Salantų (Skilandžių) vardo paminėjimas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

2006 m. kovo 19 dieną, sukako 450 metų nuo Skilandžių vardo paminėjimo.

Nuotraukoje: Pietvakariniame Salantų pakraštyje esantis Gaidžio kalnas yra labiausiai apipintas legendomis, padavimais ir įvairiausiais pasakojimais. Manoma, kad šalia arba netoli buvo įsikūręs Skilandžių dvaras ir gyvenvietė.

1996 m. Salantai atšventė 440 metų jubiliejų. Šia proga Salantams buvo suteiktas herbas, nes iki tol miestas istorinio herbo neturėjo. Aptariant naujo herbo idėjas Heraldikos komisijos nariai ir Salantų miesto seniūnija parinko gaidžio simbolį. Herbo etaloną parengė dailininkas Arvydas Každailis. Jį Heraldikos komisija aprobavo 1996 m. gegužės 28 d., o tų pačių metų liepos 2 d. Salantų miesto herbą patvirtino LR Prezidentas. Gaidys – ryto ir saulės pranašas, daugelyje tautų dėl skaisčių plunksnų bei ugnies spalvos skiauterės laikomas saulės ir ugnies simboliu. Gaidys, giedojimu sutinkąs brėkštančią dieną, tapo šviesos pergalės prieš tamsą ir budrumo reiškėju. Savo karingumo dėka gaidys pelnė kovos, narsumo ir drąsos įvaizdį. Krikščionybėje gaidys – dienos skelbėjas – yra prisikėlimo ir Kristaus sugrįžimo Paskutinio teismo dieną simbolis. Vėjarodės pavidalu dažnai iškeltas ant bažnyčių bokštų viršūnių ir anksčiausiai nušviečiamas saulės spindulių, gaidys reiškia tikėjimo Kristumi pergalę prieš tamsos jėgas, be to, yra kvietimo ryto maldai įvaizdis. Šiemet, Salantai ruošiasi švęsti garbingesnį - 450 metų jubiliejų, tačiau iki šiol liko neišsklaidytos abejonės, kada konkrečiai pirmą kartą paminėtas jų vardas. Dėl to buvo ir dabar dar galima išgirsti įvairiausių nuomonių. Gal todėl, kad populiarioje literatūroje buvo nurodomos skirtingos datos?

Straipsnių autoriai, kuriuose vienaip ar kitaip užsimenama apie senesnę Salantų praeitį, stokodami istorijos šaltinių, dažnai remiasi netiesioginėmis žiniomis, prielaidomis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija nurodo: „<...> Salantai žinomi nuo XIII amžiaus <...>“. Kuriais dokumentais čia remiamasi, neaišku, nes XIII a. šaltiniuose Salantų minimt aptikti neteko. Artimiausia žinoma to laiko vietovė yra Imbarė. Atstumas tarp Salantų ir Imbarės yra apie keturis kilometrus, tad atrodo, kad kažkas yra supainiojęs ankstyviausią Salantų istoriją. Algirdas Berželionis knygoje Kretingos rajonas nurodo: „<...> Imbarės seniūnijos inventoriuje 1565 m. minimas Salantų kaimas <...>“, o Bronius Kviklys knygoje Mūsų Lietuva pažymi: „<...> Kada įsikūrė Skilandžiai, tikslią datą sunku nustatyti. Taip 1565 m. Imbarės seniūnijos inventoriuje šios vietovės vardo dar nėra <...>“. Panašiai nurodo ir Bostone išleista Lietuvių enciklopedija: „<...> Dar 1565 m. Imbarės seniūnijos inventoriuje išskaičiuotų kaimų tarpe Salantų nėra <...>“. Kiti straipsnių autoriai nurodo 1556 m. datą. O kaip iš tikrųjų? Salantų pradžia – Skilandžių dvaras ir gyvenvietė, nors nėra žinoma tiksli jų vieta. Manoma, kad Skilandžiai buvo įsikūrę pietvakariniame dabartinių Salantų pakraštyje, netoli arba šalia Gaidžio kalno. Deja, ši hipotezė daugiau pagrįsta legendomis ir pasakojimais, o ne moksliniais tyrimais. Aišku, tarp Salantų ir Gaidžio kalno yra kultūrinis sluoksnis – savita terasa, tačiau šios vietovės archeologai nėra tyrinėję. Tik detalūs minėtų apylinkių žvalgymai, be abejo, padėtų surasti buvusią Skilandžių vietą. Reiktų manyti, kad Skilandžių vietovardis kilo nuo asmenvardžio Skilandis. Yra žinoma, kad XVII a. pradžioje čia dar gyveno Skilandaičiai, kurie minimi 1631 – 1640 metų Skilandžių – Salantų bažnyčios krikšto metrikoje. Asmenvardis Skilandaitis tai vedinys iš asmenvardžio Skilandis, kuris sudarytas su lietuviška priesaga -aitis. Minimu laikotarpiu ši priesaga buvo viena iš dažnesnių. Apie XVII a. vidurį, šis asmenvardis išnyko. Straipsnių autoriai taip pat dažnai nurodo, kad Skilandžius nuo 1638 m. pradėta vadinti Salantais. Atrodo, kad šią datą bus paskelbęs akademikas Adolfas Jucys. Matyt ją pakartojo Tarybų Lietuvos enciklopedijos leidėjai. Iki šiol lieka neaišku, kuriais dokumentais čia buvo remiamasi, nes 1631 – 1640 metų Skilandžių – Salantų bažnyčios krikšto metrikoje, Salantų (Saląnti) vardas pirmą kartą paminėtas tik 1640 m. vasario 2 dieną. Reiktų manyti, kad būtent šiame laikotarpyje Skilandžiai pakeitė pavadinimą ir tapo Salantais, kurie nuo 1668 m. vadinami miestu. Iki XVII a. vidurio būta įvairių Salantų vardo užrašymų: pradžioje - Skilandžiai, vėliau – Skilandžiai, kitaip Salantai, Salantai Skilandžiai ir Salantai. Taigi, Salantams pradžią davė Skilandžiai, kurių vardas pirmą kartą paminėtas ne Imbarės seniūnijos inventoriuje, o Lietuvos Metrikoje. Lietuvos Metrika – Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijos knygos, valstybinis, seniausias, pagrindinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyvas. Jis formavosi nuo XIV a. pabaigos. Rusijos imperija, XVIII a. pabaigoje aneksavusi Lenkijos ir Lietuvos valstybę, Lietuvos Metriką išsivežė į Sankt Peterburgą. Dabar pagrindinis Lietuvos Metrikos fondas (daugiau kaip 600 knygų) saugomas Maskvoje. Kelios dešimtys atskirų knygų yra Lenkijos saugyklose. Viena – Lietuvoje. Lietuvos Metrikos 252 - oji knyga ypatingai reikšminga Salantų istorijai. Šios knygos 1556 m. dokumente pirmą kartą paminėtas Skilandžių vardas. Iki šiol dokumento tekstas dar niekur nebuvo publikuotas, todėl norisi jį pacituoti: „1556 Viešpaties gimimo metais kovo mėnesio 19 dieną, ketvirtadienį. Prieš mus, teisėjus paskirtus galingojo pono, Jo Malonybės pono Mikalojaus Radvilos, Vilniaus vaivados, rūmų maršalkos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio, Bresto seniūno, Borisovo ir Šiaulių laikytojo, prieš Ašmenos vėliavininką Paulių Kasparaitį Ostrovickį ir prieš Veliuonos vietininką Joną Andriejaitį Novickį, stojęs valdovo Žemaičių žemės Beržėnų valsčiaus tijūnas ponas Merkelis Stanislovaitis Šemeta ir ponas Stanislovas Šemeta, ir ponas Jonas ir ponas Merkelis Andriejaičiai Zavišos, geranoriškai ir aškiai mums patikino, kad jų malonybių pirmtakai už ilgą tarnybą Martynui Janavičiui, dovanojo iki gyvos galvos du savo dvarus: vieną - Baltmiškių Viduklės valščiuje, o kitą - Skilandžių Pavandenės valsčiuje, kuriuos tas Martynas nuo jų pirmtakų dovanojimo iki šiol laikė be patvirtinimo, kurie įgimta teise atiteko jiems po velionio pono Stanislovo Kęsgailos, valdovo pataurininkio, Mogiliavo ir Tikocino laikytojo mirties. Gali minėtas Martynas tuos du dvarus valdyti su žmonėmis ir su visais arimais, ir su visomis pievomis iki gyvos galvos, nepildant mums jokių tarnybų ir prievolių tų dvarų, o po jo mirties tie dvarai turi atitekti jų malonybėms. Ir šiuo metu Martynas Janavičius pareiškė, kad jis gyvendamas tuose dvaruose negali jų įkeisti, tik iki savo mirties gyventi nori ir jais naudotis bei tų dvarų žemes akylai sergėti, kad jam valdant niekas neužgrobtų. Ir šiam reikalui abi šalys sau paėmė raštus ir prie mūsų ką pasakojo ir patikino, perskaitė, ir visa tai į Vilniaus vaivadijos knygą buvo įrašyta. Ir mes tą geranorišką jų patikinimą išklausėme ir liepėme įrašyti. Ir šiam reikalui jie paėmė sau išrašus su mūsų antspaudais“.

Nuotraukoje: 1556 m. dokumento fragmentas, kuriame pirmą kartą paminėtas Skilandžių vardas.

Salantų vardo kilmė aiški – susidarė iš upės Salantas daugiskaitos. Nuo Salantų kilęs humanitarinių mokslų daktaras Pranas Kniūkšta remdamasis kalbininku Pranu Skardžiumi nurodo, kad Salantas yra labai senas žodis, sudarytas su priesaga -nt-, kurią turi dabartiniai dalyviai. Šaknis Sal- siejama su sala ir veiksmažodžiu salti, kuris reiškia „palengva tekėti“. Išeitų, kad Salantas buvo palengva tekanti upė, bet apie tai kada nors vėliau.

LITERATŪRA: Vaniuchinas P., Skilandžių dvaras davė pradžią Salantų miestui // Pajūrio naujienos, 2006, nr. 3 (93)