Sartų žirgų lenktynės

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (356 balsai)
Žirgų lenktynės – sena tradicija, įsigalėjusi Zarasų apskrityje nuo neatmenamų laikų; jos buvo labai populiarios Dusetose. Kurį laiką, ypač po 1863 metų sukilimo, politiniais sumetimais arklių lenktynės buvo uždraustos. Nepaisant draudimo, ūkininkai žirgų mylėtojai ir toliau, nors ir nereguliariai, surengdavo lenktynes. Prie jų vėliau prisidėjo ir rusai sentikiai – jie taip pat užsiaugindavo greitus bėgūnus. XIX a. pabaigoje laimėtojams įteikdavo net „premijas“ – eglių šakomis papuoštą lanką. Šios lenktynės buvo mėgėjiškos, jos vykdavo per atlaidus ar muges. Ši tradicija gyvavo ir Zarasuose. Tarpukario nepriklausomybės metais lenktynės vykdavo per žiemos kermošius, jos būdavo rengiamos miesto centre, Vytauto gatvėje. Vadeliotojai startuodavo nuo Bažnyčios gatvės ir trasą baigdavo ties Vilniaus gatve (Vilniaus ir Vytauto gatvių sankryžoje). Vėliau lenktynes rengti miesto centre buvo uždrausta dėl pernelyg didelio žmonių judėjimo. Siekiant išvengti nelaimių, lenktynės persikėlė ant Zaraso ežero, netoli buvusios miesto pirties. Į lenktynes suvažiuodavo visi mėgėjai ne tik iš Zarasų apylinkių, bet ir iš Rokiškio bei Utenos apskričių. Laikui bėgant ši sporto šaka prarado populiarumą Zarasuose.

Tačiau žmogaus ir žirgo draugystė tvirtai į augusi į Dusetų krašto istoriją ir apipinta legendomis, padavimais, dainos bei poezijos posmais. Gražiausia šios meilės išraiška – tradicinės eikliųjų žirgų lenktynės ant užšalusio Sartų ežero ledo. Ši šventė neprarado savo didingumo iki šių dienų, ją pamėgo visos Lietuvos žmonės.

Turinys

Legendos byloja...

Vienoje legendoje pasakojama, kad labai seniai nuo plėšikų išsigelbėjęs ponas pastatė bažnyčią, tačiau niekas jai nenorėjo varpų nulieti. Tad ponas užsakė nuliedinti varpus Rygoje, o jiems parsivežti buvo pakinkyta į roges dvylika sartų žirgų. Grįždamas su varpais, jis tiesesniu keliu per užšalusį ežerą patraukė. Neišlaikė ežeras tokio svorio, ledas lūžo, ir sarti žirgai su rogėmis ir varpais nuskendo ežere. Po šio įvykio ir gavęs Sartų pavadinimą.

Kita legenda byloja, kad Ažudusčių dvare gyveno piktas ponas, kuriam niekas negalėjo įtikti. To pono bernas pamilo labai gražią mergaitę ir paprašė šeimininko, kad leistų ją vesti. Bet ponas pasiūlė: „Palenktyniaukim ant ežero ledo. Kuris laimėsime, to ir mergaitė!” Bernas ilgai ieškojo arklių. Per didelius vargus rado porą ir, atėjus lenktynių dienai, ankstų rytą atvažiavo prie ežero. Ponas, pasikinkęs šešis geriausius žirgus, kaip vėjas praskriejo ledu. Tik paskutinę akimirką ledas po žirgų kojomis sutraškėjo ir paslėpė po savimi netikėlį poną su jo gražuoliais sarčiais. Bernui atiteko gražuolė mergina ir šiam įvykiui atminti pradėtos rengti lenktynės. Senieji dusetiškiai nedvejodami tvirtino, kad nuo šio legendinio įvykio ir prasidėjo lenktynės. Tačiau tikrai aišku viena – baudžiavos laikais vietiniai dvarininkai Pliateriai su kaimynais mėgindavo savo žirgų eiklumą ant Sartų ežero. Panaikinus baudžiavą, apylinkės valstiečiai užsiaugino greitakojų arklių ir pamėgino lenktyniauti.

Pražių pradžia . . .

Lenktynes laimėjusiųjų vardų niekas dabar jau nebeprisimena. Tačiau jos tapo istorinėmis ir pirmą kartą buvo paminėtos rašytiniuose šaltiniuose. Nuo to laiko ir ėmė garsėti Dusetų miestelis ir šalia vilnijantis Sartų ežeras.
Nusistovėjo Sartų lenktynių data – pirmasis vasario šeštadienis – per atlaidus, grabnyčias, nes suvažiuodavo iš didelės apylinkės kelių parapijų valstiečiai. Pamažu lenktynių populiarumas augo, vis daugiau šis žirgų
sportas sutraukdavo žiūrovų, ne tik iš Dusetų apylinkių, bet ir iš Rokiškio, Utenos, Zarasų apskričių.

Kaip prisimena senieji miestelio gyventojai, tuoj po baudžiavos panaikinimo, prasidėjo vadinamieji dusetiškių bėgiai: į atlaidus ir iš atlaidų traukdavo per Sartų ežerą . Jei ant ežero nebūdavo daug sniego, važiuodavo ledu arba pagrindine miestelio gatve nuo bažnyčios iki valsčiaus namų. Dažniausiai važiuodavo susilažinę. Labiausiai Sartų bėgiai išpopuliarėjo Nepriklausomoje Lietuvoje – maždaug apie 1920 metus. Miniomis suplaukę žiūrovai lažindavosi tarpusavyje ir, susirinkę pinigų, nupirkdavo kokią dovaną nugalėtojui. Žirgas apdainuotas, mėgiamas, mylimas dusetiškių, kaip ir kitų Lietuvos kampelių gyventojų, jau nuo žilos senovės. Žinoma, žirgus galėdavo laikyti tik turtingieji apylinkės valstiečiai, nors atsirasdavo vienas kitas mylėtojas ir iš vidutinių valstiečių tarpo.

Pirmasis žirgas, sudominęs apylinkės valstiečius, buvo 1917 m. iš Rygos hipodromo atvarytas Orlovų veislės širmas žirgas. Jo palikuonys kurį laiką ir buvo pagrindiniai Sartų bėgikai. Vėliau ir Lietuvos žemės ūkio rūmai pirktus užsienyje žirgus prižiūrėti leisdavo nusimanantiems dusetiškiams. Jau per adventą, pasnigus, šviesesniais vakarais pradėdavo ristūnus pravažinėti.
Ypač treniruotėms tikusi mėnesienos pilnatis.

Lenktynių dieną žirgus, gražiai iššukuotus, dažnai papuoštus, pakinkydavo į gražius, lengvus važelius. Kiekvienas ūkininkas stengėsi kuo geriau paruošti savo kinkinį. Vieni supindavo žirgo karčius, uodegą į daugybę kaselių. Kitą dieną jas išleisdavo – karčiai ir uodega būdavo garbiniuoti. Kiti į karčius įpindavo įvairiausių spalvų kaspinus, lankus taip pat puošdavo kaspinais. Tačiau svarbiausia pakinktų puošmena buvo žvanguliai, jie žvangėdavo įvairiomis garsų tonacijomis, pagyvindami šventės bendrą šurmulį. Vadelės būdavo ornamentuotos, namuose austos ir papuoštos raudonais kutais. Važelius stengėsi padirbti lengvus, juos išdažydavo ir išmargindavo įvairiais liaudies ornamentais. Važeliai būdavo įvairių formų ir spalvų. Neorganizuotos lenktynės sutraukdavo daug žiūrovų, šie kartais susilažindavo dėl vieno ar kito žirgo ir, susimetę po kelis litus, laimėtojui nupirkdavo kokią dovanėlę. Vėliau šios šventės įgavo organizacinį pobūdį. Pirmos organizuotos arklių lenktynės su rogėmis įvyko 1932 m. Jas surengė Dusetų rajono agronomas Vaclovas Butkys, padedamas specialiai šiam tikslui sudaryto komiteto. Komitetą sudarė: pirmininkas – agronomas Vaclovas Butkys, vicepirmininkas – ūkininkas Jonas Liesis iš Eivenių kaimo, sekretorius – mokytojas Petras Kuzmickas, kasininkas Jonas Svilas iš Drageliškių kaimo ir narys – ūkininkas Aleksas Kuzmickas. Organizuotoms lenktynėms reikėjo lėšų ir vyriausybės palaikymo. Jomis susidomėjo Lietuvos žemės ūkio rūmai ir nuo 1933 m. pradėjo skirti tam tikrą sumą pinigų geriausiems vadeliotojams premijuoti. Kasmet rėmėjų skaičius augo, o ir pačios šventės tapo masiškesnės. Ilgainiui lenktynės pasidarė viena didžiausių metinių švenčių. Kadangi lenktynėse buvo kreipiamas dėmesys ne tik į žirgą, bet ir jo tvarkingus pakinktus bei roges, nuo 1938 m. buvo pradėti rengti važelių bei pakinktų konkursai. 1938 m. konkurse dalyvavo 78 ūkininkai iš Zarasų, Utenos, Rokiškio, Biržų, Panevėžio, Ukmergės apskričių. Šių konkursų laimėtojai buvo premijuojami mineralinėmis trąšomis.

Didelį pasisekimą turėjo į šventės repertuarą įtrauktas juokdarys, pažymėtas „Nr. 101”.

Dažniausiai jus būdavo panašus į cirko klouną – apsirengęs rauktais kartūniniais rūbais vaizduodavo nevykusį lenktynininką su pačiu prasčiausiu kuinu ir aplūžusiu važeliu. Juokdarys išvažiuodavo į lenktynių trasą su kitais važnyčiotojais ir su nuotykiais atvažiuodavo paskutinis. Atvažiavęs sukinėdavosi prie tribūnos apie teisėjus ir girdavosi, kad atbėgęs greičiau nei kiti. Juokdario vaidmuo atitekdavo artistinių sugebėjimų, gerą iškalbą ir sąmojį turinčiam žmogui. Šis vaidmuo pirmajam atiteko dusetiškiai B.Bieliūnui, vėliau – V.Rudzinskui iš Smilgių kaimo. Vėliau lenktynių dieną buvo pradėtos organizuoti mugės. Šiose mugėsi dalyvaudavo prekeiviai iš įvairių Lietuvos vietų, tad Dusetų aikštė negalėjo visų sutalpinti. Šiam tikslui papildomai buvo įrengtas skveras, ir prekyba vykdavo miestelio gatvėse. Lenktynės savo reikšmės neprarado ir karo metais, tačiau jos buvo labai kuklios. Pokario metu, susikūrusios kolūkiams, lenktynėse šalia mėgėjų dalyvaudavo ir kolūkių lenktynininkai. 1950 m. įvyko pirmosios respublikinės varžybos, kurias organizavo Lietuvos SSR Žemės ūkio ministerija, vėliau šioms šventėms ėmė vadovauti ir SSD „Nemunas“ centro taryba. Sovietinės valdžios metais ši sena dusetiškių šventė buvo išplėtota į respublikinę žirginio sporto šventę, jai buvo ruošiamasi iš anksto ir atrenkami greičiausi žirgai daugelyje rajonų. Tarprajoniniai atrankiniai turai buvo organizuojami ant keleto ežerų – Obelių (Rokiškio rajone), Laukesos (Molėtų rajone), Ginučių (Ignalinos rajone), Rubikių (Anykščių rajone), Zaraso (Zarasų rajone). Garsino ir populiarino žirginį sportą Lietuvoje ir už jos ribų šios sporto šakos legendos, zarasiečiai: Iva Kostygovas (pirmasis Lietuvos čempionas 1940 m.), V. Skvarčinskas, Lionginas Gabrulevičius, Izidorius Gabrulevičius, Vitalijus Kostygovas, J.Varatinskas, J.Likša, L. Vaitkevičius, V. Čižas, E. Minkevičius ir kiti. 1968 m. šventėje įvyko pirmoji respublikinė žiemos mugė, kurioje buvo prekiaujama ne tik suvenyrais, bet ir įvairiomis pramoninėmis bei maisto prekėmis, veikė lauko virtuvės. Žirgų sporto šventės plėtojamas ir šiomis dienomis. Renginyje koncertuoja respublikos meno saviveiklos kolektyvai, savo gaminiais prekiauja tautodailininkai, šventė įvairinama naujais renginiais. Kasmet ji sutraukia daugybę žiūrovų iš visos Lietuvos. 1995 m. buvo švenčiamas 200 metų jubiliejus, kai Sartų lenktynės paminėtos pirmą kartą, 130 metų, kai jos rengiamos nuolatos, ir 90 metų, kai buvo paskelbtos tradicinėmis.

Sartų lenktynėms - 100 . . .

2005 m. Sartų žirgų lenktynėms sukako 100 metų. 100 metų, kai Dusetose vyksta tradicinės Sartų žirgų lenktynės, į kurias kiekvieną žiemą susirenka žirgų mylėtojai ir mėgėjai palenktyniauti. Dėl prastų meteorologinių sąlygų Sartų žirgų lenktynes organizuojamos ne ant Sartų ežero ledo, o šalia esančiame ne mažiau slidžiame elipsės formos 1600 m ilgio specialiosios paskirties UAB „Sartų žirgynas“[1] hipodrome.

Šiai datai pažymėti išleistas naujas pašto ženklas[2]

Sartai 2007 . . .

Epizodai iš Sartų žirgų lenktynių, vykusių 2007 m. Dusetose, hipodrome.[3]

Liūdinančios prognozės . . .

Tikėtis, jog žirgų lenktynės kada nors vėl bus rengiamos ant Sartų ežero kaip kad buvo prieš gerą dešimtmetį, tikrai neverta. Žirgų lenktynės ant Sartų ežero - graži praeitis. Ežere yra daug povandeninių srovių, kurios neleidžia susiformuoti saugiam ledui. Netgi tais metais, kada žiemos būdavo pakankamai šaltos, organizatoriams iškildavo nemažai rūpesčių ir problemų.

Dėl atvykstančiųjų ir dalyvaujančiūjų saugumo, keletą metų ledas liejamas Sartų hipodromo take, kur galima užtikrinti pakankamai saugias lenktynių sąlygas ir parodyti puikius rezultatus.

Naudota literatūra ir medžiaga:

1.„Zarasai laiko vilnyse” – Utena, UAB „Utenos indra” 2006 m. 2."Sartai" - Vilnius, leidykla "Lututė". 3.http://www.zarasai.lt/video/Sartuskaidres.wmv 4.http://www.post.lt/katalogas/item_details.php3? item_id=914&parent_id=182 5. http://www.inppregion.lt/lt/UAB%20_Sartu_zirgynas Nuotraukos: Normantės Ribokaitės