Senasis Valatkių kaimas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (65 balsai)

(Šiaulių raj.)

Kraštotyrininkas J. Petrulis, 1939 m. lankęsis rėžiniame Valatkių kaime, rašė: „Kaimas įsikūręs Ventos perkaso – Kanavos pakrantėje, jos pietinėje pusėje. Artimiausia šiam k[ai]mui vietovė – Šaukėnų m. per 8 km., į vakarų pietus nuo k[ai]mo. Galulaukėmis (pietuose) per 1,5 km. Eina Šaukėnų-Kurtuvėnų vieškelis. Įdomus kaimo situacijos planas – g[at]vė dviem kryptimis; viena kryptis kerta Kanavos krantą (upokšnėlio pavydalo slėnys), antroji g[at]vės kryptis – pagal Kanavos krantą (pietinį) pakalnėj. Tuo būdu k[ai]mas puskryžio formos. Kaimo žemė faktiškai gauta iš ponų, bet aiškinant k[ai]mo istoriją, senovėje – dabartinio k[ai]mo žemės būta karališkos. Šiuo tarpu k[ai]me gyventojų (šeimų – A.K.) yra 9, iš to skaičiaus 2 gyventojai čielažemiai, turi po 30 ha, likusieji – mažažemiai, iš jų 3 turi po 5 ha., kiti po 7 ha. Viso k[ai]mo žemės per 100 ha. Kiek liečia k[ai]mo žilesnę praeitį, vietos gyventojas Adomas Lučinskas (1 pav.), 82 m. amžiaus, papasakojo tokią istoriją.

1 pav. Valatkių k. gyventojas Adomas Lučinskis [Lučinskas] 1939 m. J. Petrulio nuotr. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fototekos.


Dar baudžiavos laiku dabartinė k[ai]mo žemė ir gretimi atskirai (buvę bendrai) plotai buvę valdomi dviejų gyventojų – Lučinsko ir Galinausko, tuo laiku nebuvę dabartinių k[ai]mo gyventojų. Kada jo, Ad[omo] Lučinsko tėvas buvęs maždaug pusberniokas […] t.y. prieš 100 su viršum metų […] Lučinskį ir Galinauskį, dvaro ponas Ulinskis pašaukęs ant diferencijos ir kadangi Lučinskis ir Galinauskis išsyk Ulinskio pabijoję, tai prieš jį nusileidę“ (1,p.115).

Kaip J.Petrulis teigia: „Seniausias Valatkių sodžiaus gyventojas Adomas Lučinskas […] apie savo sodžiaus kūrimosi aplinkybes atidengia tragikurijoziškų smulkmenų.

– Gerokai prieš baudžiavos paleidimą šiandieninis Valatkių sodžius buvo vieno mano tėvo nuosavybė ir vadinosi Valatkių vienkiemiu, – pareiškia senukas. Senovėj bajorų tarpe veikęs savotiškas paprotys – „diperencija“. Apsukrus bajoras, būdavo, nusižiūrės kur jam patogesnėj vietoj žemės gabalą, pakvies savininką „ant diperencijos“ ir kuris kurį nugali – tas ir pasisavindavęs. Atsitikę taip ir Valatkių vienkiemio savininkui Lučinskiui. Pastarąjį „ant diperencijos“ iššaukęs Gilvyčių dvaro savininkas Ulinskis. Sunki ir keista būdavusi ta „diperencija“. Užpuolėjas užpulsimajam dažniausiai per pasiuntinį pareikšdavęs, kur ir kiek jis norįs, „užkariauti“ žemės. Užpultasai, paprastai jei pabunga, nusileisdavęs. Bet nenusileidus, užpultasai privalo „susitikti“ susitarimo vietoj ir susigrumia. Užsimušti nebūdavę teisės, bet ištisas valandas po lauką besigrumiant it gaidžiams, prisiplunksnuodavę iki mirtino nuovargio; „diperencijos“ – techniškas grūmimosi būdas - stumdymasis, imtyniavimasis, žemių į akis žėrimas, lengvais smūgiais „boksavimasis“ ir pan. Šitokių tat grumtynių atsitikimu Lučinskis supasavęs ir netekęs žymiausios lauko dalies. Neilg trukus po to Lučinskį „ant diperencijos“ iškvietė dvarininkas Rimgaila, taip Lučinskį iš Valatkių visiškai išstumdamas.

Taip maždaug apie 1840 metus Rimgaila „užkariautosios“ žemės plote sumanęs įkurti sodžių. Taip ir padaręs: į 180 dešimtinių Valatkių vienkiemio plotą apgyvendinęs šešis gyventojus. Pastariesiems kiekvienam duodamas po valaką, leisdamas sodžiui taip pat vadintis buv[usio] vienkiemio vardu. Pirmieji gyventojai buvę šie: Grigalaitis, Mažiulis, Lučinskas, Murauskis, Šukys. Gyventojai pradžioje buvę priskirti prie „valnakasčių“ kategorijos /laisvi nuo lažo/, bet vėliau buvę pervesti į „viečninkus“/ „viečnoje pono apiekoj, viečninkas – amžinas lažininkas“/ ir priskirti prie Kipšdvario“ (1,p.118).

Galima manyti, kad Valatkiuose gyventa jau XVIIa.

1800 m. gruodžio 24 d. Valatkių kaimo kapinėse palaidota Veronika Čeplinskienė, 1804m. vasario 12 d. – tik 3 metų sulaukęs Izidorius Aglinskis (2). Kasmet, kalnas, vadinamas Smaigkalniu, Smailkalniu, kartais – Didžiuoju, priglausdavo po keletą mirusiųjų. Daugelio poilsio vietą žymėdavo tik kauburėliai, kartais medinis kryželis. Iki šių laikų išlikęs vienintelis metalinis kryžius, buvęs tose kapinėse (2 pav.). Ant jo pritvirtinta metalinė lentelė, bylojanti, kad tuose kapuose palaidotas pusės metų Izidorius Mažulis, miręs 1859 m.

2 pav. Kryžius Valatkių kaimo kapinėse. Neringos Lukšaitės pieš.


Iš 1827 m. Žemaičių Vyskupas Arnulfas Giedraitis vizitavęs Kurtuvėnų parapiją, surašė dūmų sąrašą (3) kuriame pažymima, kad Valatkiuose jų yra 3, einančių išpažinties žmonių 15, neinančių – 4. Deja, ar tai suaugę žmonės, ar šeimos – duomenų nėra. Iš 1828 m. parengto jungiamojo kanalo žemėlapio, saugomo Rusijos valstybiniame istorijos archyve Peterburge (3 pav.) , kurį pateikia D. Mačiulis istoriniuose tyrinėjimuose (4) galime spręsti gyventojų buvus nemažai.
3 pav. Valatkių kaimo pastatų ir sklypų išdėstymas pagal 1828 m. žemėlapį (4).


XIX a. pab. - XXa. I pusėje gyventojų skaičius kaime stabilus. 1897m. surašymo duomenimis Valatkiuose buvo 69 gyventojai (5, p.377), 1910 m. 14 šeimų – 70 gyventojų (1 lentelė) (6), 1923m. – 69 gyventojai (7), 1929m. 14 šeimų – 70 gyventojų (2 lentelė) (8). Gyventojai beveik nesikeičia, nebent būtų atsikraustęs koks nuomininkas ar įnamis. Dar 1892m. Kurtuvėnų parapijiečių sąraše (9) užregistruotų šeimų: Lučinskių, Mažulių, Grigalaičių, Lapukų, Šukių, Murauskių palikuonys gyvena ir šiandien. „Nors Valatkių sodžius 1914-1918 m. karo audros visiškai sunaikintas, šiandien, nežiūrint, kad vienkiemiais dar neįsikėlęs, įgavęs jau kiek kitokį pobūdį: naujos sodybos, atsikūrusios griuvėsių vietoj, įkurtos nauja tvarka padrikai, jų dalis kiek atokiau gatvės” (1,p.118). Po karo metais praūžusio gaisro liko vienintelis Juozapo Grigalaičio namas (4 pav.) (10) likęs nepakeistas iki dabar.

4 pav. Juozapo Grigalaičio namo, statyto XIX a. pabaigoje planas (10). 1-1 – koridorius, 1-2 – virtuvė, 1-3, 4, 5 – kambariai.


Artėjant prie kaimo, nuo Pašvinės pusės, kairėje, nusileidus į pakalnę, pušynėlio laukymėje buvo eiguva, vadinama Petrine. Eiguvos pastatas – gyvenamas namas ir daržinė – po antrojo pasaulinio karo sudegė. Kaimo pakraštyje, ten kur dabar jaunuolynas, keleivį pasitikdavo ant didelio stulpo iškelta tamsiai dažyta lenta su užrašu VALATKIAI (11,12). Tuojau už jos rikiavosi sodybos (5 pav.).

5 pav. Valatkių kaimo sodybų išsidėstymas ~ 1930 m. Brėžinys Neringos Lukšaitės. 1 – eiguva (Petrinė), 2 – smalduobė; sodybos: 3 – Juozapo Biloto, 4 – Adomo Lučinskio, 5 – Pranciškaus Lučinskio, 6 – Leono Lučinskio, 7 – Kazimiero Mažulio, 8 – Stanislavos Šukytės-Račkauskienės, 9 – Domininko Šukio, 10 – Petro Dagio, buvusi išnuomota Tamuliams, 11 – Felikso Murauskio, 12 – Juozapo Grigalaičio, 13 – Antano Joco, 14 – Antano Lapuko.


Ant Lučinskių rėžio buvo pastatytas Juozapo (bažnytinėse knygose užrašyto Kazimiero vardu – A.K.) Biloto namas iš pabėgių (6 pav.). Miškelio pusėn, už namo Bilotas buvo iškasęs pusrūsį. Jame laikė arklį (13).

6 pav. Juozo Biloto namas Valatkių k. J. Petrulio nuotr. 1939 m. iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fototekos.


Antroje kelio pusėje Juozapo ir Katarinos Bielskytės Lučinskių (9) vaikų: Adomo, Pranciškaus ir Leono namai. Pirmojo Pasaulinio karo metu Adomas Lučinskis buvo pasistatęs nedidelį namą ir jį pardavė, manydamas pinigus panaudoti kitiems tikslams. Dar ilgai kaimo vaikai žaisdavo tais pinigais. Gražūs buvo, bet jau niekam nebetiko” (13). „Kitas Adomo namas statytas apie 1933m. Namas buvo didelis, dviejų galų, bet gyveno tik vienoje pusėje, nes antroji buvo neįrengta. Jį pardavė nugriovimui 1951-1952m. Adomo sodyboje dar buvo jauja, tvartas, pastatėlis grūdams laikyti, pirtis. Tėvams mirus, sūnus Jonas visus pastatus išpardavė, pasiliko tik pirtį. Vieno pastato pinigus išleisdavo, kitą parduodavo. Bilotams mirus, pastatus nugriovė ir sunaudojo kurui. Pranciškaus Lučinskio namas tebėra tas pats, toje pačioje vietoje perstatytas tvartas, tik pirties ir daržinės nebeliko“ (11). Vinco ir Juzės Lučinskaitės Rusteikių sodyboje, – dabartinėje Grabinskių, kaip ir buvę – namas ir tvartas, tik namas dabar perstatytas. Mažuliai, kaip spėjama, į Valatkius atsikraustė ~ 1850 m., gal po to, kai Gilvyčių dvarininkas „užkariautos“ žemės plote įkūrė sodžių. Po kaimo gaisro, ši šeimyna savo namus atstatė truputį aukštėliau, kad būtų toliau nuo pelkės. Izidoriaus Mažulio anūkai dar rasdavo senosios sodybos pamatų akmenis (12). Juozapo ir Onos Petrauskaitės Šukių sodyboje, vėliau atitekusioje dukrai Stanislavai Račkauskienei, lygiagrečiai keliui, stovėjo namas, tolėliau kampu – tvartas ir daržinė. Šalia buvusi Juozapo brolio Dominyko Šukio sodyba. Kitoje pusėje kelio- namas ir tvartukas,kadaise priklausęs Žadvainių dvarui, vėliau Petrui Dagiui. Tai buvusi nuomojama sodyba. Joje gyvenę Vilimai, Bronušiai, Marijona Žalnieravičiūtė. Prie kitos kelio atšakos apglėbiančios Smaigkalnį, buvo įsikūrusios Juozapo Grigalaičio (7 pav.), Antano Joco, Antano Lapuko sodybos, kiek tolėliau – Murauskų namai.

7 pav. Juozapo Grigalaičio tvartas. Tolumoje matyti S. Račkauskienės ir Šukių pastatai. Vaičaičio nuotr. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fototekos.


Daugelis pastatų suręsti iš tašytų arba apvalių rąstų, dengti šiaudais, švendrėmis, aptverti žiogrių tvoromis, vienur kitur prie pastatų buvo ir gražesnės tvorelės. Moterys Valatkiuose ypač mėgo auginti jurginus (13), darželiuose žydėdavo ir nasturtos, sinavadai, pinavijos (14). Daugiausia gėlių būdavę Grigalaičių (8 pav.) ir Murauskų namuose (13).

8 pav. Morta ir Juozapas Grigalaičiai su dukra Janina apie 1940 m. Nuotr. Iš J. Grigaitienės albumo.


Deja, sodais kaime mažai kas galėjo didžiuotis. Žemė prasta, žemesnėse vietose šalnos nukąsdavo žiedus. Lapukai turėjo kelias obelis, Grigalaičiai – vyšnių, serbentų; agrastus apnikdavo rūdys. Mažai turintys žemės ypač ją brangindavo ir ir mieliau vietoj nelabai derančių vaismedžių sodindavo daržoves. Prasidėjus obuolių skynimo metui Žadvainių dvaro sode kaimo vaikai mielai bėgdavo talkinti. Deja, panelė Chodakauskaitė atsilygindavo ne pačiais geriausiais obuoliais. Po Trauleinių kaimo gaisro, visi trauleiniškiai išėjo į viensėdžius. Vykdant žemės reformą, norėta į viensėdžius išskirstyti ir valatkiškius, priskiriant po žemės gabalą. Kaip mena Stasys Mažulis: „Kiek atvykdavo komisijų, dažniausiai rinkdavosi mūsų troboj, nes namas buvo didžiausias, dviejų galų, žmonių tilpdavo daug. Dar dabar prisimenu tuos ginčus. Kaip pasidalinti žemę? Kaimas susiformavo apie kalną pusračiu. Vienur įdirbta, kitur įdirbta. Jei gera žemė teks vienam, o prastesnė, smėlis kitam. Niekas nesutiko, tuo reforma ir baigėsi“ (12). Valatkiškiai vėl prižiūrėjo savo rėžius. Tik ganyklos buvę bendros.Ganydavo kaimo gyvulius padieniui iš kiekvieno kiemo, priklausomai nuo turėtos žemės kiekio. Ganyklos buvę aptvertos. Paberžynio pieva ribojosi su Žadvainių žeme, Karpiškės – šalia Kanalo pelkės. Karvės pačios žinojo – atėjus pietų metui traukdavo link Kanavos, ten atsigerdavo, o jei karšta – gilokai į vandenį subrisdavo. Šeimininkėms nereikėjo galvoti kur eiti melžti per pietus, karvės visada gulėdavo pakrantėj. Ganant Pelkėj iš visų sodybų galėjai lomoj matyti bandą, kartais nugindavo į Voskupio pievas besidriekiančias link ežero. Voskupio pievos pavadinimą gavo nuo Voskupio upelio. Gražus upelis buvęs, per polaidžius „išeidavęs iš krantų ir be liepto pereiti jau negalėjai“, melioruojant žemes, upelio vaga patiesinta ir kitaip kaip melioracijos grioviu, nepavadinsi. H. Račkauskas vaizdžiai pasakoja, kaip gyventojai upelyje iškasdavo duburkius, ten maudydavosi, kartais moterys praskalbdavo kokį rūbelį. Susiruošę didiesiems skalbimams, kinkydavo arklius ir važiuodavo į Pašvinės ežerą. Vaikigaliai būdami Pašvinėj ir vėžių pagaudydavę, norėję, kad Voskupy užsiveistų: „vietinių vėžių nebuvo, bet ir nuo tų parneštinių neužsiveisė“(13). Matyt, vienam kitam patiko, nes A. Lučinskas sako, kad apie 1950 m. iš Voskupio galėjai bulvinį krepšą didžiausių vėžių prigaudyti (11). Reikėjo dviejų dešimčių metų, kad atsirastų „vietinių vėžių“. Taip valatkiškiai ir darbavosi. Valakiniai ūkininkai turėjo panašų skaičių gyvulių. „Mažuliai laikė 4 melžiamas karves, 1-2 prieauglius, 3 arklius, 2-3 motinines avis, visada laikydavo kumeliuką, kurį užauginę parduodavo. Lučinskiai laikydavo po 2 karves, 1-2 avis“ (12), Grigalaičiai turėdavę arklį, 1-2 karves (14), vienas kitas bandė veisti bites, bet tikrieji kaimo bitininkai buvo Murauskai. Jų žemėje visada buvo bent 10 avilių, senovinių, išskobtų iš rąsto, su laka viršuje. Murauskas medui tvarkyti buvo pasistatęs net atskirą nameliuką, ten laikė visus bitininkystės reikmenis. Šeimos buvusios nemažos, tad samdydavo retai. Stasys Mažulis (9 pav.) sako: „Darbo namuose visada užtekdavo. Baigęs keturias klases Kurtuvėnų pradžios mokykloje, pradėjau ūkininkauti. Turėjom seną, jaukų arkliuką. Jau mokėjau jį pakinkyti, pašerti. Turėdamas 11 m., kaip tikras ūkininkas ardavau nupjautą rugieną, žemės smėlėtos – visai nesunku būdavo“ (12).

9 pav. Kazimiero Mažulio šeima 1932 m. Stovi iš kairės marti Elžbieta, anūkas Stasys (pateikėjas), duktė Julijona, Kazimieras Mažulis, anūkas Antanas, sūnus Pranciškus, sūnaus draugas ir sūnus Vaclovas. Nuotr. iš S. Mažulio archyvo.


Prasidėjus kūlei neturtingesni kaimynai ateidavo atididrbti už tai, kad kaimynas priėmė javus į jaują susivežti, mėsą kamine išsirūkyti ar buvo davęs arklį rėžiui išsidirbti. Kartu su tėvais eidavo ir vaikai. „Būdamas 7 metų jau eidavau kulti. Aišku, pagal kūlėją ir spragilas, bet tinginiauti niekas neleisdavo“ – sakė Henrikas Račkauskas. Ne jis vienas ir daugiau vaikų kartu su tėvais traukdavo talkauti. Į slėpiningąjį žemaičių ūkinį pastatą – jaują susirinkdavo nemažas būrys talkininkų. Dirbdavo jie vieni kitus pakeisdami. Jauja su duba buvo Mažulių sodyboje. Jaujos grendymas (vadinamas grendiniu – A. K. ) buvo išplūktas iš molio, taip kaip trobos molinė asla, kad būtų galima švariau susemti išbirusius javus. Dubos krosnis išmūryta iš akmenų arba degtų plytų. Kamino nebuvo, todėl kūrenant dūmai pasklisdavo pasieniais, apgaubdami ant medinių lentynų dviem eilėm sukrautus javus arba prieš mynimą suklotus linus, kanapes. Duboje tvyrojusi šiluma javų pėdą paversdavo minkščiausiais patalais, ir ne vienas mažasis talkininkas matė jaujos palubėm vaikštantį žmogų, girdėjo skambančią keistą muziką ar regėjo sklendžiantį tamsų paukštį. Ką gali žinoti, gal ten aitvaro būta. Dažniausiai aitvarai sunešdavo tik sunkiai uždirbtą naudą. Drąsesnis kaimo jaunimas laimės ieškoti keliaudavo į užsienį. Dvi Juozapo Grigalaičio seserys buvo išvažiavusios į Ameriką, prieš Pirmąjį pasaulinį karą Zofija Mažulytė išvyko į Rusiją, vėliau gyveno Ukrainoje. Jos brolis Juozapas, mokėjęs keletą užsienio kalbų (apie 1918 m. buvęs Kurtuvėnų viršaičiu, vėliau - Radviliškio burmistru), kurį laiką gyveno Rygoje. Rygos žemė priglaudė Henriko Račkausko tetą, Juozapo Šukio dukrą, tarnavusią Rygos restorane. Jos tėvas pėsčias ėjo į Rygą laidoti mirusiosios. Pirmojo pasaulinio karo metais į Vokietiją darbams buvo išvežtas Juozapas Grigalaitis ir Stanislava Šukytė-Račkauskienė. Senoji Grigalaitienė iš sielvarto, kad išvežė sūnų, apsirgo ir, išėjusi iš namų, mirė. Šukiai jau auginę vieną anūką Leoną, sulaukė dukros su mažuoju Henriku (10 pav.). Kaip jis pats šmaikštavo, „buvau tikras Vokietijos pilietis ir nenorėjo manęs iš ten išleisti, tik per mamos užsispyrimą grįžom į Valatkius“ (13).

10 pav. Stanislava Šukytė-Račkauskienė su sūnum Henriku 1920 m. Vokietijoje. Iš H. Račkausko archyvo.


Didžiausias kaimo amatininkas, anot senųjų valatkiškių – Juozapas Bilotas (11 pav.), į Valatkius atsikraustęs iš Laikšių (Kelmės raj.) ir namelį pasistatęs Lučinskių rėžyje, nes buvęs giminė Lučinskienei. Kaimynai ir aplinkinių kaimų žmonės jį vadino Smalininku, Degučninku. Sunkus tai buvęs darbas. Kas begalėtų pasakyti kokius kalnus smalingų pušinių kelmų išrovė ir suvežė tas žmogus. „Aušros“ muziejaus fototekoje saugomose A. Vitausko fotografijose užfiksuota smalos virimo ir anglies degimo eiga Valatkiuose.

11 pav. Smalininkas Juozas Bilotas 1939 m. A. Vitausko nuotr. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fototekos.


Dar ir dabar žymi smalduobės vieta. Smalduobė buvusi 2 metrų gylio, išmūryta plytomis, ganėtinai plačia apačia, apie 1,5 metro, siaurėjanti į viršų (15). Nuo kelmų smalininkas nuvalydavo puvenas, žemes, jau švarius kelmus suskaldydavo, džiovindavo ir sudėjęs į duobę pavakariais užkurdavo. Visą naktį kelmai degdavo, paryčiu juos gesindavo, prieš baigiant degti uždengdavo dangčiu, kad būtų aukšta temperatūra ir būtų kokybiškos anglys. Į smalduobės dugne esančią talpą subėgdavo smala (11). Ją išleisdavo per tam įtaisytą kranelį (13). Kartą per mėnesį Bilotas su savo arkliuku keliaudavęs į Šiaulius parduoti išdegtos anglies, smalos, deguto. Anglis pirkdavę siuvėjai, smalą – račiai. Neturinčiam žemės žmogui smalos virimas buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis (15), jei nepriskaičiuosi naminės varymo. Mėgęs Juozapas išgerti, pavaišinti, butelaitį kitą parduoti, o išgėręs tuoj kviesdavęs savo Petronę dainuoti. Virdavę naminukę ir kiti kaimiečiai. Vieni – parduoti, kiti – tik savo gyvenimui pašviesinti, bet receptūra buvusi įvairiausia – iš bulvių, cukraus, daigintų grūdų, miltų, cukrinių runkelių išspaudų. „Samagono“ varymo aparatus turėjo ne visi norintys; dažnai praversdavo kaimynystės ryšiai. Turtingesnieji neturėjo kada ragauti tų lašelių, dažniausiai tik atlaidams pasidarydavo alaus. Mėgstantys degustuoti stipriuosius gėrimus kartais tai darydavo ne vieną dieną iš eilės. Susirinkusi kompanija lošdavo kortomis, pasakodavo neįtikinamiausias istorijas, viena po kitos rūkdavo pypkės. Pas Lučinskius papypkiuoti, pabendrauti ateidavo vyrai iš Žadvainių, iš kitų kaimų. Tik trauleiniškiai, vadinami „raudonstulpiais“, nemėgdavo valatkiškių, vadindavo „smalininkais“, „degučninkais“, nevengdavo juos ir apkulti. „Aušros“ muziejuje saugoma fotografija, kurioje užfiksuotas tvora pertvertas kanalas tarp Valatkių ir Trauleinių. Valatkių žmonės buvo nuolaidesni, draugiškesni. Į kaimą užsukdavo čigonai. Įriedėdavo 2-3 vežimais, dažniausiai apsistodavo pas Lučinskius, „varažydavo“, kartais ką nukniaukdavo. Čigonų šeimos Valatkiuose pernakvodavo ir važiuodavo į Šaukėnų pusę, pas Lykšilio rusus. Neaplenkdavo kaimo ir ubagai. Dažniausiai tai būdavę vyrai. Neturtingos moterys glausdavosi špitolėse, o vyrai mėgo laisvesnį gyvenimą. Prieš šventes apsilankydavo daugiau ubagų, tikėdamiesi gausesnės išmaldos. Buvo nutikę taip, kad pas Šukius šventėms atėjo „nuolatinis ubagas“ užvalgė ir numirė. Gerai, kad žinojo kur gyvena jo giminės, ir buvo kam pranešti. O šiaip „būtų reikėję apvilkti medinį paltą ir palydėti į Kurtuvėnus“ (13). Dauguma kaimo gyventojų vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Daugelis turėjo būtiniausius meistrystės įrankius, mokėjo švendrėmis dengti stogus. Bėdai ištikus ir paskutinius namelius kaimynui sumeistraudavo. Moterys verpdavo, ausdavo, megzdavo. Dar ir dabar vaikai išsaugoję mamų austas drobes ir užtiesalus, su nuoskauda prisimena, kad neišsaugojo staklių. Jos taip ir sunyko nebereikalingos, ne vieną žmonių kartą „aprengusios ir užklojusios“. Per žmonių gyvenimus nuvilnijo džiaugsmai ir rūpesčiai, turto skonis ir neteisybės artumas. Antrasis pasaulinis karas paliko ne tik šovinius apkasuose, bet nerimą ir tokį neįprastą kolūkinį gyvenimą. Senieji gyventojai nedrąsiai arė svetimą rėžį. Atrodo, viskas pasikeitė. Prieš pusšimtį metų plikas buvęs Smaigkalnis dabar apaugęs mišku, belikę tik keletas buvusių kaimo pastatų, senieji nameliai sunykę, kitų vietose pastatyti nauji. Kažin ar namus nupirkę miestiečiai sugebės taip pamilti ne tik savo sodybas bet ir kaimą, kad galėtų su tokia meile kalbėti, kartkartėmis grįžti iš tikro ar bent mintimis, kaip tai daro plati Mažulių giminė, J. Grigalaitytė-Grigaitienė, Lučinskiai. Nė viena gražiausia nuotrauka, joks paveikslas tikriausiai negalėtų perteikti nuotaikos ir kaimo, buvusio prieš penkiasdešimt metų vaizdo, jei ne H. Račkausko dienoraštis: „Iš pat ryto visur apgaubusi tiršta migla. Nekur matosi iš miglos išlindę medžiai, lyg ore pakabintos pilys. Dangus drumzlinas, saulės beveik nesimato. Palei lapuočius – jau ruoželis pabirusių lapų – ženklas buvusių šalnų. Šiandien ir mūsų klevas lyg nusišėrusi višta masiniai meta lapus. Kiemas, gatvė nuklota vien lapais. Motina kerpa aveles. Vakarop sukapojau vežimą epušinių šakų. Geras kuras. Per vasarą stovėjusios štabeliuose išdžiūvo. Leonas dengia kūtės stogą su švendrėm. Įdomu kiek laikys?..“ (16).


Parengė Audronė Kiršinaitė

Literatūros ir pateikėjų sąrašas

1. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus archyvinė byla Nr. 17.

2. LVIA. F. 1188. Ap. 1. B. 12.

3. Kurtuvėnų bažnyčios archyvas (KBA). Regestr Parafialny 1827 r.

4. RVIA Peterburge. F. 1487. Ap. 14. B. 211 // Mačiulis D. Ventos Dubysos kanalas: Istoriniai tyrimai. Šiauliai, 2000.

5. Alfavitnyj spisok naselionnych mest Kovenskoi guberniji. Kovna, 1903. 613 s.

6. KBA. Sąraša žmonių Kurtuvėnų parapijos, padaryta kalėdojant 1910 m.

7. KBA. Viekšnių dekanato R.-K. parapija. Staus animarum surašytas 1923 m.

8. KBA. Šiaulių dekanato R.-K. parapija. Status animarum surašytas 1929-1930 m.

9. KBA. Alfavitnyj spisok prichožanam Kurtoviansko Rimsko-Kotoličeskovo kostiolo prichodskom 1892 goda.

10. Janinos Grigaitienės namo Valatkių kaime inventorizacijos byla.

11. Pateikėjas Antanas Lučinskis, g. 1937 m. Valatkių k., gyv. Kelmėje.

12. Pateikėjas Stasys Mažulis, g. 1925 m. Valatkių km., gyv. Kaune.

13. Pateikėjas Henrikas Račkauskas, (1917-2006) Vokietijoje, gyvenęs Valatkiuose, Šiauliuose.

14. Pateikėja Janina Grigalaitytė-Grigaitienė, g. 1937 m. Valatkių k., gyv. Šiauliuose.

15. Pateikėjas Julijonas Stanelis (1907-2001), g. Jautmalkės k., gyvenęs Pašvinės k., Kurtuvėnuose.

16. Henriko Račkausko dienoraštis, rašytas 1951 m.

Lentelės "Valatkių kaimo gyventojai 1910m., 1930m."

Valatkiųkaimogyventojai.doc