Tremtinės Adelės Matkevičiūtės-Žemaitienės prisiminimai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,3 / 5 (3 balsai)
TREMTINĖS ADELĖS MATKEVIČIŪTĖS-ŽEMAITIENĖS PRISIMINIMAI

g. 1935 m. Tiltų k. Rūdiškių sen. Trakų r.


Adelė Matkevičiūtė ištremta iš Tiltų kaimo 1948 m. gegužės 22 d. į Krasnojarsko krašto Partizanskoje rajono Minos kaimą. Iš tremties išleista 1957 m. birželio 2 d.

Kartu ištremti : tėvas Stanislovas Matkevičius, g. 1893 m., motina Jadvyga Matkevičienė, g. 1903 m., seserys Bronė, g. 1938 m., Elena, g. 1942 m.


Mūsų šeima gyveno neturtingai, turėjome tik 8, 8 ha žemės. Ištrėmė be jokio teismo, dėl brolio Vaclovo, kuris, okupavus sovietams, būdamas šaukiamojo amžiaus, nėjo į kariuomenę, bet su Lietuvos partizanais išėjo į miškus ir 1945 m. gegužės 4 d. žuvo Pagelužio kaime. Brolis ir žuvusieji Jonas Jaraminas iš Kaniūkų bei Stanislovas Staknys iš Klepočių palaidoti Tiltų , Stanislovas Matonis – Lieponių kaimo kapinėse. Skaudžiai išgyvenome karo metus, kai 1944 m. balandžio mėnesį vokiečiai, miške pjaunant medžius, suėmė ir, nuvarę į Pagraužupį, sklepelyje sudegino kitą brolį Stanislovą ir Tiltų kaimo gyventoją Andrių Versecką. Po dviejų nelaimių, atėjo trečia.

1948 m. gegužės 22 d. šeima ruošėsi važiuoti sodinti bulves. Atvykę Rūdiškių stribai, visus suvarė į kambarį ir įsakė ruoštis kelionei. Laiko skyrė nedaug, bet leido pasiimti rūbus, maisto, duonos, lašinių ir visko, ko galėjo prireikti. Sumetė į sunkvežimį ir išvežė. Verkėme palikdami gimtą kaimą. Karvę, kiaules ir arklį išgabeno į Eišiškes.

Iš Rūdiškių geležinkelio stoties gyvuliniuose vagonuose išvežė kitą dieną. Kelionė truko apie mėnesį. Traukiniui sustojus Pavilnyje, vagonus papildė nauji tremtiniai. Vagonuose iš lentų buvo padaryti dviejų aukštų narai sėdėti ir miegoti. Tualetą padarė patys tremtiniai, iškirtę skylę grindyse, ir padarę austų marškų širmą. Traukiniui sustojus, prižiūrėtojai atnešdavo kibirą sriubos, įpildavo po samtelį kartą per dieną. Kelyje užpuolė utėlės, Čeliabinske visus varė į pirtį. Išlaipino Orešoje, palapinėse gyvenome apie mėnesį. Speciali valtis plukdė Manos upe į kitą krantą. Iki Minos vaikus vežė arkliais, tėvai nemažą kelio atkarpą ėjo pėsčiomis.

Mina – paskutinis kaimas pasienyje su Mongolija. Aplink taigos miškai, kalnai, viršūnės net vasarą dengtos sniegu Šlaituose – įvairios gėlės, uogos: žemuogės, mėlynės, avietės, bruknės, žemumose – spanguolės. Už 5 km Taloje buvo kolūkis, sodino bulves, ropeles, laikė karves. Už Talos - aukso kasyklos. Miško kirtimo punkto Minos gyvenvietė priklausė miškų pramonės ūkiui. Namai išsidėstę abiejuose didelės ir plačios Minos upės krantuose, kuriuos jungė tiltas. Kaime buvo daug rusų nuosavų namų, dešimtmetė mokykla, didelis paštas, miško pramonės ūkio kontora, parduotuvė, valgykla, didelis klubas, pirtis, ambulatorija, lentpjūvės. Būnant tremtyje, pastatyta ligoninė, vaikų darželis. Į Minos kaimą buvo atvežta daug lietuvių, apgyvendinti šeši barakai. Pirma lietuvių buvo ištremti latviai, be jų, buvo ukrainiečių, kalmukų, buriatų, vokiečių, graikų šeimų. Lietuviai – paskutiniai tremtiniai, užpildę visus barakus. Kartu su mūsų penkių žmonių šeima buvo ištremti Matoniai iš Klepočių – 7 žmonės Tremtinės Onos Matonytės-Puzienės prisiminimai, Stasės Markevičiūtės-Matonienės prisiminimai apie tremtį, Batarlai iš Samninkų - 8 žmonės, Kavaliauskai iš Smalių – 3 žmonės, Kukliai iš Kuklių kaimo – 3 žmonės, Juozas Lusas iš Dargužių kaimo ir kt. Dauguma – Lietuvos partizanų šeimos, kai kurių tėvai uždaryti į kalėjimus, buvo keletas ūkininkų šeimų.

Apgyvendino nedideliuose kambariukuose po dvi šeimas, 8-9 žmones. Kambariai iš abiejų pusių, vidury koridorius. Mes buvome apgyvendinti kartu su rusės keturių asmenų šeima viename mažame barako kambarėlyje, kuriame buvo buržuikė ir plyta. Valgyti gamindavome pamainomis. Kambarį pasidalinome pusiau. Miegojome sukaltuose šiaudais paklotuose tapčanuose, patalynę atsivežėme iš namų.

Duonos gaudavome pagal korteles. Tėvas dirbdamas gaudavo 1 kg, vaikams skirdavo 200 g duonos. Iš namų pasiimtą maistą suvalgėme per mėnesį, kelionėje. Pirmą žiemą badavome, keitėme rūbus ir daiktus į maistą, elgetavome, prašydavome rusų sušelpti. Kitą pavasarį žemumoje leido išsikirsti kuptus ir pasiruošti lysves. Kastuvais sukasėme žemę ir pasisodinome bulvių. Pas ruses bulves mainėme į skaras ir paklodes. Už vieną skarelę gaudavome kibirėlį bulvių. Pasisodinome burokėlių, agurkų. Vasarą šilta, lyja lietus. Žemė derlinga, daržovės užauga per tris mėnesius. Žiemą daug sniego, šalčiai – kartais iki 60 laipsnių, veidai bąla, rankos, kojos šąla.

Vietiniai gyventojai rusai dirbo miškuose. Taigoje turėjo namelius, išvykdavo mėnesiui, rinkdavo kedro riešutus, medžiodavo meškas, sabalus, apdirbdavo kailiukus. Iš pradžių tremtinių bijojo, nes sklido kalbos, kad bus atvežti "banditai". Vėliau padėdavo, sušelpdavo maisto produktais, keisdavo juos į drabužius, daiktus.

Tėvas su rusais dirbo lentpjūvėje už 2 km nuo Minos. Iš pradžių uždirbdavo labai mažai. Iš Lietuvos pinigų atsiųsdavo kaimynai. Paskui, parašius skundą, pradėjo mokėti daugiau. Uždirbdavo, nusipirkdavo vatinukę ir nešiodavo, kol suplyšdavo. Moterys ir merginos pjaudavo pjūklais medžius, kapodavo šakas, plukdydavo sielius upe, tiesė geležinkelį. Buvo ir nelaimingų atsitikimų, kai krisdami medžiai mirtinai sužalodavo pjovėjus, plukdant mišką, susigrūdus sieliams, plukdančiuosius pasiglemždavo vandenys. Norinčius pabėgti, suimdavo, teisdavo ir sodindavo į kalėjimą, o atsėdėjus, vėl grąžindavo į barakus. Kol buvom tremtyje, jokių dokumentų neturėjome, kas mėnesį registruodavomės pas komendantą.

Kai išvežė iš Tiltų, buvau baigusi pirmą klasę, bet Minoje lankėme rusų mokyklą, todėl vėl pradėjau nuo pirmos. Kurie buvo baigę 3 ar 4 klases, pradėdavo mokytis aukštesnėje klasėje. Aš mokiausi gerai, baigiau šešias klases. Per vasarą prižiūrėdavau mokytojos vaiką, už tai gaudavau medžiagos suknelei ir apavą. Žiemą vaiką prižiūrėdavo mama. Mokykloje visi stojo į pionierius, o mes nestojome, dėl to mamą kvietė pasiaiškinti, bet prievarta neprivertė stoti. Baigusi šešias klases, pradėjau dirbti, kad mokytis galėtų jaunesnės seserys. Aštuonis mėnesius Minos miško darbininkų valgykloje dirbau virėja, po to perkėlė į kitą kaimą. Vieną sezoną motorvežiu vežiau miško darbininkams tepalus, benziną. Buvo tiesiamas geležinkelis, kuriuo veždavo medieną, išpjauta daug miškų.


Adelė Matkevičiūtė su lietuvių jaunimu po šeštadieninės talkos. 1956 m.


Pagyvenę kelis metus kai kurie lietuviai pasistatė savo namus, barakuose kiekviena šeima jau gyveno atskiruose kambariuose. Po 8-9 metų daugelis pradėjo gyventi geriau, galėdavo nusipirkti maisto, drabužių. Jaunimas eidavo į klubą žiūrėti kino filmų, pasišokti. Iš pradžių jokių religinių švenčių nešvęsdavome, reikėdavo dirbti, nebuvo iš ko suruošti. Praėjus 3-4 metams iš Lietuvos gaudavome laiškuose plotkeles, švęsdavome Kalėdas, Velykas. Nors kunigo nebuvo, bet turėjome maldaknyges ir melsdavomės iš jų. Blogiausia Sibire buvo tai, kad mama prarado sveikatą. Žiemą, kai šalčio buvo apie 50 laipsnių, išpraususi galvą, dar neišdžiūvus plaukams, išnešė išpilti vandenį, susirgo smegenų plėvės uždegimu ir apako, tematė tik viena akimi. Man pasisekė geriau, nors Partizanskoje mieste operavo apendicitą, bet viskas baigėsi sėkmingai.

1957 m. rudenį, sugrįžę iš tremties į Tiltus, neradom savo namų. Jie buvo išardyti ir sukūrenti, ruošiant pašarus kolūkio kiaulėms. Priglaudė kaimynė Liudvika Kairevičienė. Grįžusiųjų apylinkėje nenorėjo registruoti, kolūkio pirmininkas priimti dirbti. Užtarė Lieponių kaimo gyventojas, partijos narys Juozas Velička. Kai apylinkės darbuotojai priregistravo, tėvą priėmė dirbti į kolūkio lentpjūvę, mamą – kiaulių šėrėja. Kitą vasarą kolūkis leido išsipjauti miško ir pasistatyti nedidelę pirkelę. Pasiskolinę pinigų, nusipirkome karvę. Mes su seserimis ravėjome kukurūzus, sodinome mišką. Po dviejų metų išvykome dirbti į statybas Vilniuje. Aš šešis metus kasdien iš Klepočių stotelės traukiniu važiuodavau į darbą, o ištekėjusi dirbau Tiltų kolūkio veršelių augintoja. Seserys Elena ir Bronė gavo kambarį bendrabutyje, vėliau – butus Vilniuje.

Prasidėjus atgimimui, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1988 m. spalio 21 d. Įsaku mūsų Matkevičių šeima buvome reabilituoti.

Pradėti organizuoti tremtinių susitikimai. Norėjosi po daugelio metų pamatyti jaunystės dienų draugus, prisiminti kartu toli nuo Lietuvos praleistus metus. Pažįstamų tremtinių susitikimai vyksta Vilniuje pas Zosę Batarlaitę. Jos sesuo Julija, ištekėjusi už ruso ir likusi gyventi Krasnojarske, pasakojo, kad Minos gyvenvietėje beveik nieko neliko, nėra jaunimo, tik vieni seniai, nekertami miškai. Jaunesni išvyko gyventi į Krasnojarską. Tebėra bendros tremtinių kapinės, pastatyta kryžių, atgimimo metais į Lietuvą parvežta daug tremtinių palaikų. Prisiminę tas dienas, pasidžiaugiame tuo, kad nors buvo labai sunku, tačiau pamatėme kitokį kraštą, pagyvenome kitoje aplinkoje, supratome, kad Lietuva mums - tik viena.


Užrašė Elena Žilinskienė, Trakų viešosios bibliotekos Tiltų filialo vedėja, 1999 m.