Romualdo Baltučio tremties išgyvenimai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:
[[ROMUALDO BALTUČIO TREMTIES IŠGYVENIMAI

Pasakojimus parengė Irena Pluščiauskienė, Šiaulių raj., Kurtuvėnų bibliotekos vyresn. bibliotekininkė.

  [[Image:IQ7M4770.JPG|thumb      „Kai mintimis šaukiu sugrįžti praeitį, dažnai galvoju apie tai, ką geriausiai prisimenu, kokie momentai įsirėžę ryškiausiai, kas dar nenuslinkę į patamsį. Ir kiekvieną kartą suvokiu, kad prisimenu labai daug ką, bet du jausmai, įspūdžiai niekuomet neišblėsta. Abu jie ir neapčiuopiami, neapibrėžiami, bet kartu ir konkrečių įvykių vaizdų, poelgių, žodžių sukelti. Vienas jų – toks šviesus, švelnus, šiltas. Lyg gyventum Šimonio paveikslų spalvingoje aplinkoje, lyg būtum Čiurlionio „Reigardo slėnyje“. Tai jaudinantys mano vaikystės, kuri truko tik septynerius metus, momentai. Antras – tai toks neapibrėžtas, bet neapleidžiantis netikrumo ir baimės, nepilnavertiškumo ir galimos nelaimės nuojautos jausmas. Tai patirto svetimų žmonių žiaurumo ir neteisybės rezultatas. Mano tėvas Liudas Baltutis, mama Petronėlė Baltutienė ir mes, trys vaikai – aš Romualdas, Irena, Aldona- gyvenome Kurtuvėnuose, mažame miestelyje, gražios gamtos prieglobstyje. Tėvelis dirbo mokyklos vedėju, o mama rūpinosi vaikais namų ūkiu. Laisvalaikiu tėvelis mėgo darbuotis sode, abu su mama skiepijo medelius. Už Kurtuvėnuose atliekamą mokytojo darbą tėvas Žemaitijoje, Pabalvės kaime, netoli ežero įsigijo žemės. Pastatė namą, tvartą, daržines. Užveisė sodą, apsodino paties skiepytais, Kurtuvėnuose užaugintais medeliais. Mano tėvai buvo darbštūs, o tokių žmonių Lietuvoje buvo dauguma. Tarpusavyje mokėjo gražiai bendrauti, linksmintis. Vakarais, po darbų, skambėdavo dainos. Mama turėjo gražų balsą, todėl lankė chorą, kuriam vadovavo mano tėvelis. Toks gyvenimas truko neilgai.1941 metų pavasarį užėję rusai pakeitė visos Lietuvos gyvenimą. Išgirdome  tėvo žodžių nuotrupas, kad Lietuvoje bus rusų karinės bazės. Per Kurtuvėnus žygiuoja Lietuvos kariuomenė. Tuo ir baigėsi mano nerūpestinga vaikystė. Prislėgė nerimas, nors tikro pagrindo tam dar nebuvo. Matyt, vaikiška širdis nujautė, kad žada užgriūti grėsmingos nelaimės. Dorai neprašvitus ankstų birželio 14-osios rytą mane pažadino mama. Sesutės sėdėjo lovelėse. Po kambarius garsiai kaukšėdami batais vaikščiojo ginkluoti kareiviai raudonomis kepurėmis. Nors man tada tebuvo septyneri, tačiau ir šiandien juos sutikęs gatvėje pažinčiau. Mama labai sielojosi, klaupėsi, klupdė mus ir garsiai meldėsi. Tėvelio nebuvo. Gavęs pirmą ir paskutinį kelialapį, tuo metu jis gydėsi sanatorijoje. Kareiviai ragino pakuoti daiktus. Mama blaškėsi, rinko daiktus, dėjo juos krūvon, paskui iš tos krūvos kai ką atrinkusi nešdavo atgal. Aš atsinešiau savo žaislų dėžutę ir į ją sudėjau mano  brangiausias knygas: „Kiškių Velykos“, „Tarzanas“, „Apie cirką“. Įsimečiau ir pačiūžas, tačiau mama nusprendė, kad to neprireiks, ir dėžutė buvo nustumta į šalį. Iki šiol jaučiu, koks tai buvo didelis praradimas. Dar visai neseniai mokyklos kieme su tėveliu buvome pasodinę penkis kaštonus. Tai paskutinis bendras su tėvu darbas namuose. Suprasdamas, kad mums teks kažkur išvažiuoti, vis išbėgdavau tų kaštonų pasižiūrėti. Man buvo labai gaila juos palikti. Kad nepabėgtume, virtuvėje mus saugojo keli kareiviai. Jau ir sutemo, o mes vis dar tebebuvome virtuvėje. Apie dvyliktą valandą atvažiavo sunkvežimis. Į jį sumetė ryšulius. Mano žaislai, drabužiai, maistas, baldai, gyvuliai, pianinas, knygos ir daug kas kita – liko mokykloje. Kitą dieną dalis iš to pateks į kaimynų kiemus, kitus pasiims rusų kareiviai, pianiną išsiveš vokiečiai, o ko svetimi nepakels, kas liks – atiteks giminėms. Kartu su mumis į mašiną įlipo Kurtuvėnų grafas Plioteris kartu su dukrele. Jie daiktų visai neturėjo. Mašina išsuko iš mokyklos kiemo, iš mano gimtų namų. Paliko kaštonai, kuriems nebuvo lemta užaugti, ir visa mano vaikystė su „Raigardo slėniu“.   Važiavome Kurtuvėnų apylinkių vingiuotais keliais. Paskui atsiradome Bazilionų valsčiaus kieme, kur degė laužas. Kibiruose virė arbata. Viduje ir kieme – maišai, ryšuliai, lagaminai, kiti daiktai. Ant šeimų turto suguldyti miegojo vaikai, sėdėjo seneliai ir ligoniai. Moterys ašarojo. Vienoje ir kitoje gatvės  pusėje stovėjo vežimai su pakinkytais arkliais. Šie ėdė avižas iš savo maišelių. Šeimininkai su botagais rankose ramiai laukė. Jų buvo daug. Tiek jų buvo tekę matyti tik Šiaulių turguje.   Staiga visi sujudo. Krovė daiktus į vežimus, sodino žmones. Važiavo toliau. Susėdome ir mes. Mama, sesutės ir aš, o vežimo gale – rusų kareivis su šautuvu. Kai privažiavome Aukštelkės kalną, vežimų kolonos pradžia jau buvo Šiauliuose, o pabaigos nesimatė. Važiavome beržais ir šermukšniais apsodintu keliu. Pasakojo, kad jie sodinti Lietuvos nepriklausomybės metinių garbei. Sodino visi žmonės. Mama nuolat kartojo: „Sudie, berželiai, sudie...“ Panašius atsisveikinimus girdėjome ir iš kitų vežimų.                                                               

Jau Šiauliai. Matyti geležinkelio pervaža. Privažiavę užkardą, pasukome dešinėn. Kairėje ant bėgių rudi vagonai. Jų durys praviros. Langeliai užkalti galuose suplotais vamzdžiais. Dešinėje pagal tvorą išsirikiavę raudonkepuriai kareiviai. Jų šautuvai su durtuvais. Veidai rūstūs. Tarp vagonų ir kareivių- mes. Vežimas sustoja prie atviro vagono. Man atrodo, kad tai buvo kaip tik ta vieta, kur šiandien stovi paminklinis akmuo tremtiniams. Gyvenimas mums buvo žiaurus. Skurdas ir badas jį darė dar nežmoniškesnį. Tačiau gyventi reikėjo ir gyvenome. Mes nejučiomis darėmės atsparesni pažeminimams. O mūsų širdyse ruseno viltis. Nepalaušite. Sunku suprasti, iš kokių fizinių ir dvasinių šaltinių mūsų tėvai sėmėsi jėgų net ir sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis? Tėvynė ir mums, vaikams, buvo ypatinga sąvoka. Pamenu, vasarą, bebėgiodami kaimo pakraščiais, suradę nuošalesnę vietelę, suguldavome ant nugarų ir stebėdavome dangų... Plaukdavo įvairių formų debesys. Vienas tamsesnis, kitas šviesesnis. Vienas panašus į laivą, kitas į žmogaus galvą. Įsivaizduodavome, kad tas žmogus tuo pat metu iš taip aukštai mato ir mus, ir Lietuvą. Norėdavome pabūti jo vietoje. Kaskart prisimindavome tuos reginius ir bėgdavome į pievelę pasvajoti. Tai būdavo ypatingas jausmas, nebylus bendravimas su savo Tėvyne.

                                Kai Lietuvos Atgimimo metais vyko pirmieji mitingai, kai susirinkome Šiauliuose, Saulės laikrodžio aikštėje, anų metų svajos vėl mane aplankė. Bandžiau užrašyti tas naujas mintis. Jos plaukė eilėmis. Aš nieko specialiai nekūriau, tik užrašiau senus, vaikiškus apmąstymus:

VAIKYSTĖ Reikšmingi debesys padangėmis skubėjo Ir mes, vaikai, pabūti ten norėjom, Ten buvo pilys ir buvo ten žirgai, Ir dar blizgėjo ten mėlyni ežerai. Birutės vardas skambėjo ten švelniai, Ir pasakos vis plaukė apie tai, Kvepėjo rūtomis ir geltonom kasom, Pušies saku ir gintaru, kurį mums palikai. Apie Birutę mes dainas dainavom, Jos vardas buvo mums visa Tauta. Ji buvo mūsų viltys ir paguoda, Ji buvo mūsų Lietuva. Ir būk, Birute, mums visad Jau auštančiojo ryto gyvenimo šviesa, Gaivinančia rasa ir gydančia širdies žaizdas, Ištikimybės simboliu ir motinos drąsa. 1989m.


      Romualdo Baltučio iniciatyva apie žmones, iškentusius tremties išbandymus, siekusius bet kokiomis sąlygomis mokytis  Šiaulių universiteto leidykla išleido tris tremtinių prisiminimų knygas ,,Sibiro Alma Mater“. Pasak visų trijų knygų sudarytojo Romualdo Baltučio, šie leidiniai yra dvasinis paminklas Lietuvos mokytojams. Tai istorinių paliudijimų knyga.    . Ši trilogija (pirmoji knyga išleista 2005 m., antroji – 2007 m., trečioji – 2009 m.) yra svarbi patiems tremtiniams kaip laiku ištartas paliudijimas apie Sibiro vaikystę ir jaunystę, svarbi kaip nusilenkimas jų tėvams mokytojams ir kitiems šviesuoliams, svarbi šito laiko žmonėms, kurie pagarbiai ir supratingai vertindami istoriją, mokosi suprasti dabartį ir save. Knygos sudarytojas Romualdas Baltutis yra 1941 m. tremtinio Kurtuvėnų miestelio mokytojo Liudo Baltučio sūnus. Tėvas mirė 1954 m. ir buvo palaidotas Kemerovo srities Kiseliovo kapinėse. 1989 m. sūnus pargabeno tėvo palaikus į Kurtuvėnus. Atgimimo metais šalia mokyklos viena šio miestelio gatvė buvo pavadinta mokytojo tremtinio Liudo Baltučio vardu, jo sūnus Romualdas – neabejotino talento organizatorius, pagal profesiją inžinierius, Šiaulių dviračių muziejaus įkūrėjas, (iki šiol palaiko ryšius su Kurtuvėnų bendruomene, mokykla, biblioteka)  – kvietė rašyti ,,apie jaunystę, nuskriaustą, bet nesužlugdytą“. Prisiminimai papildyti įžanginiais Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio, profesoriaus Vytauto Landsbergio tekstais, reikšmingais ŠU profesorių - Vytenio Rimkaus ir Danutės Klumbytės straipsniais.    

[[Image:0907050309.JPG|thumbImage:IQ7M4757.JPG|thumb

2009 m. rugpjūčio 29 d. Sibiro Alma Mater absolventai susirinko Kryžių kalne, Šv. Mišias už mirusius tremtinius Vienuolių koplyčioje aukojo broliai vienuoliai, o Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pašventino Šiaulių tautodailininko Alekso Steponavičiaus sukurtą kryžių, kuriam lėšų aukojo knygos bendraautoriai, tremtinių palikuonys. „Lietuvos šviesuoliams, mūsų mokytojams, seneliams, tėvams, broliams ir sesėms, patyrusiems Sibiro šaltį. Dėkingi už išsaugotas gyvybes, dvasines vertybes, Lietuvių kultūrą ir kalbą. Knygų „Sibiro Alma Mater“ trilogijos bendraautoriai, Sibiro, Lietuvos, Europos, Amerikos, Australijos mokyklų absolventai“, – parašyta kryžiaus lentelėje. Panaudotas šaltinis: Baltutis R. Septyniolika metų be Tėvynės: tremties prisiminimai (1941-1958).- Šiauliai: Saulės delta, 2001.- 89p.: iliustr. ; Asmeninis R.Baltučio archyvas; Sibiro Alma Mater Post scriptum., Šiaulių universiteto leidykla, 2009.,sudarė R. Baltutis., knygą rengti padėjo K. Bertulienė, iliustracijų dailininkė A.Traškinienė.