Stogastulpiai Meironių kaime

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (3 026 balsai)


STOGASTULPIAI MEIRONIŲ KAIME

Kviečiame aplankyti Aukštaitijos nacionalinį parką, liaudies meistrų rankomis sukurtų stogastulpių kompoziciją , kurią surasite Meironių kaime pėsčiomis keliaudami iš Palūšės vaizdinga Lūšių ežero pakrante.

1977- ųjų metų vasarą Aukštaitijos nacionaliniame parke dvi savaites vyko liaudies meistrų – medžio drožėjų - kūrybinis seminaras. Savo darbais jie papuošė Lūšių ežero pakrantę tarp Meironių ir Palūšės kaimų. Šie liaudies meistrų darbai pratęsia senas liaudies tradicijas . Jau XVIII amžiuje liaudies meistrai kūrė iš medžio įvairaus dydžio ir charakterio statulėles, žmonių vadinamas „dievukais”. Koplytstulpiai, kryžiai, stogastulpiai buvo statomi pakelėse, prie sodybų, kapinėse šeimos ar bendruomenės įvykiams pažymėti, mirusiems atminti. Tūkstančiai liaudies meistrų kūrė šiuos nuostabius įvairios architektūrinės formos paminklus. Tai buvo puošni ir graži mažoji architektūra, glaudžiai susijusi su liaudies skulptūra.

Liaudies paminklų grožis, įvairumas jau XIX ir XX a. atkreipė daugelio tyrinėtojų bei kraštotyrininkų dėmesį. Juos imta tyrinėti, eksponuoti net tarptautinėse parodose. Liaudies paminklai pradėti intensyviai statyti po 1863 metų sukilimo, bet 1964 m. generalgubernatorius Muravjovas uždraudė juos statyti pakelėse, laukuose, miškuose, netgi taisyti. Nepaisant valdžios draudimų, liaudies meistrai ir toliau statė savo darbus, nes tai giliai buvo įaugę į lietuvių liaudies protą ir jausmus.

Lietuviški paminklai pasižymi aiškiomis liaudiškomis regionalinėmis meninėmis savybėmis. Tai vieni iš įdomiausių ir originaliausių paminklų ne tik Pabaltijyje, bet ir visoje Europoje.

Didelę liaudies paminklų grupę sudaro STOGASTULPIAI. Jie yra aukšti – 7-9 metrų aukščio, turtingai papuošti ažūrine bei augalinių ir gyvūnijos formų ornamentika. Savo forma jie primena moterų nešiojamas skepetaites, o savo siluetais gyvai įsijungia į kraštovaizdį.

Mūsų laikais liaudies meistrų statomi stogastulpiai įgavo naują prasmę. Dažniausiai jie išreiškia pagarbą savo liaudžiai, daug nusipelnusiems žmonėms ar įprasmina reikšmingus įvykius, kurie priderinti prie gamtinės aplinkos, puošia mūsų kraštą. Dabar susipažinkime su liaudies monumentalistikos darbais - nacionalinio parko ąžuolais. Dauguma darbų - stogastulpių variacijos. Šiuo metu jų ekspozicijoje yra 14.

Pirmieji trys stogastulpiai skirti seniesiems verslams nacionalinio parko apylinkėse pavaizduoti. Česnulio stogastulpyje pavaizduotas Šuminų kaimo kalvis, kaustantis jautį. Pasak legendos, kaustymo metu jaučiai taip garsiai baubdavę, kad net Baluošo ežero vanduo pakildavęs ir banguodavęs. Stogastulpį užbaigia metalinė pasaga – laimės simbolis. Nuo seno Lietuvoje žmonės tikėjo, kad prikalta prie durų pasaga apsaugo nuo nelaimių. Aiškinama, jog pasaga kalama todėl, kad lietuviai nuo seno labai mylėję žirgus. Pasaga esanti ir laimės garantas. Todėl visuomet reikia ieškoti savos pasagos - laimės. Žemutinėje stogastulpio dalyje išdrožta pasaga – kalvės ženklas.

Kalvis

Ignaliniečio Teofilio Patiejūno darbe matome Sėjėją. Forma tradicinė. Sėjėjo skulptūrą dengia dekoratyvinis stogelis, o iš abiejų pusių jį prilaiko ornamentuotas medinis rėmas. Sėjėjo formos gana grubios, ypač išryškintos rankos: viena laiko krepšį su grūdais, o kita – juos ką tik išbėrė ir todėl jau nuleista žemyn. Amžiams sustingo ąžuolo kamiene sėjėjo žvilgsnis į gimtųjų laukų tolį . Šis stogastulpis ir įamžina vieną iš seniausių šio krašto verslų – žemdirbystę. Be to, jis visoje kompozicijoje pastatytas taip, kad už “ Sėjėjo” pečių atsiveria laukų panorama.

Sėjėjas


Ne tik žemę nuo senų laikų šiame krašte dirbo žmonės, bet ir ežeruose pagaudavo neblogą laimikį. Vlado Stumbro stogastulpis Žvejys pristato dar vieną šio krašto verslą – žvejybą. Darbas skiriamas Meironių kaimo žvejams. Stogastulpyje žvejas apsuptas mediniu ornamentu, kuris primena bangas, skalaujančias valties priekinę dalį. Žvejys visas tarsi švyti medyje, rankose laiko apglėbęs didžiulę žuvį.


Žvejys

Šiam kraštui labai būdinga išmoninga liaudies kūryba. Gausu pasakojimų, legendų. Vieną iš jų norėtumėme papasakoti.


MEIRONIŠKIŲ GUDRYBĖ

Seniau atsibastydavo į Meironis pirštis turtingų gaspadorių sūnūs nuo Saldutiškio, Linkmenų. Tėvams gaila būdavo atiduoti savo gražuoles. Kas tinklus taisys, kas mėtas, lelijas gėlių darželyje laistys… Ne iš kelmo spirti Meironių žvejai žinojo būdą neprašytiems svečiams atbaidyti. Pelkėse prie Laumakėlių ežerų laikydavo pora kaladinių avilių. Į juos bitės prinešdavo tiršto gailių medaus, nuo kurio galva kaip girnapusė sukasi. Pakviesdavo svetelius tokio medaus paragauti, netrukus skrybėles, batus pametę, ant stogo pradėdavo laipioti. Kai išsipagiriodavo, žvejai mandagiai pasakydavo: „ Turtingi esate, bet prieš kaimą apsijuokėte”. Ir dūlindavo berneliai ten, iš kur atvažiavę buvo…

Ant kalnelio, žvelgdamas į nuolat banguojantį Lūšių ežerą, didingai stovi kunigaikštis Rigimundas. Tai vilniečio liaudies meistro V.Ulevičiaus darbas. Savo ąžuole jis atpasakojo ištisą legendą:

„ Kada Lietuvą gaubė tamsūs miškai, kada keleiviui kelią pastodavo klampios pelkės ir ežerai, pro Tauragną žygiavo lietuvių karių būrys, vedamas kunigaikščio Rigimundo. Kunigaikštį lydėjęs senas kanklininkas. Kai nusileido ant žemės naktis, visi sumigo. Tik senasis kanklininkas sėdėjo po medžiu ir tyliai skambino kanklėmis. Muzika buvo tokia viliojanti, kad jos pasiklausyti iš miško tankmės išbėgo du taurai ir atsigulė ties senojo smuikininko kojomis. Kanklininkas paklausė jų - gal žiną geresnės vietos nakvynei. Taurai parodė kitoje ežero pusėje esantį urvą. Vieta visiems patiko ir kariai čia apsigyveno – pastatė pilį, pavadinę Tauro vardu. Ramų gyvenimą sutrukdė kryžiuočių antpuoliai. Nors Rigimundo kariai narsiai gynėsi, bet prieš stipresnį priešą atsilaikyti nepajėgė ir visi žuvo.“

Ši skulptūra ir įamžina Tauragnų įkūrėją kunigaikštį Rigimundą, kurio galvą puošia tauro ragų karūna. Tarp tauro ragų - mėnuo, švietęs tą naktį, apie kurią byloja legenda.

Kunigaikštis Rigimundas


Keletas meistrų savo darbus paskyrė gamtos temai, nes vienas iš pagrindinių nacionalinio parko uždavinių – išsaugoti savitą Ignalinos apylinkių gamtą.

Triptikas «Augmenija, apuokas, žaltys»

Petro Raudžio darbas skirtas nacionalinio parko augmenijai pavaizduoti. Stogastulpis sukomponuotas iš medžio ir metalo. Viršutinėje dalyje – metalinis fantastiškas augalas, papuoštas pintiniu medžio ornamentu. Darbą užbaigia metalinė saulutė.

Augmenija

Kęstutis Gediminskas savo darbu kviečia mus globoti gamtą. Iš vienos pusės į mus žvelgia stumbro, o iš kitos – didžiojo apuoko bareljefiniai atvaizdai. Apuokas - išminties ir žinių simbolis. Stogastulpį užbaigia ornamentuotas fantastinis medis, tarsi bylojantis, kad reikia globoti ne tik paukščius ir žvėris, bet ir augalus.

Apuokas

Stasys Karanauskas vienas iš žinomiausių mūsų respublikos liaudies meistrų. Jo išdrožtas ąžuolas įprasmina žmogaus gyvenimą, jo ryšį su gamta. Vienoje stogastulpio pusėje autorius pavaizdavo tris žalčio gyvenimo etapus. Žaltys – tai proto, jėgos, gyvybės simbolis. Po gimimo jis siekia pažinimo, ką ir simbolizuoja jo siekimas karūnos, išpuoštos medžio ornamentu. Vėliau - žalčiui linksta kūnas, svyra galva – artėja senatvė, mirtis. Juk šie trys etapai būdingi ne tik žalčio gyvenimui. Juos praeina kiekviena žolelė, žvėrelis, medis. Šie trys etapai neišvengiami ir žmogaus gyvenime. Todėl kitoje stogastulpio pusėje autorius pavaizdavo žmogų, žvelgiantį į jį supančią gamtą. Virš jo galvos karūna, išdabinta medžio ornamentu.

Žaltys


Šių vaizdingų apylinkių vietinių žmonių pasakojimais, negirdėtomis ir neregėtomis istorijomis bei nutikimais remiantis ir buvo sukurti kiti trys darbai, kurie susieti su šio krašto tautosaka.

Ignalinietis Pranas Petronis ąžuole papasakojo “ Laumių pasaką”. Mat, sakoma, vyrams pavojinga maudytis ežere naktį po dvyliktos valandos. Tada išplaukiančios laumės ir drąsuolius keistu būdu kankinančios – užkutenančios. Pavaizduotos dvi laumės ir jų auka. Laumės lyg stovi ant ežero bangų, pasipuošusių vandens lelijų žiedais bei lapais. Stogastulpis beveik iki apačios išpuoštas drožtomis bangelėmis. Kitoje stogastulpio pusėje pavaizduota dar viena laumė, besižvalganti pro pirties langelį ir tarsi laukianti kitos aukos. Profesorė E. Šimkūnaitė birželio mėnesį vadino Baltalksnio ir Juodalksnio ( laumių medžių ) mėnesiu. Šio mėnesio Joninių naktį merginos ir moterys virsdavo paežerių laumėmis - išsirengdavo nuogai, grožėdavosi savo kūnu, prausdavosi riedėdamos perrasotus žolynus. Tai buvo ne palaidumo, o moters gimdytojos išaukštinimas. Per Jonines niekas nesigėdydavo savo nuogumo. Aukštaitijoje moterys ir merginos užsukdavo į paežerės pirtis vyrams nugarų nutrinti. Po šios dienos vėliau gimdavo daug meilės kūdikių...

Laumės

Netoli laumių įsitaisė ir velniai, be kurių liaudies meistrai negali apseiti. Šiauliečio liaudies meistro Vaclovo Onaičio velnias – blogas. Vadina jį Abisinu. Jis gyveno ir gyvena, sako, Gaveikėnų malūne. Abisinas pastoviai krėsdavo piktas išdaigas kaimo žmonėms ir malūnininkui. Ne kartą teko jam nukentėti už savo išdaigas. Čia velnias pavaizduotas tuo momentu, kada šviesiaplaukis kaimo dainorius Juozapas Gaveikis pagavęs prirakino velnią prie girnų ir privertė grikius malti.

Ukmergietis Šulcas pavaizdavo velnią amatininką iš Šuminų kaimo. Tai jis išmokė kalvį kaustyti jaučius, kaimo moteris – austi margas drobes, vyrus – žiesti puodus. Būdamas gero ir linksmo būdo, kukliai gyveno vienoje iš Baluošo ežero pirčių. Kartais iškrėsdavo su broliais velniais pokštų žmonėms. Visa tai ir pavaizduota stogastulpyje: būrys velnių bando nukelti nuo dangaus mėnulį. Ant stogelio puikuojasi metalinis gaidys. Pasak liaudies, velniai krečia savo pokštus iki gaidžių giedojimo. Savotiškai liaudies meistras pavaizdavo dar vieną žmogaus geradarį – aitvarą. Ignalinos krašte užrašytos labai įdomios sakmės apie aitvarus, kuriose aitvaras yra įgijęs naminuko, “ piktosios dvasios” ir kitų mitinių būtybių bruožų. Sakmėse pasakojama, kaip įsigyti aitvarų. Pasak jų, aitvarą galima išperinti iš dvylikos vištų būrio ar dvylika metų laikyto ir gaidžio padėto kiaušinio. Kiaušinyje reikią išgręžti mažą skylutę, įlašinti savo kraujo ir jį laikyti pažastyje, kol išsikals. Sakmėse nupiešiama ir aitvaro išvaizda. Matomas jis gaidžio - nei pliko, nei gauruoto – tikro velnio pavidalu. Aitvaras maitinamas kiaušiniene, kartais degtine. Tuomet įžeistas aitvaras padega namus, nurauna savo įžeidėjui plaukus, uždusina šeimininkę, išdaužo langus. Aitvaras paprastai neša grūdus, pinigus, sviestą.

Velnias amatininkas


Pasižvalgę po nuotaikingą folklorinį kampelį, vėl grįžkime prie gamtos temos.

Vilnietis „ meistrų meistras” Ipolitas Užkurnys sprendžia gamtos globos problemą. Gamta – tai valdovė, karūnuota briedžio ragais, kuri viską mato, viską girdi, jaučia, kuris žmogus jai gero linki. „ Globokime gamtą ir gamta dosniai atsilygins”, - skelbia užrašas stogastulpyje. Apačioje pavaizduoti delnai, laikantys paukščiukų lizdą. Iš paukštelių snapelių lyg veržiasi prašymas žmogui, kad išsaugotų jo lizdą. Šiam stogastulpiui meistras panaudojo šakotą ąžuolo kamieną.


Gamta

„Lietuvaitę“ išdrožė meistras J. Lukauskas iš Kretingos. Tai tautiniais rūbais apsirengusi mergina, kaklą papuošusi gintaro karoliais, laikanti rankoje varpų pluoštą. Antroje stogastulpio pusėje išdrožta gėlėmis puošta dekoratyvinė verpstė. Mat seniau buvo tradicija, kad vaikinas savo išrinktajai dovanodavo verpstę, išdrožtą savo rankomis. Stogastulpis pasižymi augaliniais motyvais, dekoratyviniu viršūnės užbaigimu.


Lietuvaitė

Vilniečio liaudies meistro Juozo Liaukaus darbas užfiksavo istorinį momentą – knygnešystę; savo darbą paskyrė knygnešiams. Darbas originalus. Atliktas iš seno ąžuolo kamieno. Iš priekio Knygnešio – bareljefas, iš šono – skulptūra. Visuma sudaro tradicinę stogastulpio formą. Autorius pavaizdavo knygnešį, nešantį knygą – šviesos spindulį žmonėms. Stogastulpis pastatytas taip, kad iš kur saulė bešviestų, pats knygnešys nuolat lieka šešėlyje. Knygnešio veiklos esmę labai gerai atskleidžia rašytojas Vytautas Petkevičius: “ Knygnešys nė vienoje Europos tautų kalboje neturi tokios keistos prasmės, kaip mūsuose. Knygnešys – tai žmogus slapta gabenęs knygas per sieną. Tai savamokslis, ginantis savo teisę mokytis, kalbėti ir kurti gimtąja kalba. Visas jo mokslas – nuo žandarų paslėptas elementorius, jo mokytojas – kaimo daraktorius, toks pats nelegaliai iš sodžiaus į sodžių keliaujantis žmogus ir dažnai tik už duoną slaptai mokantis vaikus rašto. Štai taip pusiau raštingi apsišvietėliai spaudos draudimo metu vedė sunkią ir ilgą kovą su išsimokslinusiais ir tituluotais tamsybininkais. Jie organizavo knygų skaitymo ir platinimo draugijas, slaptus pervežimo punktus, lėšų rinkliavas. Tą darbą dirbdavo kromelninkai, elgetos, mokytojai, kunigai, valstiečiai.

Knygnešys

Stogastulpių ekspoziciją užbaigia Zigmo Petreikio darbas – „Ugniagesys“. Apsirėdęs sena, tradicine apranga, ugniagesys lyg primena nacionalinio parko lankytojams, kad su ugnimi miške reikia būti ypač atsargiems, kad miškai – didžiausias šio krašto turtas.

Ugniagesys

Štai ir susipažinome su stogastulpių kompozicija Aukštaitijos nacionaliniame parke. Labai skirtinguose savo atlikimo būdu liaudies meistrų darbuose atsispindi gausi Ignalinos krašto liaudies kūryba. Daug legendų, sąmojingų pokštų gimė ąžuolo skulptūrose bei stogastulpiuose, kurie atspindi žmogaus ryšį su gamta, senuosius šiuo krašto verslus. Originali liaudies meistrų ekspozicija dar daugelį metų džiugins gausius Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojus. Apsilankykite ir Jūs!


Autoriai: Rita Ramanauskienė, Ignalinos raj. savivaldybės viešosios bibliotekos Palūšės kaimo filialo vyr. bibliotekininkė. Dalia Sargūnienė, Visagino viešosios bibliotekos direktorė.

Stogastulpiai Meironių kaime