Tremtinės Onos Murauskaitės – Mačernienės atsiminimai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (48 balsai)
„Jūs į Lietuvą sugrįšite..., o aš jau nebepamatysiu“


1948 – ųjų šiltą saulėtą pavasario dieną trūkčiodamas traukinys pajudėjo iš Kalvarijos stoties ir vis greityn ir greityn į šiaurę. Nemažai buvo tokių, kurie pirmą kartą traukiniu važiavo. Teko net 2 savaites sausakimšame vagone dusti nuo karščio, prakaito tvaiko ir čia pat atviro tualeto – bendro visiems. Nuo to laiko prasidėjo kitas gyvenimo etapas Onai Murauskaitei, jos tėvams, 3 broliams ir 2 seserims (jauniausiajai tada buvo tik penkeri). Iš vagonų (vis nesuprasdami kodėl jie čia atvešti), buvo išlaipinti Krasnojarsko krašte Rešatoi stotyje. Visus slėgė ne tik fizinis nuovargis, bet ir ligos, širdgėla draskė širdį, kad daugelis pradėjo balsu raudoti. Pakinkytais jaučiais visus išvežiojo į buvusio lagerio barakus. Didžiulėse 100 m. kv. pašiūrėse stovėjo po 2 krosnis, vidury ilgi stalai, už kurių kadaise sėdėjo alkani kaliniai. Dabar jų vietą užėmė kiti žmonės – kaliniai, tame tarpe ir Ona Murauskaitė – Mačernienė, nė nesuprasdami už ką ją ir visus kitus čia atvežė ir kuo jie prasikalto. Po poros savaičių kalinius aplankė komendantas su palyda, visi turėjo praeiti patikrinimą, buvo pranešta, kad be komendanto leidimo ir kojos negalima iškelti, o brangiausią kraštą – Lietuvą pamirštų amžiams, nes dabar čia prasideda jų tikrasis gyvenimas. Buvo įsakyta kas dvi savaites registruotis pas komendantą. Pasirodo, įvairių specialybių buvo tremtinių tarpe: ūkininkų, tarnautojų, mokytojų ir net ministerijos darbuotojų. Murauskai apsigyveno barakuose prie geležinkelio, tai visi darbai ir buvo „aptarnauti“ geležinkelį. Onos Murauskaitės tėvas ir du jo broliai (14 ir 15 metų) dirbo paprastais kelio darbininkais. Darbai buvo sunkūs, o žmonės pusalkaniai. Onos Murauskiatės - Mačernienės broliai iš pradžių negalėjo pakelti pabėgių, o kai jie šiek tiek paaugo, tai ir jie turėjo vykdyti normą, o uždirbdavo mažai. Močiutės mama ir jaunesnioji sesuo dirbo įvairius darbus. Dirbo visa šeima ir taip sudėjus visus nors ir menkus atlyginimus, išgyventi šiaip ne taip buvo įmanoma. Sunkiausia buvo išgyventi pirmaisiais metais, nes niekas neturėjo nei bulvių, nei daržovių. Lageryje mirė apie 5000 lietuvių ir apie 5000 kitų tautybių žmonių. Tik darbas padėjo išsigelbėti nuo bado. Įvairiausius darbus dirbo žmonės krovė rastus ant platformų, buvo mašinistų padėjėjais, sukabinėjo vagonus, o moterys ir paaugliai prižiūrėdavo ir remontuodavo geležinkelio trasą. Sunkiausia buvo išsaugoti sveikatą, o ypač ligas įveikti. Gydytojo nebuvo, mažutėje kelių lovų ligoninėje dirbo tik felčerė. Sergančiųjų buvo daug, net stipriausių vyrų sveikata palūždavo, nes labai trūkdavo poilsio. Į darbą brigadomis suskirstytus žmones išveždavo anksti rytais ir visada laiku, tačiau po darbo niekados laiku neparveždavo. Po sunkaus darbo stotyje krisdavo išvargę žmonės ant purvinų grindų, namus dažnai pasiekdavo gerokai po vidurnakčio, kelios valandos poilsio ir vėl į darbą. Lietuviai tremtiniai daug kuo išsiskyrė iš kitų, o svarbiausias, išskirtinis jų bruožas, tai darbštumas. Prižiūrėtojai, brigadininkai girdavo už sąžiningą, gerai atliktą darbą. Gyvenimiškos stiprybės, kantrybės ir vilčių visiems teikė malda. Sekmadieniais visi susirinkdavo į didesnį baraką melstis, o gegužės mėnesį kiekvieną vakarą giedodavo Marijos litaniją. Ir visi tikėjo...Nepamiršo ir dainų, Tremtinių sukurtose graudžiose dainose juk tik apie Tėvynę, sugrįžimą dainuojama. Onai Murauskaitei – Mačernienei vis nedavė klausimas, kodėl jų šeima su tėveliais buvo išgabenta į Sibirą....už ką?.....Mirus Stalinui ji bandė susipažinti su byla, bet bylos taip niekas ir neparodė, tik pasakė, kad Murauskų šeima turėjo 27 ha žemės, vadinasi jie buožės todėl buožės turėjo būti ištremti į Sibirą. Tik po 10 metų praleistų Sibire, lageriuose (1958 m.) kaip daugiavaikę Murauskų šeimyną buvo leista sugrįžti į mylimą, laukiamą, pačią brangiausią tėvynę – Lietuvą. Nenoriai Ona Murauskaitė – Mačernienė kalba apie tremtyje praleistus metus, apie nepakeliamai sunkius metus, iš kurių tėtis ir du jos vaikeliai (ten sutiko gyvenimo draugą),buvo atgulę toli Sibiro kapinėse. Tik 1990 metų vasarą Ona Murauskaitė su broliais aplankė Sibirą, parsivežė savo tėvelio ir ten gimusių dviejų vaikų palaikus. Vis prisimenama kaip tėtis ten Sibire prieš mirtį vis kartodavo tuos žodžius, kad „Jūs į Lietuvą sugrįšite..., o aš jau nebepamatysiu....“

Literatūra Kližentis, Vytautas, Kližentytė, Daiva. Tremties metų pėdsakai: (tremtinės Onos Murauskaitės – Mačernienės atsiminimai), 1998 m., gegužė Madžiagą pateikė Kintų filialo vyr. bibliotekininkė Ramutė Mačiulaitienė