Seirijų Juozą prisiminus

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (65 balsai)

“Tas ne brolis, ne lietuvis,

Kas nemyli Lietuvos,

Tas nevertas žmogaus vardo

Kas dėl laisvės nekovos…”


Tai eilutės iš kunigo Juozo Židanavičiaus (slapyvardžiu Seirijų Juozas) kūrybos. Kunigas, rašytojas Juozas Židanavičius gimė 1866 m. Seirijuose. Mokėsi Seirijų pradinėje mokykloje, o vėliau Marijampolės gimnazijoje. Ją baigęs, stojo į Seinų kunigų seminariją, bet, esant ribotam priimamų seminaristų kiekiui, neįstojo. Tais pačiais metais išlaikė egzaminus į Plocko (Lenkija) kunigų seminariją, ir ją 1892 m. sėkmingai baigė. Buvo paskirtas Plonsko parapijos vikaru. Dirbti jam sekėsi, nes turėjo gerą iškalbą, pasižymėjo organizaciniais gabumais, mokėjo bendrauti su parapijiečiais. Vyskupas greitai pastebėjo jo gabumus ir pasiaukojamą darbą ir paskyrė Skempės mokytojų seminarijos kapelionu. Dirbdamas Skempėje, dažnai lankė gimtuosius Seirijus, nes mylėjo savo gimtą parapiją, padėjo jai. Jo pastangomis Seirijų bažnyčios bokšte buvo įrengtas laikrodis, padovanojo bažnyčiai paveikslą. Nors ir gerai sekėsi Skempėje, tačiau kun. J.Židanavičius nebuvo patenkintas, nes norėjo dirbti tarp tautiečių, todėl prašė perkelti į Seinų parapiją. Negavęs leidimo persikelti į Lietuvą, išvyko į JAV, kur labai trūko lietuvių kunigų. Vos tik atvykusiam buvo pasiūlyta būti naujai organizuojamos Amsterdamo NY parapijos klebonu. Kun. J.Židanavičius sutiko ir pradėjo uoliai darbuotis. 1904 m. savo vadovaujamoje parapijoje įsigijo du namus. Viename jų įrengė kleboniją, o kitą nugriovė ir jo vietoje 1908 m. pastatė šv. Kazimiero bažnyčią. Taip pat įsteigė ir pradžios mokyklą, kurią lankė lietuvių vaikai. 1906 m. nupirko 20 ha žemės sklypą, kurio didesnę dalį paskyrė lietuvių kapinėms, o likusi dalis teko ūkiui ir gegužinėms, bei kitiems renginiams. Kun. J. Židanavičius rūpinosi ne tik religiniu, patriotiniu parapijiečių auklėjimu, bet ir jų socialinės padėties gerinimu. Jis šelpė vargšus, materialiai rėmė besimokančius jaunuolius, įvairias kultūrines organizacijas, savo lėšomis leido knygas. Jis buvo uolus ganytojas, puikus administratorius ir didelis patriotas, nuolat besirūpinantis lietuvių tautiniu sąmoningumu. Jis buvo plačiai žinomas ir JAV ir Lietuvoje. J. Židanavičius gan dažnai atvykdavo į Lietuvą ir dalyvaudavo įvairiuose religiniuose ir tautiniuose renginiuose. Kun. J. Židanavičius yra dailininko Antano Žmuidzinavičiaus, taip pat gimusio Seirijuose, pusbrolis. Kai dailininkas 1908 – 1909 metais lankėsi JAV, tai visą ten praleistą laiką buvo globojamas pusbrolio Juozo. Savo prisiminimų knygoje “Paletė ir gyvenimas” A. Žmuidzinavičius rašo: “1908 – 1909 metus praleidau Amerikos lietuvių tarpe. Apsigyvenau pas pusbrolį Juozą Židanavičių Amsterdame. Čia gyveno paprasti lietuviai darbininkai, kurių dauguma nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Su Juozu suorganizavome kursus, kuriuos lankė apie 60 žmonių. Jie mokėsi skaityti ir rašyti. ”Kai 1923–1924 metais A. Žmuidzinavičius dar kartą apsilankė Amerikoje, pusbroliui Juozui padedant, pavyko surengti keletą dailės darbų parodų. Kun. Juozas Židanavičius – Seirijų Juozas parašė per 30 scenos veikalų, kurie buvo statomi JAV ir Lietuvos teatro mėgėjų. Jis sukūrė daug giesmių su melodijomis ir nuo 1932 metų išleido keturias “Naujo giesmynėlio” knygas. Daug įvairaus turinio jo darbų liko rankraščiuose, kurie pasiliko JAV pranciškonų žinioje Kennenbunkporte. Pasirašydavo slapyvardžiu - Seirijų Juozas. Mirė kun. J. Židanavičius 1945 m. gruodžio mėn. 26 d. JAV Amsterdame NY. Seirijiečiai ir dabar gražiai prisimena savo žymų kraštietį. Seirijų parapijos organizacija „Caritas“ surengė paminėjimą, kurio metu buvo suvaidintos ištraukos iš jo veikalų “Cingu lingu”, “Liuciperis ir pragaro karalienė”, “Meilės galybė”, deklamuojami eilėraščiai, giedamos Seirijų Juozo sukurtos giesmės. O parapijietė Genė Kreipavičiūtė parašė eiles, skirtas kun. J. Židanavičiui - Seirijų Juozui.

O kunige Juozai, Seirijų
Išgarsinęs vardą darbais,
Tau padėką rūtų, lelijų
Išpynėm gražiausiais žiedais.

Už jūrų, už marių plačiųjų
Toli nuo gimtųjų namų,
Girdėjai raudas pavergtųjų, -
Ir buvo širdy Tau graudu.

Į giesmę, į dainą įpynęs,
Paguodą Tu broliams siuntei,
Šventam atgimimui Tėvynės
Į kovą Tu Vyčius šaukei.

Kvietei Tu prie Gerojo Dievo,
Su tėviška meile vedei, -
Ir padėką Šventojo Tėvo,
Ir pagarbą didžią pelnei.

Tą vardą garbingą kartojo
Pasaulis, visa Lietuva, -
Ir niekad skambėt nenustojo
Tavoji giesmė ir daina.

Už giesmę Kūrėjui, Marijai,
Už meilę Tėvynės savos –
Visa Lietuva ir Seirijai
Tau, Kunige Juozai, dėkos.

Naudota literatūra:

Rimša A. Seirijų Juozas // Dzūkų žinios.- 2006, rugpj. 19, p. 2