Sodyba

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 2,6 / 5 (94 balsai)
Medžiaga pateikta apie Dubičių kaimą, esantį Varėnos rajone.
 Užrašinėta naudojantis Lietuvos liaudies kultūros centro siųstomis anketomis. 
Pateikėja: SKAMARAKIENĖ MARIJONA, ANTANO. 
Gimė: 1932 metais, DUBIČIŲ KAIMAS, KANIAVOS SENIŪNIJA, VARĖNOS RAJONAS.
Užrašyta 2004 m. gruodžio 10 d.  – 2005 m. vasario 27 d.
Užrašė: REGINA LUKOŠEVIČIENĖ, Dubičių kaimo bibliotekos vyr. bibliotekininkė.


Sodyba dar vadinama PLĖCIUS.

Mūsų sodyba buvo ir yra gatviniame kaime. Viensėdis mūsų krašte dar vadinamas "kolionija".

Gyvenamasis namas ir kiti trobesiai pastatyti pakalnėje. Mūsų sodybos trobesiai: pirkia, galan pirkios – priemenė, už jos – kamara, toliau stoinia, pašiūrė(malkoms), tvartai, papaviecis (vežimams, rakandams), kluonas, prie jo – kitas papaviecis ( stovėjo žieminė bričkutė, rogės). Kluono kampe buvo padarytas svirnas (aruodai grūdams). Ant aruodų sudėtos lentos, ant jų – kašikai, dėžė lašiniams, taukai. Pašiūrę malkoms vadinome skiedrynu. Kluone buvo 2 šalinės, per vidurį – gremdymas. Vienoj gremdymo pusėj – šienas: šėko šienas ir moragas (juo šėrė arklius ir avis, o šėko šienu šėrė karves. Dar karves šėrėme kreciniu ir šiaudais.

Kitoj gremdymo pusėj buvo laikomi nekulti rugiai, miežiai, avižos. Galinės kluono dalys vadinosi kišenėmis. Jos nedidelės. Ten laikėme grikius, žirnius ir kt.

Virš gremdymo buvo padarytos vyškos. Ten dėjo žirnius. Gale kluono – peludė. Peludė pertverta per pusę: grikiniai pelai su žirniais – kiaulėms, avižiniai pelai – karvėms. Miežinių pelų gyvuliams nešerdavo, nes buvo aštrūs, juos pylė į mėšlą.

Atskirai nuo tvartų stovėjo pirtis.

Pastatai vienas kito atžvilgiu išdėstyti taip: pirkia, pašiūrė ( malkoms), priemenė, kamara ir stoinia ( arkliams laikyti) buvo vienas ilgas statinys. Į pašiūrę jungėsi tvartas. Kluonas stovėjo atskirai. Svirnas buvo kluone. Kluonas ir pirtis buvo gale sodybos. Pastatai stovėjo galu į kelią ir šonu į kiemą. Gyvenamasis namas ir klėtis stovėjo vienoje eilėje. Jaujų neturėjome, nestatėme.

Krosnies kluone nebuvo.

Klojimas ir vaiduokliai: sakydavo, kad laumės šukuoja arkliams kasas, pas arklius ateina koklitas, jis arklį varinėja, arklys būna šlapias, pavargęs. Kluone dažnai miegodavome. Kartais bernai po durimi pakiša nosylus (šatras, ant kurių nešiodavom šieną) ir iškelia duris. Atrodė, kad velniai ar vaiduokliai tai daro. Kluonas dengtas nendrėmis. Nuo vėjo jos šlama, atrodo, kad vaiduokliai šmirinėja, tada nesimiega, būna neramu.

Pagrindiniai kluono padaliniai: 2 šalinės, gremdymas. Kluonas turėjo vienerias duris. Pas turtingesnius buvo ir 4 durys: iš galų ir iš šonų kluono. Laisvai galėjo įvažiuoti ir išvažiuoti.

Kluone būdavo rengiami vaidinimai. Gale kluono kaimo bernai sudėdavo sceną ir ten vaidindavo. Vasarą kluone miegodavo, nes pirkioj buvo labai karšta. Aikštelė šalia kluono vadinosi “ZATVORAS“. Ji buvo aptverta. Joje lygioje vietoje klojome linus. Žaginių nebuvo. Zatvoro gale augo pievų barščiai ir ajerai. Barščius virdavo mėsiškai sriubai, o ant ajerų kepėm duoną, bulvines bandas.

Klėtis buvo grūdinė. Jos langai nedideli, pailgi. Tai buvo šeimininkės teritorija.

Ant pasvirnės jaunimas susirinkdavo, pasėdėdavo, pagiedodavo. Jaunamartės nebuvo rengiamos klėtyje. Altorėlio klėtyje taip pat nebuvo. Svirne stovėjo kuparas. Jame- marčios pasogas. Dar svirne laikėme arklio padargus: pavalkai, vadelės, barškuliai. Jie buvo sukabinti ant sienos. Tvartas buvo tarp pašiūrės ( malkinės) ir papaviecio ( stovėjo vežimas, rakandai įvairūs). Tvartas turėjo 3 duris. Kur stovėjo avys – avidė; karvės – karvidė ; kiaulės –kiaulinčius . Paukščiams kampe pas karves buvo atitvertas kampas – lakta. Arkliams stoinia buvo gale pirkios.

Ūkinis kiemelis prie tvarto vadinosi kluoniena. Per Jurgį prie tvarto padedame šventintų kiaušinių ir dar dedam pinigų tvarto sienoje. Tai darėm tam, kad šv. Jurgis saugotų gyvulius nuo ligų ir nelaimių. Per šv. Jurgį kaimo moterys nešė pinigus ir kiaušinius aukoti bažnyčiai.

Kai pavasarį karves išleidžiam į laukus, tai išvarom su verbele, kuri per verbų sekmadienį buvo pašventinta. Kelis kartus su verbele karvę pamušame ir sakome, kad laimingai išvaikščiotų per vasarą ir nesusirgtų , kad jos vilkai nepapjautų. Jurgį dėl gyvulių būtinai reikia švęsti, nedirbti. Buvo toks nutikimas Dubičiuose: per šv. Jurgį viena moteris kočiojo rūbus ir kočiodama pagalvojo „ką gi aš darau, kad Jurgis tik mano gyvulių neiškočiotų“ . Tą minutę atbėgo piemuo ir pasakė, kad ganykloje gaišta jos veršis.

Per Kūčias ėjom paklausyti, kaip gyvuliai kalba. Kūčių šieną iš po staltiesės nešėm karvėms, avims, arkliams. Kruopos – vištoms ir kiaulėms. Visus gyvulėlius apdalindavom maistu nuo stalo.


PIRTIS

Pirtis buvo medinė. Buvo ir priepirtė. Joje mindavome linus. Pirtis stovėjo už kluono ( ne kieme), netoli namų, prie revelio.

Krosnis stovėjo gale pirties. Ji įrengta iš akmenų. Viduryje krosnies buvo primesta daug akmenų, kūrenant jie įkaisdavo iki raudonumo. Kibiruose atsinešdavome šalto vandens. Su žnyplėmis į tą vandenį įmetam raudoną akmenį ir vanduo greit sušildavo. Taip ir prausėmės. Ant krosnies papilam vandens, tuomet būna daug garų. Vanodavomės beržinėmis vantomis. Iš pirties parėję namiškai sako „Garbė Jėzui Kristui ir ačiū už šilumą“. Reikia atsakyti – „Į sveikatą“.

Be prausimosi pirtis dar buvo naudojama linams džiovinti. Pirties palubėje buvo kartelės pakabintos; ant jų moterys sukloja linus, o po kartele kabina linus kupetaitėmis. Linai taip išbūna 2 paras. Vyrai pirtį kūrena ryte ir vakare (kad linai džiūtų). Kai linai išdžiūsta, juos mina priemenėje. O kas turėjo savo pirtis, tai jose linus ir braukė, šukavo, krėtė pakulas.

Ne vieną pirtį sudegino su visais linais, perkūrendami pečių.


RŪSYS

Mes vadinome „sklepas“. Buvo kamaroje. Joje iškasta duobė. Ji iš viršaus buvo uždengta lentom. Sklepan laikėme visas daržoves, bet dalį bulvių laikėm kamaroje.


ŠULINIAI

Ne pas visus sodyboje buvo šuliniai. Iš to paties šulinio dažnai buvo girdomi gyvuliai ir žmonės patys juo naudojosi. Retai pas ką buvo atskirai iškasti šuliniai žmonėms ir gyvuliams. Šuliniui vietą parinkdavo sodybos šeimininkas. Daugiausiai tai buvo ant kalnelio, toliau nuo tvartų. Šuliniai daugiausiai buvo suręsti iš alksninių rąstelių, perpjautų pusiau, suręsti kaip ir namas ( sudėta kampais). Gylis – 5-6 metrai. Jei ant kalnelio – iki 10 metrų. Šulinio šonai (aplink) užpilta žemėmis.

Vanduo iš šulinio buvo traukiamas svirtimi. Šulinio dugnas ( uždengimas) buvo medinis. Ne pas visus šeimininkus šuliniai buvo su stogeliais. Stogeliai būdavo papuošti išpjaustytais „ ragais“, pagražinti iš šulinio galo. Vėliau ant stogelio užauga žalia samana. Lietui išgauti šulinys nebuvo naudojamas.

Per Kūčias, naktį, merginos žiūrėdavo į šulinį. Jei pamato rūtų vainiką – ištekės, jei lopšį – turės nesantuokinį vaiką, jei kryžių ar šv. paveikslą – lauk mirties ar ligos.

Dar apie šulinį merginos per Kūčias sėjo aguonas. Nuo kurios pusės pradėdavo sėti, iš ten ir bernų laukė.

Buvo ir toks draudimas: neįvesdintai moteriai negalima eiti prie šulinio, į bažnyčią, net pas žmones. Tai reiškia, kai moteris pagimdo vaiką, kunigas turi ją paėmęs už rankos įvesti į bažnyčią. Kitaip ji skaitėsi nešvari. Moteris neįvesdinta ir pati nedrįsdavo niekur eiti. Jei kunigas negali jos įvesdinti į bažnyčią, ji turėjusi pati įsikabinti kam nors į rankovę ir įeiti.

Žmonės tikėjo, kad per šulinį galima ir pakenkti. Nėščiai moteriai negalima atpilti (nupilti iš kibiro vandens) į šulinį, nes kitaip gimusiam vaikui smirdės iš burnytės.

Per vestuves, kai jaunoji eina žeme, iš jos pėdos reikia slapčia pasemti žemės ir įmesti ją į tuščią šulinį, tada, tikėta, jaunoji niekada neturės vaikų. Kartais piršlį užkabina už grandinės ir įleidžia į šulinį. O kai reikia piršlį atgaivinti, tai ant jo pila vandenį iš šulinio.


NAMAS

Gyvenamąjį namą vadinome pirkia. Namas buvo 2 galų. Namas buvo medinis. Suręstas iš netašytų rąstų. Į lauko pusę išlindę namo „ ragai“. Prie namo buvo supilta „zovalnė“. Kadangi akmenys po namu nebuvo sumūryti, tik sudėti, tai žiemą būna šalta, nes vėjas prapučia kiaurai. Todėl prieš žiemą namą taip apšildydavome: pastatome plačią lentą ir tarp jos ir namo pripilame smėlio iki medinio pamato. Taip užpilame visas 4 namo puses.

Durys nebuvo nei siauros, nei žemos. Laiptų nebuvo. Prie slenksčio gulėjo rąstelis, kad būtų lengva perlipti. Gyvenamasis namas buvo orientuotas į rytus (pasaulio šalių atžvilgiu). Namo stogas buvo trikampis, dengtas šiaudais. Ant stogo buvo žirgeliai, atrodė kaip rageliai.

Seniau nestatė namų ant sudegusio namo vietos, nes tikėjo, jog namas gali vėl sudegti. Nestatė namų ir ant seno kelio, nes juo daug visokių žmonių praėję, pravažiavę, gali būti negera jame gyventi, bloga energija sklisti. Kai namą pradeda statyti, tai į pirmą rąstą būtinai dėdavo šventintos duonos ir pinigų, kad namo gyventojai būtų sotūs ir nieko jiems netruktų, o duona apsaugotų nuo viso pikto.

Kai namą pastato, tai prieš įsikeldami gyventi šeimininkai pirmiausia įleidžia pernakvoti pvz. vištą, katę, šunį. Tai darė dėl to, kad jei name yra koks blogis, tai tegul jis krenta ne ant žmogaus, o ant gyvulio. Mūsų namas buvo su langinėmis. Jos buvo papuoštos gražiai išpjaustytais ornamentais.

Prieš žiemą (tais laikais buvo dideli šalčiai) mes nupindavom iš šiaudų matas ir pritvirtintos jos iš lauko pusės prie langų saugojo namą nuo šalčių. O pindavome taip: imame iš gero kūlio ilgų ruginių šiaudų juostas, apsukame ir perrišame jas lininiu špagatu, plotį matuojame pagal lango plotį. Tas juostas surišame tarp eilių. Rišame juostų tiek, kad uždengtų visą langą, bet netrukdytų langinėms užsidaryti. Matas kabino ant kablių virš langų iš lauko pusės. Vasarą jos suvyniotos ant tų kablių ir būna, o žiemą kas vakarą jas nuleidžiame ir uždarome langines. Taip saugojome šilumą namuose.

Galinis namo fasadas buvo puoštas: lenta išpjaustyta dantukais. Buvo namo priemenė. Atrodė taip: nedidelė, kaip kišenaitė, 1,5 x 2 m. Labai mažas langelis. Priebučio aukštis – 2 m. Slenkstis medinis, laiptai – akmuo arba gabalas rąsto. Durys – medinės, gana plačios. Užraktas – brauktuvė.

Atskiros namo patalpos buvo vadinamos taip: "užpečkys, kuknia, kamara, kambarys, priemenė".

Namo pastogę vadinome „ant pirkios“. Ten patenkama per drobinas (kopėčias). Ant pirkios lipom iš priemenės. Ant pirkios buvo šalta, švilpavo vėjai, nebuvo apšildyta. Ant grindų dėjo drėgnas miško samanas, ant jų pylė sausą smėlį. Pastogė buvo pertverta į 2 puses. Dar pastogėje buvo sukalta šopkė, joje kabino palcius lašinių, dėjo kindzius ir taukines. Vienoj pastogės pusėj laikėm viską, kas susiję su linais: pakulos, verpstės, rateliai ir kt. Kitoj pusėj ant kriokvų sukabinta kailiniai, jermėkas.

Jermėkas buvo tik iš grynos vilnos, labai šiltas. Juos turėjo tik vyrai. Partizanai žiemos metu iš daugelio vyrų juos atėmė. Anksčiau svotuose važiuodavo su nauju jermėku ir gerais kailiniais – tai skaitėsi bagotas ženykas. Ne visi vyrai jermėkus turėjo.

Rūsys buvo kamaroj. Buvo iškasta paprasta duobė ir išmūryta akmenimis. Rūsyje laikėme daržoves.


KIEMAS, SODAS, APLINKA

Mūsų sodyboje buvo du kiemai: kluoniena ( kaip ūkinės) ir gerasis kiemas. Kiemo takeliai buvo paprasti, nei grįsti, nei apdėlioti ar apsodinti. Kiemo takeliai buvo tvarkomi šeštadieniais. Nušluojam, sutvarkom ir pabarstom geltonu smėliu. Per Sekmines vartuose dar statydavome 2 berželius, ir prie namo durų – du berželius.


Sodybos buvo aptvertos tvoromis. Jos nebuvo vienodos. Skyrėsi jų išvaizda. Vienos tvoros buvo iš tenyko (pintos iš eglinių šakų) ir buvo tvoros sukaltos iš šatrų. Labai mažai pas ką buvo tvoros sukaltos iš lentelių. Per Kūčias merginos apkabina pintinę tvorą ir skaičiuoja šakas: jei pora — ištekės, jei neporinis šakų skaičius — dar mergaus.

Kad greičiau ištekėtų kaimo merginos darė taip: per kieno nors vestuves, kai važiuoja jaunieji šliūban arba kai važiuoja mergina pas jaunikį, kitos merginos pririša prie vežimo galo siūlą, o kamuolį palieka prie vartų. Buvo tikima, kad taip greičiau ištrauks netekėjusias merginas iš kaimo.


Sodyboje buvo dideli ir maži vartai. Svarbesniais laikyti dideli vartai. Per juos parsiveždavome duoną (javus iš laukų). Svotai irgi važiuodavo per didelius vartus. Per Sekmines berželius statė tik prie didelių vartų.

Tiek mažus, tiek didelius vartus kaimo bernai per Kūčias nuimdavo ir paremdavo duris tų sodybų merginoms, ant kurių jie pykdavo (užremdami duris jie linkėjo joms neištekėti). Žmonės vaikščiodavo per mažus vartelius.

Per Jurgines kabindavo spynas prie didelių vartų tam, kad vilkai avių ir kitų gyvulių neišpjautų. Svečią iki vartų visada palydėdavo. Ir dabar dar kaime palydi. Kai pas mane ateina kaimynai ir ilgai neišeina, tai sakau „mano dieną žmonės išsidalino“. Prie vartų augo obelys iš abiejų pusių.

Pirmą kartą nuprausus mergaitę vandenį pylėme prie vartų stulpo ar ant akmenų, nes tikėta, kad ji bus stipresnė, tvirtesnė. Kūma, eidama krikštyti vaiką, pasėdėdavo su vaiku ant akmens prie namų ( kad vaikas nesišlapintų naktį). Jei kaime kokia nors pasileidusi, nerimta merga ar moteris pagaliau randa sau žmogų ir ima rimtai gyventi, tai apie ją sakoma „jau ta nuomentą ant vartų pakorė“.


Kryžius žmonės statė, kaip padėką Dievui, kad viskas gerai sekasi, o kartais statė kaip auką, nes gyvenimas nesisekė.

Mūsų sodyboje kryžiaus nebuvo, tačiau kaime buvo 3 kryžiai su koplytėlėmis. Kryžiai stovėjo po vieną kaimo galuose ir vienas kaimo viduryje. Kryžius taip statyti nutarė kaimo taryba. Kryžius atrodė taip: viršuje buvo namelis – koplytėlė. Joje J. Kristaus atvaizdas. Žemai prie kryžiaus padarytas slankstelis, prie jo pririštas drobinis žiurstelis. Visada! Niekas nepalikdavo kryžiaus be žiurstelio. Bet kuri moteris iš kaimo pasiūdavo naują žiurstelį, kai senas buvo negražus, susidėvėdavo.

Kryžius gamino kaimo meistrai: Antanas Švedas ir Vincas Švedas. Kryžiai puošiami buvo religinių švenčių – atlaidų metu. Sekminių metu puošė žolynais. Daugiausia žmonės rinkosi prie kryžiaus kaimo gale. Dėl ko – nežinau, gal kad buvo pastatytas prie pat namo, darželyje.


Sodyboje sodo nebuvo, tik augo pavieniai vaismedžiai. Vaismedžiai augo prieš tvartus ir prie gatvės, prie pat vartų. Prie tvartų žemė buvo geresnė ir medžiai užstodavo tvartų vaizdą. O prie vartų sodino tam, kad vaisiais pasidalintų ir su kaimynais.

Sodyboje augo obelys, kriaušės, vienas kitas uosis ar klevas. Medžius dažniausiai sodino tėvas ir brolis. Savaime išaugo viena obelis. Ji buvo labai brandi ir saldi.

Medžiai sodinti padrikai. Gimus vaikui ar kitomis progomis tėvas medžių nesodino. Pagrindinio medžio sodyba neturėjo. Dažniausiai medžiais apsodinti būdavo vienkiemiai. Pas mus – gatviniame kaime sodybų medžiais neapkraudavo.

Daugiausia iš vaisių, buvo obuoliai: baltukai – popierauka (balti kaip popierius). Antaninius obuolius vadinome rudeniniais.

Kriaušės buvo ankstyvos ir vėlyvos. „ Muštakauka“ – gera rūšis kriaušių. Sodas aptvertas paprastom šatrom: mediniai (ąžuoliniai) stulpai ir juos jungė eglinės ar pušinės šatrelės.

Kaime buvo žmonių, kurie mokėjo skiepyti medžius. Užtepimą gamino patys su bičių pikiu. Paprašome mokėjusio skiepyti žmogaus, jis ateina ir laukinę obelį ar kriaušę paskiepija. Skiepus ėmė vieni iš kitų, kartais sodinukų (čepelių) parsiveždavo iš turgaus.

Vaiskrūmių tada dar nebuvo, o iš vaismedžių labiausiai vertinamos buvo obelys. Skaitėme, kad obuoliai valgyti buvo sveika, turi daug vitaminų. Inkilų buvo kiekviename sode. Mūsų – taip pat. Kėlė į visus medžius, o kartais ant šatros prikala inkilą ir tą šatrą įkasa į ramia vietą sode. Mūsų sodą mėgo daugel paukščių: lakštingalos, gegutės, balandžiai, kuosos, kregždės, žvirbliai, varnos, raudonpilvės (sniegenos), gandrai, pelėdos ir net vanagai. Jei pelėda sode verkia, tai šeimai pranašauja nelaimę.

Žiemą sodo medžius aprišdavo storu šiaudų sluoksniu. Nuo šalnų saugojo kūrendami laužus sode ir dar netoli (po obelim) statydavo didelius plačius indus su vandeniu. Dirbo sode tėvas, o ilsėtis nebuvo kada, niekas nesiilsėdavo. Į svetimus sode žiūrėjo nuolaidžiai, didelių pykčių nebuvo. Medžių sode nekirsdavo. Negalima. Kol medis neišdžiūsta pats, jo kirsti negalima., nes būtinai prarasi sveikatą, visur nesiseks ir persekios nelaimės.

Vaikams tėvai neleisdavo karstytis po obelis ar kriaušes. O motinos, kurių mirę vaikai, obuolių nevalgė iki Žolinės. Tikėjo, kad jei suvalgys, tai jos vaikelis rojuje negaus obuolių iki Žolinės.

Jei sode girgždėdavo obelis – pranašavo bėdą moteriai, o jei girgždėdavo kriaušės - nelaimė ištiks vyrą.

Kad būtų sodas turtingas vaisiais, tai per Žolinę šventindavome bažnyčioje ir vaisius. Per Žolinę šventindavome ir visokius žolynus. Juos uždegam ir rūkom dūmais vaikus, kai jie ko nors labai išsigąsta. Dar žolynus dėdavom po galva mirusiam žmogui.

Apynyno neturėjom, nes apyniai augo visai netoli – prie upės, tai ten ir rinkdavom. Apynius rinko moterys ir vaikai.


Turėjome pavienių avilių. Jie buvo gulsti, vidus išskaptuotas iš storo medžio: liepos, pušies, eglės. Bitynas buvo prie kluono – kluonienoj, prie tvoros. Bičių vasarą niekur neveždavo, nes netoli buvo laukai, miškai. Sėjom grikius, linus.

Kai miršta šeimininkas, tai dažniausiai išmirdavo ir bitės. Kad taip neatsitiktų, pavasarį kiti šeimos nariai turi pastuksenti į avilį- pabudinti bites. Bitynu paprastai rūpinosi tėvas.

Kad bitės neišskristų reikia jas apdūminti ir apšlakstyti vandeniu spietimosi metu. Su bitėmis visada reikia elgtis pagarbiai: eiti pas jas švariai nusiprausus ir apsirengus, neišgėrusiam ir neprisirūkiusiam šeimininkui. Prieš lietų ar audrą bitės masiškai grįžta į avilius arba visai neskrenda į darbą.

Bičių medumi gydėme daugelį ligų: peršalimą, nusilpimą, votis. Medų maišėm su alijošiumi, gėrėm pieną su medumi, liepžiedžių arbatą su medumi ir t. t.


DARŽAS IR SODININKYSTĖ

Daržas buvo priešais tvartą. Vietą daržui rinkosi šeimininkė: kur geresnė, derlingesnė žemė. Daržą vadinome „VIRALAI“. Daržas buvo aptvertas pinta eglišakių tvora. Ežią vadinome užuogana, tarpužį – vagelė. Agurkus sodinome atskirai nuo visų daržovių. Kopūstams reikia kas metai keisti vietą. Morkas sodinom su svogūnais. Dar sodinom burokėlius, pupeles, pomidorus (jau vėliau).

Bulvių šalia pomidorų niekada nesodinom – neaugdavo pomidorai. Dar negalima svogūnų sodinti šalia česnakų – nė vienas neužaugs. Daržovėms skyrėm didelį dėmesį, juk jos mus maitino. Švariai išravėdavom, palaistydavom, apkaupdavom.

Svarbiausios daržovės: svogūnai, česnakai, morkos, kopūstai, agurkai, burokėliai, pupelės, salotos, krapai, pomidorai, petražolės, salierai, aguonos, ridikėliai, juodi ridikai, ropės.

Sėklas gaminome patys: pasodiname kopūstą, morką ir kt. daržoves – buvo rasoda. Sėklas pirkdavome ir turguje- mokėjome pinigus, o kaimynas ir taip duodavo sėklų, bet už jas vis tiek reikėjo atsilyginti, nes kitaip neaugs daržovės. Sumoka simboliškai.

Tik „dėl grožio“ daržo patvoriais augo saulėgrąžos. Visos kitos daržovės buvo sodinamos „dėl gerovės“.

Medetkas sodinome tiesiog kopūstų lysvėje, nes tikėjom, kad kopūstų ne taip puls kirminai.

Agurkus sodinome mėnulio pilnatyje ir per Eleną – gegužės 22 d. Daržovių nesodinom per delčią – nes tai tuščios dienos. Prieš Joną apkapliuojam kopūstus, kad susuktų dideles galvas. Svogūnus nurauti reikia prieš žolinę, nes vėliau jie eina į žemę.

Svogūnus sodinom per Stanislovą. O kad ilgi laiškai būtų, sodinimui paruoštų svogūnų lukštus reikia išpilti kuo toliau nuo namų – ant kelio. Daržas buvo laikomas moterų teritorija: mamos ir dukterų. Netoli tvarto ir daržo buvo kūdra. Iš jos sėmėme vandenį daržams laistyti. Vanduo buvo minkštas ir šiltesnis nei šulinio, todėl labiau tiko daržams laistyti.