Stasės Markevičiūtės-Matonienės prisiminimai apie tremtį

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,5 / 5 (2 balsai)

STASĖS MARKEVIČIŪTĖS-MATONIENĖS PRISIMINIMAI APIE TREMTĮ


Gimiau Čižiūnų kaime, Varėnos rajone, gausioje Motiejaus ir Jadvygos Markevičių šeimoje, kurioje augo 10 vaikų, šeši užaugome, keturi numirė. Buvau trečias vaikas. Gyvenome neturtingai, todėl mokyklos nelankiau. Mokykla buvo tik lenkiška Paklėštarės kaime prie Gelužos upelio. Vieną kartą nuėjau basa, suskeldėjo kojos ir tėvas liepė daugiau neiti. Ganiau karves, šešis metus prižiūrėjau vaikus, dirbau valgyklos virėja.

1948 m., ištekėjusi už Juozo Matonio, apsigyvenau Klepočių kaime, o po trijų mėnesių prasidėjo trėmimai. 1948 m. gegužės 22 d. išvežė tėvus Joną ir Mariją Matonius, mano vyrą Juozą, jo seseris Mariją, Zosę, Antosę ir Oną. Aš dar nebuvau priregistruota, todėl manęs į tremtinių sąrašus neįtraukė. Neišvežė ir vyro brolio Jono, kuris, baigęs mokslus, mokytojavo, ir sesers Jadvygos, ištekėjusios į Pagelužio kaimą. Trėmė dėl sūnaus Stanislovo, kuris kelias dienas slapstėsi su partizanais ir buvo nušautas Pagelužyje Tremtinės Onos Matonytės-Puzienės prisiminimai.

Matoniai turėjo pusę valako žemės, sėjo rugius, lubinus, grikius, gyveno neturtingai, tik iš ūkio. Kelionėn pasiėmė nedaug maisto. Klepočių žmonės, suprasdami, kad bus sunku išgyventi, sunešė po kepaliuką duonos, supylė grūdų ir nuvežė į Rūdiškes. Stribai išvežė Matonių grūdus, bulves, daiktus, tris karves. Viena buvo mano, tai kitą dieną anytos brolis išprašė grąžinti, bet po kiek laiko karvė apsirgo ir nugaišo. Vyras galvojo, kad pasodins į kalėjimą, tai aš nors siuntinėlį atsiųsti galėsiu. Praėjus kuriam laikui, pradėjau gauti laiškus, rašė, kad šąla, badauja, buvo ir mirusių iš bado. Siunčiau lašinių, grikinių miltų, marškinius, aulinius batus. Mane vis kvietė atvykti, rašė, kad yra tokių atvykėlių. Tėvai labai nenorėjo, kad važiuočiau, bet 1952 m. spalio mėnesį apsisprendžiau važiuoti. Turėjau tuputį pinigų, pardavusi karvės odą. Padėjo savi, krikšto tėvas, pardavėme karvę, kad užtektų nuvažiuoti. Iš Lietuvos išvykau, kai dar buvo nešalta, mažai apsirengusi. Maskvoje lietus, sniegas, laukiau per naktį traukinio, sušalau kojas. Septynias paras važiavau iki Kliukvino, drebėjau iš šalčio. Dvi naktis nakvojau pas buriatus, jie gyveno vagonuose su šeimomis, vaikais, man išvirė arbatos. Iš ten mašina vykau iki Kuojos, susirgau, karščiavau. Lietuvis gydytojas davė vaistų, stebėjosi, kad ryžausi tokiai kelionei. Iš ten 20 km rusai pavežė su rogėmis.

Manęs laukė pasidarę alaus, Minoje pasitiko vyro sesuo Antosė. Džiaugiausi bent tuo, kad pasiekiau kelionės tikslą. Minoje buvo barakai, kuriuose gyveno ir Matkevičiai Tremtinės Adelės Matkevičiūtės-Žemaitienės prisiminimai. Pas juos gyvenau, kol mums su vyru davė kambariuką. Juozas dirbo miške, vežė arkliu medieną, plukdė upe sielius, seserys kapojo šakas, tėvas dirbo lentpjūvėje. Dirbantys miškuose gaudavo korteles duonai po 700 g. per dieną. Kas neturėjo sveikatos, nedirbo, nusilpę mirdavo. Aš ilgai sirgau, skaudėjo kiaušides. Kai nuvažiavau į Krasnojarską pas gydytojus, siūlė kurortinį gydymą, tačiau išvykti neturėjau pinigų ir likau nevaisinga. Manęs į darbą nevarė. Tėvai jau turėjo dvi karves, tai vieną atidavė mums. Iš lentų susikalėme tvartelį, kad būtų šilčiau, tarp lentų pripylėme pjuvenų. Įsigijome ir paršelį. Rūpinausi ūkiu. Žemės derlingos, juodžemis. Lietuviai turėjo daržus, sodino bulves, burokėlius. Pasodinome ir mes penkis kibirus bulvių, nukasėme ir turėjome visai žiemai. Net rusai stebėjosi, kad tiek daug prikasėme. Iš karvės turėjome pieno, sviesto, grietinės. Pieną parduodavome rusams. Barake buvo parduotuvė, į kurią traktoriai atveždavo kruopų, makaronų, margarino, jautienos mėsos. Rinkdavome lapus panašius į arkliarūgštis, kepdavome blynus ant juodo aliejaus, valgydavome ir išvemdavome. Žiemą vieno kambario butelį apšildydavo malkomis kūrenamas, iš molio ir plytų padarytas pečiukas. Šaltis siekdavo net iki 60 laipsnių. Šaltis sausas, sniego daug, kasi, kasi, net pabosta. Maudavome veltinius be kaliošų. Vasarą puldavo uodai, mašalai, sutindavo veidai, ant veidų užsitraukdavome kaprono kojines, bet ir per jas geldavo. Sekmadienis dirbantiems būdavo laisva diena, šienaudavome šieną, džiovindavome, eidavome uogauti.

Mirus Stalinui, po kelių metų pasklido kalbos, kad jau išleidžia namo. Paprašėme ir mes, kad žydas Gribovas surašytų prašymą į Vilnių. Gal po mėnesio atėjo atsakymas, kad Matonių šeima išleidžiama. Buvo 1957 m., išsiruošėme į namus ir mes. Maskvoje atminčiai Juozas nupirko geltonus karolius. Grįžome į Čižiūnų kaimą, pas mano tėvus. Ėjome uogauti, uogas vežėme parduoti į Kauną. Rudenį kolūkio bulvienoje pasikasdavome bulvių. Juozas įsidarbino linų fabrike, rūšiavo šiaudelius. Buvo nusilpęs, gerai nepavalgęs, negalėjo būti saulėje. Iš fabriko perėjo dirbti į Valkininkų miškų ūkį, atsikėlėme į Tiltus, girininkijoje dirbo miško darbininku. Gyvenome girininkijos pastato antrame aukšte. Aš dirbau kultūros namų valytoja. Nusipirkome menką Kairevičių pirkelę, paskui – miško nuosavo namo statybai. Skolinome pinigus, vargome, kol pasistatėme. J. Matonis žuvo autoavarijoje Valkininkuose, per plentą vesdamasis dviratį. Vaikų neturiu, gyvenu viena.

Prasidėjus atgimimui, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. rugsėjo 20 d. Nutarimu Nr. 274 vyras Juozas ir visi Matonių šeimos nariai buvo reabilituoti.


Užrašė Elena Žilinskienė, Trakų viešosios bibliotekos Tiltų filialo vedėja, 1999 m.