Purplių vėjo malūnas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (1 049 balsai)

Važiuojant iš Mažeikių į Laižuvą, akis kliūva už grakščiai virš apylinkės iškilusio malūno. Vietos čia lygios, yra kur vėjui įsibėgėti, pasiausti - todėl ir malūnų aplinkui seniau būdavo daug. Dabar Purplių kaime liko tik šis vienas. Lietuvoje malūnai skirstomi pagal naudojamą energiją – vandens arba vėjo. Vandens malūnų buvo jau XIII a., o vėjo pradėti statyti XIV a. Vandens malūnai dažniausiai buvo mediniai, tačiau kartais buvo statomi iš akmens ar plytų mūro, dolomito ar (tiesa, retai) molio. Stiebiniai vėjo malūnai buvo tik mediniai, o kepuriniai statomi iš mišrių medžiagų. Jie galėjo būti visi mediniai, su mediniu rentiniu, griautiniai ir akmens ar plytų mūro arba su mūriniu cokoliu. Ypač įdomūs iš molio plūkti ir griautiniai malūnai, dengti nendrėmis arba šiaudais. Visų malūnų transmisijos medinės. Vėjo malūnai buvo paplitę lygumose, o vandens – prie sraunių upių. Šiaurės Lietuvoje daug lygumų, todėl čia vyravo vėjo malūnai. Purplių vėjo malūną 1898 m. pastatė Antanas Racevičius pagal iš Latvijos gautus brėžinius. Tai buvo auksarankis meistras. Tikrai didelių gabumų žmogus buvo: pasimokęs tik vieną žiemą, pats išmoko rašto, rusiškai, lenkiškai, vokiškai ir latviškai šnekėti, porą metų mokė apylinkės žmones tuomet uždrausto lietuviško rašto. Vėliau sumanė užsiimti meistryste. Darbas sekėsi gerai: statė daržines, namus. iš Latvijos gavo malūno brėžinius ir ėmėsi naujo darbo. Per savo gyvenimą pastatė apie penkiolika malūnų. Antanas Racevičius, niekieno nemokytas, atlikdavo darbus, reikalaujančius didelio išmanymo ir sumanumo. Kad ir smarkiai plušdamas, turto Antanas Racevičius neužgyveno. Ir Purplių malūną jis statėsi ne sau - tik savininkui apsirgus, nutarė tapti malūnininku. Šiokių tokių pajamų duodavo malūnas, eidavo ir per žmones statydamas. Namie būdavo retai - juk malūnui pastatyti reikdavo dviejų metų: vasarą ruošdavo medžiagą, žiemą - vidaus įrangą. Paruoštus rąstus suręsdavo ant žemės ir lynais tryse pakeldavo. O svoris nemažas būdavo - vien malūno ašis per dvi tonas sveria. Mirus Antanui Racevičiui, tėvo vietą užėmė sūnus. Būdamas malūnininku ir į kolūkį įstojo. Tuomet per dieną sumaldavo dvi–tris tonas grūdų.


Foto: Algirdas, 2007-08-13. Nuotrauka paimta iš http://mke.lt/Purpli%C5%B3_v%C4%97jo_mal%C5%ABnas


Malūnas veikė iki 1962 m. Vėliau jį atrestauravo Mažeikių baldų fabriko dirbantieji. Malūnas 1995-06-12 įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą kaip turintis technologinę, istorinę ir architektūrinę vertę. Šiuo metu malūno patalpos nuomojamos įvairiems pokyliams, šventėms.


Šaltiniai:

1. Gricius S. Purplių malūnas// Pergalės vėliava.- 1985, rugpjūčio 20. 2. http://www.mke.lt/Purpli%C5%B3_v%C4%97jo_mal%C5%ABnas 3. http://www.ziemgala.lt/p/t_93.html