Rolandas Mosėnas (1965-1985)

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (32 445 balsai)


Jaunųjų kūrybos almanache „Veidai‘1986“ (išleistas 1987 m.) galime rasti skyrių iš „Dvidešimtmečio archyvo“. Marijaus Jonaičio (Šidlausko) kūrybos apžvalginis straipsnis apie Rolandą Mosėną pavadintas „Palydėdami ir pasitikdami“. Įdėtus eilėraščius spaudai parengė Tomas Arūnas Rudokas. Keistai atrodo sugretintos sąvokos „dvidešimtmetis ir „archyvas“, „palydėti“ ir „pasitikti“. Jis anksti ima kaupti savo dvasinį archyvą, naudotis juo, turi daugybę svajonių... Anksti išeina į nebūtį. Jauno žmogaus mirtis visada sukrečia. Atsiranda kankinantis klausimas, ar tai tik to žmogaus likimas ar likimo ir visuomenės, nepasirengusios išsaugoti ir suteikti galimybes realizuoti gabumus sąveika.


Bręstanti permainoms, XX a. pabaiga, kurios realybėje netrūko kuriozų, absurdo, baimės, kad nebūtų suabejota lojalumu sukūrė daugelį žeidžiančių aštrių briaunų jautresnės sielos savo meto visuomenės nariams. Tos briaunos palietė ir Rolandą Mosėną.


Nuo to laiko, kai speiguotą 1985 metų sausį Rolandas buvo palydėtas į Lėbartų kapines visuomenės gyvenime įvyko daug pasikeitimų, literatų visuomenė pasitiko daug naujų veidų. Ar verta kelti iš užmaršties vaikinuką, kuris dar tik ieškojo erdvės savo gabumams realizuoti? Jo likimas įsiliejo į žmogaus nesaugumo, kančios, jam teikiamos pagalbos vangumo istoriją.


Prisimindami Rolandą, kalbame ne tik apie konkretaus žmogaus likimą, bet ir keistą fenomeną – mokslas suka galvas kaip išugdyti daugiau intelektualių žmonių, tačiau, kai pati gamta padovanoja visuomenei reto intelekto asmenybę – ją skubama įgrūsti į taisykles ir normas, ir taip asmenybė sužlugdoma morališkai ar net fiziškai.


Jo gabumai ėmė ryškėti anksti: raides ima pažinti būdamas vienerių metų, ketverių jau skaitė. Imlus jo protas ieško darbo: atsitiktinai atsivertęs botanikos vadovėlį su ryškiu iliustruotu vidiniu viršeliu susidomi augalais. Vaikinukas pamėgsta knygas, kuriose į pasaulį žvelgiama su humoru, gausu netikėtų sugretinimų. Pirmosios beveik mintinai išmoktos knygos tai Astrid Lindgren „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, Giani Rodari „Pasakos telefonu“... Kiek vėliau surastas Vladimiras Liovšinas jam atveria matematikos pasaulį. Pramokęs rašyti storuose sąsiuviniuose, ima kaupti „auksines mintis“ (nelogiškus, juokingus pasakymus) ir anot jo „kindziulius“. Kindziulis – satyros žurnalo „Šluota“ veikėjas, prieinantis prie besikalbančių žmonių ir pasakantis komišką patarimą ar repliką.


Jau paauglystėje jo pasaulėjautai artimi tampa autoriai E. Po, F. Kafka, L. Vitgenšteinas. Rolandas Mosėnas domėjosi poezija, meno istorija, matematine logika, Rytų filosofija.


Atviras įspūdžiams Rolandas sukaupia jų tiek, kad atsiranda poreikis jais pasidalinti. Greitai pavargstantis, ne toks vikrus, nelabai sportiškas, bet dėl ryškaus choleriko temperamento norintis pirmauti vaikas turi bendravimo problemų su bendraamžiais. Bendravimo stoką kompensuoja apsilankymai Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje. Vaikų literatūros skyriaus bibliotekininkė juokais pataria pastudijuoti poezijos teoriją ir gerokai nustemba, kad jis rimtai susidomi eilėdara. Įvairių poetinių konstrukcijų bandymai jam tampa įdomiu užsiėmimu. Sulaukęs vidutinio mokyklinio amžiaus, jau buvo gerokai išstudijavęs poezijos teoriją.


Bene pirmasis bandymas išspausdinti kūrybą buvo „auksinės mintys“ pasiūlytos „Šluotos“ žurnalui. Jas išspausdino, iškilo keblumų, atsiimant honorarą pašte. Pašto darbuotojai nenorėjo patikėti, jog honorarą gali gauti mokinukas. Pasisekimo padrąsintas Rolandas siunčia įvairios tematikos eilėraščių į „Moksleivio“ žurnalo redakciją. Eilėraščių temos įvairios: apie bedarbį, ten kur anot propagandos, žmogui gyvenant nesaldu, apie karą Vietname, apie gamtą.


Rolandas – miesto vaikas. Bet sunku Lietuvoje rasti žmogų, neturintį šaknų kaime. Prosenelės Julijanos sodyba kaime buvo numelioruota, kai jam nebuvo nė dešimties metų. Nestipriam vaikui sveikatą pastiprinti bandyta kaimo aplinkoje. Julijana kaime garsėjo kaip vaistažolių žinovė, jos namai kvepėjo džiovinamais pelynais, mėtomis, kraujažolėmis, žolelėmis nuo išgąsčio. Pelynai augo sodybos pakraštyje prie senelio kalvės, plote prie bityno birželio mėnesį akį traukė žydintys kmynai. Miesto vaikas, patekęs į tokią aplinką, turėjo patirti stiprų įspūdį. Šie vaizdai, matyt, atgydavo, kuriant eilėraščius.


Eilėraščių pluoštelis nelieka be dėmesio. Rolandas gauna Onės Baliukonės laišką. Išsamus korektiškas laiškas padaro įspūdį: „Ji rašo man, kaip suaugusiam“, – nustemba Rolandas. Poetė pataria vengti konformizmo, nesidrovėti jautrumo, stengtis vaizduoti tai, kas iš tiesų brangu ir artima. Ji pasiūlo dalyvauti moksleivių literatų konkurse. Taip atsiveria kelias į rimtesnę poezijos kūrybą.


Literatų konkursai padeda surasti bendraminčių, užpildo bendravimo trūkumą. Naujos pažintys padeda patekti į literatų renginius, susiėjimus, neformalias diskusijas.


Susidomėjęs literatūra, jis lieka ištikimas ir matematikai. Įstoja į jaunųjų matematikų mokyklą, kurią organizuoja laikraštis „Komjaunimo tiesa“. Po kiek laiko sužino, jog veikia programuotojų mokykla. Ši mokykla jį taip pat sudomina. Pasiseka įstoti ir į šią mokyklą. Dvi mokyklos lyg ir per daug. Negalėdamas apsispręst, kurioje pasilikti, tęsia mokslus abiejose.


Rolandas idealistas, pasitiki savo aplinkos žmonėmis, klasės draugais, mokytojais, tais, su kuriais kartu dalyvauja moksleivių konkursuose. Jis gana atvirai dėsto savo pažiūras, neslepia pacifisto nuotaikų. Kartais užmiršęs, kad mokytoja turi dėstyti taip, kaip nurodyta, pamokoje spontaniškai ima dėstyti savo nuomonę. Netrukus ima sklisti gandai – „juo domisi“. Žmogus, įtariamas, kad „juo domisi“, tapdavo pažymėtas lyg kokiu ženklu. Bendraudamas su tokiu asmeniu, kitas žmogus rizikavo tapti politiškai nepatikimu, patirti karjeros suvaržymų. Tas, „kuriuo domisi“ išgirsdavo daug blogų naujienų, ieškodamas geresnio darbo, laukdamas paaukštinimo, ketindamas vykti į užsienį.


Rolandas baigė vidurinę mokyklą aukso medaliu, įstoja į Leningrado V. Ždanovo vardo universitetą. Dėstytojų pažiūros įvairios: vieni nusiteikę rengti ideologus, kiti – inteligentiją, nerekomenduoja naudotis Maskvoje leistais vadovėliais. Protestuodamas prieš įvairius asmenybės suvaržymus, užsiaugina ilgus plaukus. Šukuosena šokiruoja konservatyvius dėstytojus, bet jie nieko negali padaryti pirmakursiui. Visai kas kita antrame kurse, kai prasideda karinės katedros užsiėmimai. Tada jau draudžiama šukuosena, neatitinkanti nustatytų reikalavimų.

Apie jo studijas Sankt Peterburge savo laiške dėstytoja L. Tonojan rašė: „Pamenu nagrinėjome kategorinio silogizmo modusus, ir studentams sunkiai sekėsi įsiminti šių modusų raidinius pavadinimus. Prie lentos išėjo Rolandas ir be klaidų užrašė visą mnemoninę eilę. Jis ne šiaip ją išmoko, bet sugebėjo perprasti ir pajusti silogizmo modusų sistemą“.


Grįžęs atostogų, daug bendrauja su literatais, keliauja autostopu. Su vienu Klaipėdos literatu, sugebančiu priblokšti savo elgesiu įvairius tarnautojus, važiuoja į Neringą be specialaus leidimo grybauti ir judviem tai pavyksta.


Rolandas pastebi, kad jo pažįstami pasikeitę. Anot jo: „daugelis subrendo rašyti sveiką poeziją“. Kažin, ar nepasikeitė jis pats, jo idealistinis požiūris į žmogų.


Kažkas jam užsimena, kad vargu ar begalės būti Jaunųjų literatų sekcijos Klaipėdos skyriaus nariu. Jis juk gyvenąs Leningrade. Pastaba skatina susimąstyti, ar tikroji priežastis jam nurodoma...

Visi, kas bendravo su Rolandu tą vasarą nė neįtarė, kad tai galėtų būti jo paskutinė vasara.

Rudenį Rolandas nusikerpa plaukus – pasirengia karinės katedros reikalavimams. Pakeičia maištininko išorę į rimto studento įvaizdį. Išvyksta tęsti studijų, turėdamas daug vilčių ateičiai.


Rolandas toliau sėkmingai mokosi, bet laiškuose skundžiasi blogėjančia sveikata. Ypač blogai pasijunta po karinės katedros lauko užsiėmimų. Studentų poliklinikos gydytojas duoda jam atleidimą nuo fizinio lavinimo pamokų, bet civilis gydytojas negali atleisti nuo karinių užsiėmimų. Karinis sveikatos patikrinimas numatytas gruodžio mėnesį ir nieko esą negalima pakeisti, nors „akmenys paplentėm imtų kaukti“. Išmintingas karinis vadovas, įvertinęs situaciją, galėjo sugalvoti Rolandui kokių nors užduočių, sakykim, parengti sienlaikraštį, paruošti pranešimą apie tarptautinę padėtį ir padėti sulaukti to gruodžio mėnesio. Deja, buvo siekiama „lepūnėlį paversti tikru vyru“. Kariškius buvo užvaldžiusi nuostata, kad griežti reikalavimai, skausmas ir grėsmė mobilizuoja jėgas, pakeičia žmogų, suteikia tvirtumo. Po kiekvieno užsiėmimo jaunas žmogus jautė kaip aštrėja liga, atsiranda skausmo priepuoliai.


Lapkričio mėnesį per šventes grįžta namo, tikisi pagalbos gimtajame mieste.


Knygose gydytojai deda pastangas išgelbėti ligonį net beviltiškiausiu atveju ir kartais pavyksta. Čia buvo dirbamas darbas, nors akivaizdu buvo, kad efekto nėra, vengta konsultuotis. Tuo metu konsultavimasis buvo tarsi savo nekompetencijos pripažinimas. Nebuvo slepiamas nepasitenkinimas, kad labai daug žmonių domisi Rolandu. Tai buvę mokytojai, literatai, bendramoksliai, draugai. Buvo literatų, kurie itin emocingai ragino kažką daryti, dėti daugiau pastangų. Tokie emocingi pokalbiai sukeldavo palatos gydytojo visai priešingą negu tikėtąsi reakciją. Nuo vaikino nebuvo slepiama, kad jis yra pacientas, galintis atnešti nemalonumų dėl viršyto mirtingumo plano. Matyt, tai būta vienintelio plano, už kurio viršijimą kolektyvas nebuvo giriamas.


Literatų, buvusiųjų mokytojų rūpesčiu, pasiekiama, kad Rolandas buvo perkeltas į Vilniaus ligoninę. Reikalinga operacija, bet ligonio stovis toks, kad vargu, ar beišlaikys operaciją. Rolandas jai pasiryžta. Ramina budėjimų prie ligonio išsekintą motiną, vadina ją „pieštukėliu“.


Operaciją jis išlaiko. Atsiranda daugiau vilties. Personalui bambant, jog niekas nemano apie jį šokinėti labiau negu apie kitus, jiems visi pacientai esą vienodi: tiek poetas, tiek alkoholikas, Rolandas juokauja: „suteikit man laiko, būsiu toks, kokio norite. Matote, nesuspėjau tapti alkoholiku“.


Naujųjų metų naktį prie ligonio budėti pasilieka močiutė. Ligonį pykina. Staiga iš siūlių ima sunktis kraujas, kraujo srovė didėja. Iškviečiamas budintis gydytojas. Naujųjų metų naktis, tenka kviesti chirurgą, anesteziologą iš namų. Tampa aišku, kad be operacijos negalės apsieiti, o ją išlaikyti ligonis nebeturi gyvybinių galių. Jis girdi telefoninius pokalbius, komentarus apie beviltišką būklę.


Vėliau tarp Rolando knygų buvo rasta daug medicinos vadovėlių. Todėl prognozės jam buvo aiškios. Sunku nusakyti kaip turėjo pasijausti jautrus žmogus, kuriam vos tik nušvito viltis ir vėl atsivėrė nevilties bedugnė. Iš operacinės Rolandas nebegrįžo. Jo gyvenimo pabaigą geriausiai apibūdina jo paties eilėraštis:

speige čaižyk rykštėm langus

gruodžio gėlės jų randai


tu mėnuli kardas lenktas

ko saulelę nukirtai


ji dabar gražiam eglyne

lyg žaltvykslė dar atvės


tu mėnuli šaltas žvyne

speige mirusios žuvies


Kiekvieno mūsų pasaulis unikalus. Unikalūs įspūdžiai, kurie susigeria į atmintį ir pasąmonę. Išeiname į nebūtį ir to pasaulio nebelieka, jei nėra suteiktas gebėjimas jo atskleisti ir padovanoti visuotinei atminčiai. Rolando poezijoje atskleistas tik kraštelis jo be galo šviesaus pasaulio. Jame daug idealizmo, meilės ir rūpesčio visam kam, kas trapu: šalpusnio žiedui ir žmogaus būčiai, kuriai karai ir įvairios negandos kelia grėsmes. Bendravimas su Rolandu buvo begalinio skaidrumo patirtis. Jis buvo iš tų žmonių, kurį galėjai išduoti, įskaudinti, apgauti, bet vis tiek pasijusdavai apšviestas jo vidinio pasaulio šviesa.


Literatūra:

Dainelė naktį tuščiam kambary : [eilėraštis] // MOSĖNAS, R. Šviesoje : eilėraščiai. – Vilnius, 1989, p. 87.


JONAITIS, M. Palydėdami ir pasitikdami : [apie R. Mosėną] // Veidai : jaunųjų kūrybos almanachas / red. komis.: V. Daunys (sudaryt.) ir kt. – V.: Vaga, 1987, p. 235-238.


LIETUVIŲ LITERATŪROS ENCIKLOPEDIJA. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 564.


Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos bibliotekininkės Virginijos Laurinaitienės prisiminimai apie sūnėną.


STANKEVIČIUS, R. Būrimas eilėraščių stiebeliais, arba emocinis dienoraštis // Nemunas. – 2003, Nr. 8/9, p. 14-16.