Stanislava Turulienė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (123 balsai)

Stanislava Turulienė


Nuotrauka A. Buroko


Jaučiu žolės kvapus ir skonį,

Rasos švelnumą ir aušros.

Tą vaiskų rytmečio raudonį

Kasdien su savim nešuos.


Nešuos ankstyvą bičių dūzgesį,

Rūkus, išbalusius krantuos,

Dar nepabūdusių žilvičių kuždesį

Kiekvieną rytmetį nešuos.


Nešuos naminės duonos kvapą

Ir kartų dūmą kaminų.

Minu dulkėtą kaimo taką

Nuo pat aušros lig sutemų.


Stanislava gimė 1943 metais Vadoklių valsčiuje, Laukagalių kaime 1943 metais rugsėjo tryliktą dieną. Jos šeima buvo didelė, devyni vaikai. Šeimoje ji buvo aštuntas vaikas. Vyresni vaikai augino mažesnius. Pradinę mokyklą lankė Šiluose, baigė šešias klases, tik jauniausia jos sesuo yra baigus vidurinę ir medicinos mokyklą. Kaip prisimena pati Stanislava gyveno sunkiai, pradėjo pati dirbti nuo penkiolikos metų kolūkyje – fermoje. Vaikystė taip pat jos nelepino, trūko duonos, o mėsos gaudavo tik per didžiąsias šventes, nes tėvai buvo bežemiai. Baltiniai buvo prastų su spaliais pašukinių siūlų ir durdavo kūną, kojos buvo suskirdusios nes vaikščiodavo basi. Pasakoja, kad motina mokė pamatyti grožį gėlės žiede, išgirsti skambesį lakštingalos balse, neužminti menkiausio vabaliuko.....Tėvą prisimena kaip griežtą ir ūmų, bet vaikų jis niekada neatstumdavo ir sekdavo jiems gražiausias pasakas. Staselė pagalvoja ir sako: ,,...gal jis pats kurdavo, juk buvo beraštis, bet mokėjo gražiai kurt...”

Prisimena ir neramumus, kai vieną rytą, tada ji ėjo į antrą klasę, iššaudė klasės draugės Valytės šeimą ir paskui padegė. Atsimena, kad kažkas kalbėjo kaip vaikai rado kažkur surūdijusį šautuvą, tai naktį atėjo bandytai ir išsivedė Urbonų Petriuką, Valickiuką ir juos kankindami nužudė. Per karą kažkas įskundė Stanislavos tėvus ir vokiečiams sugužėjus į kiemą, vos šeimos neištiko tragedija.


Rašyti pradėjo nuo vaikystės. Jautrią sielą šeimoje turėjo motina. Stanislava savo pirmųjų eilėraščių niekam nerodė. Ji gerai nepamena, gal pirmas išspausdintas eilėraštis rajoniniame laikraštyje ,,Tėvynė” buvo 1968 metais. Sako, kad šios laikraščio neišsaugojo, bet gerai prisimena ir padeklamuoja:


Baltos šarmos medžius apkabino

Savo rankom ilgom ir šaltom,

Ten toli, ten toli už beržyno,

Žaidžia vėjas žilom jų kasom.


Tavo veidas nuo šalčio pražydo

Be vainiklapių rožėm skaiščiom,

Kaip norėčiau nors vieną rožytę,

Aš paliesti lūpom savom


Aš žiūriu į Tave tartum vaikas -

Negaliu atitraukti akių

Ir žinau, jog tikrai dabar laikas

Pasakyti - myliu.


Bet nedrįstu aš žodžio ištarti

Jie įstrigo kažkur širdyje.

Ir save noriu skaudžiai išbarti

Šiam speiguotam žiemos kelyje.


Kaip ji prisipažįsta - rašo ne tik eilėraščius, bet ir miniatiūras, apsakymus, vaizdelius iš gyvenimo. Šiluose ji gyveno iki 1972 metų, išvyko į Vadoklius. Pradėjo Vadokliuose dirbti valgykloje, o vėliau perėjo į medicinos punktą dirbti sanitare. Sako, kad gyvendama Vadokliuose ji parašė daugiau, nes rašant reikia sąlygų, ramybės. Kada rašyti - laikas neturi reikšmės.


Ji rašo ir dabar, bet nuo 1990 metų jau nebesiunčia savo posmų į redakciją. Eilėraščiai yra naudojami vakaronių metu, sveikinimams, pagal jos žodžius sukurta keletas giesmių. Yra išleista jos poezijos knyga ,,Nepaliksiu aš kaimo”. Ją padėjo išleisti jauniausia jos sesuo. Šios knygos tiražas mažas. Vieną knygelę padovanojo miestelio bibliotekai. Jos keletas eilėraščių yra patekę į knygą ,,Eiliavimai”, ten buvo spausdinami paprastų kaimo žmonių eilėraščiai. Žmonių ji yra vadinama – liaudies poetė.


Naudota kraštotyrinė medžiaga:

Prisiminimai - Stanislava Turulienė. Medžiagą galima rasti Vadoklių bibliotekoje.


Paruošė: J. Burokienė