Simas Butavičius prisimena

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,9 / 5 (2 020 balsai)

Tremties atsiminimais dalijosi buvęs tremtinys Simas Butavičius, gyvenęs Ukrinų kaime, Židikų seniūnijoje, Mažeikių rajone ir miręs 2007 m. gruodžio 6 d. Atsiminimus 2007 m. vasario 9 d. užrašė Valda Muravjovienė, Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Ukrinų filialo vyresn. bibliotekininkė.


Nuotrauka iš asmeninio dukros Juditos Arnotienės archyvo


Simas Butavičius gimė 1920 m. rugsėjo 9 d. Kiminiškės kaime, Mažeikių apylinkės seniūnijoje. Jis atsimena, kaip 1944 m. lapkričio mėn., važiuojant arkliais pakinkytu vežimu į malūną, jį sustabdė trys ginkluoti vyrai ir, net nepaprašę dokumentų, suėmė. Vienas vyriškis pasiliko su jo arkliais, o kiti įsodino į savo vežimą. Važiuojant ginkluoti vyrai tyčiojosi, įžeidinėjo, vadino išdaviku vien todėl, kad gavęs šaukimus vykti į karą – nevyko, negalėjo palikti žmonos su ką tik gimusia dukryte ir trejų metukų sūnumi. Taip jį nuvežė į Ventos geležinkelio stotį, įlaipino į gyvuliams vežti skirtą traukinio vagoną ir jame išlaikė tris paras. Kai vagoną prigrūdo pilną tokio pat likimo žmonių tiek, kad net sunku buvo atsisėsti (apie gulėjimą nebuvo nė kalbos), traukinys pajudėjo. Kelionė buvo baisi, neturėjo nei vandens, nei maisto. Silpnieji mirė ir jų kūnai, kaip gyvulių, buvo paliekami stotyse. Kiek parų tęsėsi kelionė, neprisimena, nes galvoje sukosi mintis kaip pavalgyti ir nuslopinti troškulį. Kai kareiviai išlaipinę iš vagono pasakė, kad atvykome į Dubrovką, pamanė, kad dabar jau nors atsigerti gaus. Bet ir toliau su jais elgėsi žiauriai, suvarė į kameras, atėmė rūbus ir liepė apsirengti skudurais. Taip vieną pragarą pakeitė kitas. Kas rytą, pamiegojus 5 ar 6 valandas, visi, seni ir jauni, buvo varomi į statybas. Maistas buvo baisus: duona sukietėjusi, sriuboje plaukiodavo mėsa kartu su kirmėlėmis, bet alkis leisdavo tų kirmėlių nematyti ir pasigardžiuojant viską suvalgyti. Išaušus pavasariui statybos darbai buvo baigti, prasidėjo lauko darbai. Geriausias darbas buvo, kai liepė sodinti bulves. Nors prižiūrėtojai ir saugojo, bet bulvių, nors ir senų, galėjai prisivalgyti. Diena keitė dieną, atėjo vasara, ir jis su vienu draugu nusprendė bėgti. Pasitaikius progai, kai prižiūrėtojai išėjo valgyti, jiedu ėmė bėgti kur akys veda. Kai jau nebeturėjo jėgų, pamatė seną namą ir ten permiegojo. Kitą rytą užėjo į nuošalią sodybą, paprašė valgyti ir paklausė kelio. Žmonių būta gerų ir supratingų, nes pamaitino, davė kitus drabužius, bei nurodė kelią į Rygą. Ėjo pamiške, šalikeliais, geležinkelio bėgiais, kol pamatė sustojusį traukinį. Saugodamiesi, kad kas nepamatytų įlipo į vagoną, pakrautą gyvomis karvėmis. Vos traukiniui pajudėjus, jis vėl sustojo. Kažkam atidarius duris, draugas išsigandęs šoko iš vagono bėgti, bet kareiviai nušovė jį pabėgus keletą metrų. O jį suėmė, stipriai sumušė ir nuvežė į kalėjimą. Kalėjime galvojo, kad mirs, skaudėjo visą kūną, bet jaunystė ir troškimas grįžti namo išgelbėjo. Po mėnesio, kai truputį pasveiko, išvežė į Estiją prie statybų. Vėl tas pats pragaras laukė: valgio trūkumas, sunkus darbas ir mirštantys aplink žmonės. Kaip netikėtai suėmė, taip netikėtai ir paleido. Praėjus dviems su puse metų, 1947 m. gegužės mėn. atėjo kareivis ir, perskaitęs apie dešimt pavardžių, pasakė, kad šie vyrai yra išteisinti ir gali vykti namo. Tarp laimingųjų buvo ir Butavičiaus pavardė. Grįžo namo pilnas džiaugsmo ir naujų vilčių. Bet vienintelis džiaugsmas, kuris laukė, buvo žmona ir vaikai. Žemė nedirbta, tvartai ir aruodai tušti, viskas išgrobstyta, atimta. Kaip dabar gyventi ir kaip įprasti prie naujos tvarkos? Buvo laikai, kai lietuvis turėjo savo žemę, arklį su padargais tai žemei apdirbti. Mylėjo jis tą žemės gabalėlį, gerbė ir tausojo savo pagalbininką arklį. Ir štai atėjo toks laikotarpis, kad tai, ką šitaip saugojo, kuo rūpinosi vienas, buvo jų vienintelis savininkas – tapo visų. Kažkoks vargeta, neturėjęs savo arklio, nemokąs su juo elgtis, turėjo teisę pasiimti jį ir daryti ką nori. Skaudu buvo žiūrėti, kaip jo nuglostytą arklelį kitas botagu muša. Ir nieko nepadarysi, nes jis dabar visų. Riedėdavo ašaros nuo tokios tvarkos betvarkėje. Visus tuos dešimtmečius galvojo, kada gi baigsis ta netvarka, kai atlyginimą gauna ir tas, kas dirba, ir tas, kas nedirba. Visur prikabinta šaukinių, kad visi yra lygūs. Dauguma žmonių priprato prie tokios valdžios, o jis vis laukė...