Tremtinės Onos Matonytės-Puzienės prisiminimai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,3 / 5 (4 balsai)
ONOS MATONYTĖS-PUZIENĖS PRISIMINIMAI

g. 1936 m. Klepočių k. Rūdiškių sen. Trakų r.


Ona Matonytė ištremta iš Klepočių kaimo 1948 m. gegužės 22 d. į Minos kaimą, Partizanskoje rajoną, Krasnojarsko kraštą.

Iš tremties išleista 1955 m. Kiti šeimos nariai tremtyje buvo iki 1957 m. birželio 21 d.

Kartu ištremti : tėvas Jonas Matonis, g. 1885 m., motina Marija Matonienė, g. 1897 m., seserys Marija, g. 1924 m., Antosė g. 1926 m., Zosė, g. 1933 ir brolis Juozas, g. 1922 m.


Mūsų šeimą ištrėmė dėl brolio Stanislovo Matonio, kuris, šaukiamas į sovietinę armiją, išvykęs iš namų, du kartus pabėgo iš važiuojančio traukinio. Tuo metu miškuose slapstėsi Lietuvos partizanai, kuriems vadovavo Motiejus Puzas iš Dargužių kaimo. Kartu su jais pasitraukė ir brolis. Netrukus po trijų ar keturių dienų, kai partizanai nakvojo pas seserį Jadvygą Pagelužio kaime, Rūdiškių skrebai susekė ir juos sušaudė. Tarp jų buvo brolis Stanislovas, Stanislovas Staknys iš Klepočių, Vaclovas Matkevičius iš Tiltų, iš viso devyni žuvusieji (taip parašyta KGB archyvuose, su kuriais leido susipažinti).

1948 m. gegužės 22 d. Rūdiškių skrebai šeimą suvarė į namus ir įsakė greitai susiruošti. Niekas negalvojo, kad liksime gyvi. Manėme, kad išveš sušaudyti, todėl beveik nieko neėmėme. Vienas kareivis liepė imti maisto, pats sudėjo pagalves, marškas. Bulves, grūdus, įvairius daiktus, karves, paršus, arklį išvežė į Rūdiškes. Kitą dieną Klepočių kaimo žmonės sudėjo po kepaliuką duonos, grūdų ir atvežė į Rūdiškes. Jų gerumu labai džiaugėmės.

Rūdiškėse žmonės buvo suvaryti į gyvulinius vagonus, sėdėjo ir gulėjo ant dviaukščių narų. Vežė visą mėnesį naktimis, dienomis traukinys stovėdavo, kartais 2-3 dienas, kol atsilaisvindavo bėgiai. Atnešdavo arbatos, po samtelį sriubos. Paskutinė stotis buvo Kliukvine, apie 150 km nuo Minos. Iš Kliukvino dvi paras vežė mašinomis ir arkliais. Apie mėnesį gyvenome miške, pasidarę būdas. Dienos buvo karštos, o vanduo upėje šaltas. Išsimaudžiau tokiam vandeny ir užgulė abi ausis, arkliu atvežė iki Minos. Iškart apgyvendino gaisrinėje, nuėję į ambulatoriją, gavome vaistų, kurie padėjo.

Per Minos kaimą tekėjo upė Mina, mediniai namai abiejuose upės krantuose. Aplinkui kalnai, apaugę miškais. Aukščiausias kalnas Belogorje, viršūnėje sniegas laikosi visus metus. Miškai gražūs, žydi daugybė gražiausių gėlių, daug aviečių. Kelių į kalnus nėra, kad nepasiklystume, uogauti eidavome būriais. Grybų beveik nėra. Panašias į ūmėdes, karčias pienes kelis kartus virdavome vandenyje ir sūdydavome žiemai. Vasarą šilta, žiemą šalta, iki 40-50 laipsnių šalčio.

Iki artimiausių barakų Dizoje, Taloje, Viatske po 5 kilometrus, iki Kuturčino – 10 km, jame gyveno vien miško darbininkai. Viatske buvo 4, Minoje – 8 barakai. Viename barake gyveno po 50 žmonių. Kartu su mumis buvo ištremti Matkevičiai iš Tiltų – 5 žmonės Tremtinės Adelės Matkevičiūtės-Žemaitienės prisiminimai, Batarlai iš Samninkų – 8 žmonės, 4 seserys Matukevičiūtės iš Rūdiškių, Poškai iš Strielčiškių – 5 žmonės, Juozas Tolvaiša, Žydelis nuo Valkininkų ir daug kitų. Iš pradžių mūsų šeimą apgyvendino Viatsko barake, gyvenome per vasarą, paskui iškėlė į nedidelį namuką 3x4 m, prie pagalbinio ūkio karvių fermos, už 3 km nuo Minos. Jame stovėjo pečiukas, stalas, narai miegoti. Tėvas, brolis ir seserys dirbo fermoje, prižiūrėjo 100 karvių. Tėtis dirbo sargu, Juozas ir Zosė vežė šieną ir šėrė, Marija ir Antosė melžė karves. Ten gyvenom apie pusantrų metų. Po to perkėlė į Minos barakus. Minoje tėvas dirbo lentpjūvėje, dirbtuvėse, darė ratus, roges, šakes, grėblius. Juozas arkliu vežė medieną, Marija kapojo šakas, Zosė dirbo kelių darbininke, ten, kur važinėjo mašinos, darė griovelius, kad neslystų prikrauta priekaba. Antosė įsidarbino siuvykloje.


Jonas ir Marija Matoniai su dukromis Zose ir Antose. 1953 m.


Aš - jauniausia, Klepočiuose buvau baigusi keturias klases. Pirmą žiemą nesimokiau, o kitus metus pradėjau mokytis rusų mokykloje trečioje klasėje. Po penkių metų baigiau 8 klases. Mokykloje veikė saviveiklos, sporto būreliai. Jaunimui klube organizuodavo šokius, kas vakarą rodydavo kino filmus.

Pirmus metus šeima badavo. Dirbantys gaudavo 300 g duonos, nedirbantys – aš ir mama – po 100 g. Maitinomės žole, kasėme panašias į česnakus šaknis ir valgėme su bulvėmis. Sriubą virėme iš žolės panašios į arkliarūgštis. Rudenį slapčia pasikasdavome kolūkio bulvių. Brolis pas ruses keitė lėkštes, pagalves į druską. Kai šeima dirbo fermoje, gaudavome lieso pieno. Grįžusi iš mokyklos, stodavau į eilę duonos prie parduotuvės. Kartais taip stovėdavome iki nakties. Pavasarį iškapoję kupstus, įdirbome 10-15 arų žemės, pasisodinome bulvių, lysves -burokėlių, morkų. Po dviejų metų už darbą pradėjo mokėti pinigus. Galėjome nusipirkti žuvies, silkės, sviesto, duonos. Po kiek laiko įsigijome karvę ir du paršus. Nors eiti toli, vasarą rinkome žemuoges, mėlynes, avietes, piengrybius. Dauguma tremtinių dirbo miške, pjovė medžius, genėjo šakas, arkliais ir mašinomis vežė medieną. Žiemą dirbo dviem pamainomis, po 8 val. Sesuo Jadvyga ir brolio žmona Stasė, kol buvo Lietuvoje Stasės Markevičiūtės-Matonienės prisiminimai apie tremtį, siuntė siuntinius su plotkelėmis. Jeigu kuri šeima neturėdavo, dalinomės ir šventėme Kūčias.

Po Stalino mirties gyvenvietės tremtiniai pradėjo rašyti prašymus išleisti į Lietuvą. Mane, kaip buvusią mažametę tremtinę, išleido 1955 m. Iš Sibiro per Maskvą grįžau kartu su kitais lietuviais. Du metus gyvenau sesers Jadvygos Batarlienės namuose Pagelužyje, dirbau statybose Vilniuje. Tėvai ir seserys, brolio šeima grįžo 1957 m. Namuose buvo mokykla ir gyveno mokytojo Broniaus Levicko šeima. Grendavės apylinkės pirmininkui pritarus, namai buvo sugrąžinti. Mokykla liko, o mokytojas išsikėlė gyventi į Peckų namus. Kai kurie lietuviai buvo pasistatę namus, todėl sugrįžo vėliau, juos pardavę, kai kurie, sukūrę šeimas, liko gyventi Sibire. Atgimimo metais daug lietuvių vyko parsivežti palaikų. Iš Strielčiškių kaimo (Varėnos r.) Poškai parsivežė tėvo palaikus. Mūsų krašto tremtinių susitikimai vyksta Vilniuje pas Zosę Batarlaitę, juos organizuoja Danutė Anužytė.

Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. rugsėjo 20 d. Nutarimu Nr. 274 visi Matonių šeimos nariai esame pripažinti nekalti ir reabilituoti.


Užrašė Elena Žilinskienė, Trakų viešosios bibliotekos Tiltų filialo vedėja, 1999 m.