1997 m.pasakotojas atšventė 100 m.jubiliejų.Netrukus senolis mirė.


Nuotraukos iš asmeninio Antano Kaminsko albumo

Pasakojimą užrašė mokytoja Genovaitė Marksienė 1994-10-01, gyvenanti Degučių k., Šilutės r.