Rasos

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4 / 5 (49 balsai)

Rasos (Joninės) šventė (birželio 23-24 d.

Rasos (Joninės) šventė turi labai senas tradicijas, kurios susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Apie Rasos šventes apeigas raše 16-17 amžiuje. Lietuvių papročiai išsilaikė dar ir XIX a. llgiausios dienos švenčių apeigos buvo glaudžiai susijusios su darbiniais papročiais bei mitologiniais vaizdiniais; dėmesys čia buvo nukreiptas į derliaus apsaugojimą nuo stichiniu nelaimių - juk birželio pabaigoje prasidėdavo didelės kaitros ir perkūnija su žaibais bei krušomis arba didelės sausros, neretai sunaikindavusios javus. Rasa senojoje tradicijoje tai esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Rasa prieš saulei patekant turinti nepaprastą gydomąją galią. Nusiprausus kupolinių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas pasidarydavęs skaistesnis. Apie Švenčionis merginos atsikeldavo anksti rytą, nusiprausdavo rasa ir vėl guldavo, tikėdamos susapnuoti būsimą vyrą. Naktį braukoma pievose marška ir surenkama rasa, kurią naudoja gydymui.

RASOS ANT LUBINŲ KALNO

RASOS ANT LUBINŲ KALNO Jau daugiau nei du dešimtmečius žmonės iš visos Lietuvos renkasi į nuošalų Kelmės rajono, Gordų kaimo kampelį ant Lubinų kalno švęsti Joninių (Rasos) šventės.Kai kurie šventės senbuviai sako, kad Lubinų kalnas – ideali vieta Rasų šventei. Nuo kalno atsiveria lubinų laukai, nusileidus į pakalnę – Dubysa, kurioje merginos gali plukdyti vainikėlius. Į šventę pradedama rinktis nuo pat ryto.Šienaujama pieva ant Lubinų kalno, kraunamas laužas, statomi vartai, puošiama lubinais ir fakelais.Merginos dengė vaišių stalą, pynė vainikėlius. Prieš leidžiantis saulei sugaudė ragai ir daudytės. Paskelbta šventės pradžia. Visi pasitraukė už vartų. Kiekvienas pro juos eidamas nusiprausė vandeniu iš ąsočio.Tik būdamas kūniškai ir dvasiškai švarus gali žengti prie Rasų šventės laužo. Skambant kanklėms ir liaudiškoms dainoms, jaunuolis uždegė aukurą senoviškai, skiltuvu braukė per titnagą.Kibirkštį pagavo išdžiovinta medžio kempinėir pučiama žarija uždegė pernyktės žolės kuokštelį. Uždegamas Joninų laužas. Jį uždega seniausia Deivių kaimo gyventoja. Į šventę susirenka gyventojai iš artimiausių Gordų, Deivių, Vijurkų, Badauskių kaimų Sakoma, kad trumpiausią metų naktį žmonės įgyja antgamtinių galių. Prasidėjo kupoliavimas. Kupolė – iš devynių žolių ar gėlių surinkta puokštė, pagal kurią būtėjos gali pasakyti žmogaus praeitį ir ateitį.Braidai po pievą tol, kol surenki devynių skirtingų augalų puokštę. Ryškios gėlės – džiaugsmas, platūs lapai – apsauga nuo negandų.Būrėjai sako,kad teisingiausiai gali išsiburti pats sau, tik reikia pagalvoti, kodėl skynei tokį, o ne tokį augalą. Be to Kupole vadinamas ir šakotas, gėlėmis puoštas stulpas – pasaulio medžio simbolis. Ant šio medžio merginos nežiūrėdamos bando užmesti savo vainikėlius.Pakibs – šiais metais ištekėsi. Šventė įsisiūbuoja. Vaikinai pradėjo šokinėti per laužą, kurio negalima užgesinti iki saulėtekio.Laužas naktį atstoja saulę.Merginos į Dubysos vandenį paleido vainikėlius, o vaikinai šoko jų traukti.Vėliau merginos turėjo vainikėlius išsipirkti bučiniais. Nuo kalno ridenosi degantys ratai. Tai ne šiaip linksmas žaidimas. Degantis ratas – saulė, kurią dabar tarsi savo rankomis gali paliesti. Nuo šiol ji riedės į pakalnę – švies vis trumpiau.

ŠALTINIAI

www.aukuras.lt www.plateliujachtklubas.lt Januševičius A. Saulę palydėjo - rasa nusiprausė// Lietuvos žinios.- 2008, birž. 25, p.1,2.