Senojo dvaro(Babtyno)pasakojimai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (738 balsai)

,,Kur glūdi šios vietos dvasia?

Kokia jinai šioje kryžkelėje?''

(Robertas Keturakis)


Kad ir kaip ramiai stebėtum ir galvotum apie Kauno rajoną,jo derlingas žemes,miškus,upelius,srūvančius į Nevėžį,supranti, kad kiekvienas kampelis yra širdžiai mielas , gražus ir brangus...Ypač atsiminimuose.... Kažkada stovėjau ant paties upės kranto,bet jai pakeitus vagą,buvusios senvagės užžėlė,liko tik atskiri tvenkiniai,susiformavo Nevėžio slėnis atitolinęs mane nuo upės... bet išlikau.. O prisiminimai gena mane - senajį Žemaitkiemio (Babtyno) dvarą ,esantį dešiniajame Nevėžio krante apie 2 km į pietvakarius nuo Babtų miestelio (matyt , žmogus pavarde Babtas gyveno), į praeitį..Miestelis yra Kauno rajone,apie 24 km.nuo Kauno ,važiuojant Žemaičių plentu.


Kiek šeimininkų besikeistų, visad prisiminsiu geruosius- tvarkingai prižiūrėjusius ir puoselėjusius sodybą, tęsusius gražias lietuviškas tradicijas,gerai sugyvenusius su aplinkiniais...


Toks buvo dvaro šeimininkas generolas , gydytojas, Kauno karo muziejaus įkūrėjas Vladas Nagevičius.Po žemės reformos Nepriklausomoje Lietuvoje didelė (beveik 87,61ha) žemės valda atiteko Lietuvos kariuomenės savanoriui.Graži vieta gražiai buvo tvarkoma.Rūpestingame ūkyje ganėsi daug karvių,duodančių daug pieno, sviestas buvo mušamas muštokėje (statinaitėje).Net 24 kg. sviesto pristatydavo į vaikų ligoninę Kaune !Akį džiugindavo besiganantys derlingose pievose eiklūs žirgai,darbiniai arkliai.Čia dirbo vienas darbininkas su traktoriumi, du kumečiai, keletas samdinių.Jiems gerai mokėdavo, šeimininkai niekada neatsisakydavo žmogui padėti , ištikus nelaimei. Ūkio reikalus tvarkė ūkvedys,nors nepraščiau visus ūkio reikalus išmaniusi ir generolo žmona Veronika Nagevičienė.Gražu būdavo stebėti šeimininkus , išvažiuojančius į atlaidus bažnyčioje Babtuose.Dengtu fajetonu,pakinkytu dviem žirgais,su važnyčiotoju,generolas su žmona atrodydavo oriai..Juos - aukštaūgius , visi pastebėdavo .Jie sėdėdavo garbingiausioje vietoje - presbiterijoje prie altoriaus.Turėjo ir lengvą automobilį, su kuriuo važinėdavo iš miesto į namus.Pakeliui visad pavežėdavo pakeleivį.Jiems parvykstant, sode būdavo iškeliama Lietuvos trispalvė!O kokios šventės buvo švenčiamos dvare..Šeimininkai propagavo gražias liaudies tradicijas .Mėgstamiausia jų šventė - Joninės.Suvažiuodavo daug svečių,susirinkdavo kaimo jaunimas.Ant Upio kalno degdavo laužai,skambėdavo lietuviškos dainos,tarp jų mėgstamiausia šeimininko daina : ,,Bijūnėlis, žalias.Automobilių prožektorių šviesoje dvaro kieme vykdavo vaidinimai su vaidilutėmis,žyniais ir net raganomis!Ne vieną paklaidindavo , ieškant paparčio žiedo..Nevėžyje plukdydavo vainikus su degančiomis žvakutėmis.Tokia šventė būna ir dabar , netikit, atvažiuokite per Rasas, pamatysite...


1933 m.liepos 19d., atvežus lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno kūnus, Babtų valsčiaus organizacijoms nusprendus , (joms vadovavo generolas V.Nagevičius) nutarta pagerbti lakūnų atminimą,atstatant sugriuvusį paminklą - kryžių ant Stabaunyčios kalno netoli Babtyno dvaro, kitame Nevėžio upės krante.Beveik tris mėnesius jis buvo restauruojamas.Iškilmingai jį atidengus, paminklinėje lentoje buvo žodžiai:

,,Jie, perskridę Atlanto vandenyną,

Išaukštino tuo Lietuvą Tėvynę,

Nors žuvo tragiškai, staiga

Ties numylėta Lietuva.

Teragina jie mus visus Tėvynei,

Tėvynei darbus dirbti prakilnius.''


Per iškilmes atskrido trys lėktuvai.Žemai skrisdami, jie padabino paminklą gėlėmis ir vainikais.Ši graži tradicija per dideles šventes tęsiama ir dabar. Tada ,atstačius paminklą, generolas priėmė svarbius Lietuvos ir užsienio svečius (buvo atvykęs net Italijos ministras Amadori, Popiedžiaus nuncijus Lietuvai Arata )Dvaro rūmai pasipuošė Vatikano ir Lietuvos vėliavomis.Generolas buvo didelis intelektualas , mokėjo daug užsienio kalbų , todėl bendrauti su svečiais jam buvo nesudėtinga.Per Antrajį pasaulinį karą šeimininkai traukėsi į Vakarus,generolas mirė JAV.Prasidėjo niūriausias dvaro laikotarpis.


Čia, tai kontora, tai daugiabutis namas gyventojams , tai sandėliai!!! Viskas , kas buvo puosesėlėjama, nyksta... Atgavus Lietuvai nepriklausomybę,koplytstulpis , kurį jau minėjome, vėl atstatomas (kunigo R.Mikutavičiaus iniciatyva),o dvarui ieškomas šeimininkas.Juo tampa verslo žmogus iš Kauno Mindaugas Šventoraitis.Savo ir kitų didelio darbo pastangomis vieta atgyja.Iš naujo atgimsta vieta...Atliekami vidaus darbai,remontuojamas šalia esantis iždo (lobyno ) namelis, klojimas, ūkinis pastatas ,arklidės,puoselėjamos vejos, buvusi liepų ir kitų medžių alėja...


Sodinami krūmai, kuriuos mėgo ir sodino generolas..Renkama senienų kolekcija, kurią gali pažiūrėti kievienas atvykęs čia..Babtų Kraštotyros muziejuje yra generolo senujų daiktų :porcelialinis kočėliukas, rašalinė,puošnūs laikrodžio rėmai,kt. 1991m. įgyju istorijos ir architektūros paminklo statusą.Čia ruošiami dailininkų simpoziumai,kino vakarai,įvairūs susitikimai,švenčiamos šventės,o svarbiausia - į dvarą sugrįžta muzika! Nuostabi muzika, nes kiekvienais metais čia yra rengiami Pažaislio muzikos festivalio koncertai !Šiemet jau 14 - tą kartą. Į juos suplaukia minios žmonių, kurie gėrisi ne tik nuostabiais muzikos garsais, bet ir gražiai išpuoselėta aplinka, sukurta gerų, kūrybingų ,darbščių šeimininkų.SENOSIOS KULTŪRINĖS TRADICIJOS TĘSIAMOS ...KURIAMOS IR NAUJOS.Tikėkime, kad ilgam...

Tekstą parengė Danguolė Barkauskienė Kauno raj. savivaldybės viešoji biblioteka Babtų filialas


Naudota literatūra:

Ingrida Semaškaitė.Lietuvos pilys ir dvarai.Vilnius.2005.


Marija Markauskienė.Babtai istorijos vingiuose.Leidykla,,Atkula.Vilnius.1994.


Nuotraukos iš www.google.lt