Puntukas ir Puntuko brolis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 1,8 / 5 (220 balsai)

Labiausiai lankomas akmuo Lietuvoje, priešistorinio laikotarpio liudininkas Puntukas dunkso 5 km į pietus nuo Anykščių, Šventosios kairiajame krante, Anykščių Šilelio kraštovaizdžio draustinyje, netoli Šventosios. Puntukas — antras pagal dydį akmuo Lietuvoje (po Barstyčių akmens). Jo ilgis – 6,9 m, plotis – 6,7 m, aukštis – 5,7 m (iš jų 1,5 m – žemėje ), svoris – 265 t. Tai luistas, ledynų atneštas prieš 20–14 tūkstančių metų iš Suomijos, per paskutinįjį (Nemuno) ledynmetį.

Pagal padavimą velnias Puntuką nešė norėdamas sudaužyti Anykščių bažnyčią… Tačiau gaidys užgiedojo, nelabasis paleido iš savo nagų Puntuką, ir „didumo kaip gryčios“ akmuo nukrito šilelin… Taip skaitome Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“. Kiti padavimai aiškina, kad ant šio akmens sudegintas lietuvių karžygys Puntukas, narsus karo vadas. Kai kuriuose legendiniuose pasakojimuose užsimenama, kad tasai Puntukas panorėjęs pagrobti šventąją ugnį saugojusią vaidilutę, net kėlęs ranką prieš krivį... Kadaise prie Puntuko akmens lapojo šventieji ąžuolai, kilo aukuro dūmai.

Pažymėtina, kad 19 amžiaus pradžioje Puntukas, būdamas Šlavėnų dvaro teritorijoje, iš po žemių mažiau matėsi (buvo dar tiek neatkastas). Įdomu ir tai, kad seniau taip pat dėta pastangų Puntuką apsaugoti ir nuo sunaikinimo. Taip, pavyzdžiui, savo laiku Puntuką ir porą dešimtinių jį supančios žemės buvo nupirkęs E. Karosaitės-Gimbutienės senelis Gustavas vien tam, kad apsaugojus Puntuką nuo suskaldymo vieškelio grindiniui.

Respublikinės reikšmės paminklu Puntukas buvo paskelbtas 1964 m. Kaip archeologijos ir dailės paminklas paskelbtas 1972m. Dabartinis Puntuko statusas— geologinis gamtos paminklas (2000 M.)

Domina Puntukas lankytojus ne tik kaip įspūdingas geologijos paminklas ar apipintas legendomis mitologinis akmuo. Vokiečių okupacijos metais, kauniečių grupė nutarė Puntuką padaryti paminklu Atlanto nugalėtojams lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui. Darbai buvo pradėti 1942 metų lapkričio 18 dieną ir baigti 1943 metais. Akmens pietiniame šone skulptorius Bronius Pundzius iškalė S. Dariaus ir S. Girėno bareljefus, taip pat ištrauką iš jo testamento lietuvių tautai, parašytą 1933.07.15., t.y. prieš kelionę per Atlanto vandenyną: “Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių…Jaunoji Lietuva, mūsų pasisekimas tegu sustiprins tavo dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais. Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus - pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą, - tada tu turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenynų dievai patenkinti tavo pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų tavęs į didįjį teismą”…

Netoli Puntuko, kitoje Šventosios pakrantėje, pasislėpęs medžių tankmėje, stataus šlaito papėdėje telkšo vienas didžiausių gėlavandenių šaltinių Lietuvoje – Karalienės liūnas. Prie vandens pasvirę medžiai, gausi ir įvairi augmenija liūnui suteikia grožio ir paslaptingumo.


Tame pačiame Šventosios krante, giliai įsirausęs į žemę, eglių ir pušų užstotas glūdi kitas didelis riedulys – Puntuko brolis. Prasmegęs šilainėn, tik nugara ir viršugalvis tekyšo iš žemės, o vienu įskilusiu kraštu primenantis fantastinio žvėries pražiotus nasrus šis akmuo tinka į brolius Puntukui. Puntuko brolis – akmuo Pašventupio kaime (Anykščių rajonas), prie Šventosios upės, Peniankų miške. Šis archeologijos paminklas yra mažesnis už Puntuką: skersmuo 3-3,5 m, iškilęs virš žemės 1,65 m, perimetras – 18,57 m. Už 1,8 m nuo riedulio įkastas masyvus betoninis stulpas su užrašu „Pašventupio mitologinis akmuo“. Prie pat šio akmens esama ir pilkapių, manoma, čia kur nors netoliese būta senos gyvenvietės. Pasakojama, kad čia prie šio akmens buvusi senovės lietuvių šventykla. Ne kartą šių pamatų liekanų ieškota aplink tą akmenį, bet neradus nuspręsta, kad matyt gyventojai statyboms bus išrankioję. Pasakodavo, jog ši ir apskritai visos šios apylinkės esančios labai seniai apgyvendintos vietos.


Antanas Biliūnas

Legenda apie Puntuką


Dar atsimenu, kadaise,

vakarais beverpdama,

gūdžią pasaką ir baisią

man sakydavo mama:


— Nusiminus saulė sėda

už gauruotų debesų,

Kažkur ūbauja pelėda

vargą šaukiančiu balsu.


Naktį vilkas girioj staugia,

dreba epušės liemuo.

Visas samanom apaugęs,

miega milžinas akmuo.


Į atkalnę įsikasęs,

pasislėpęs lig pečių,

miega Puntukas bedvasis,

pilnas girios paslapčių.


Miega, miega, nepabunda

nei anksti, anei vėlai,

nei kai vėtros girioj dunda

ir nemiega ąžuolai.


Bet akmuo tasai nemiręs,

dar gyva ir jo dvasia:

ji takais klajoja girios

seno vilko akyse.


Kartais naktį šaka lūžta,

išsigandus tų akių:

slepia paukštis savo gūžtą

ant pušų, ant ištakių.


Kai po mišką vaikšto vargas,

baimė vaikšto ir kančia,

senas vilkas — girios sargas

budi dieną ir nakčia.


Sako, Puntuką užburtą

saugo milžinas žvėris,

saugo lobių didį turtą,

samanotas jo duris.


O žmonėse plinta žinios —

jokių lobių ten nėra:

ten užkeikta akmeninę,

bet visiems širdis gera.


Bet akmuo širdies negirdi

ir gal niekas negirdės:

jam užšaldė gerą širdį

akmenyje be širdies.


Ir tik girios medžiai šneka,

kad pabus širdis gyva,

kai išeis į garbės taką

varganoji Lietuva.


Bet kada tai bus — neaišku,

ir neklausk manęs, sūnau:

pasaka tiesos nereiškia,

o pati aš — nežinau.



Taip užbaigdavo kadaise

savo pasaką mama

ir, kuodelį pasitaisius,

mąstė vėl beverpdama.

        *    *     *

Bėgo metų ilgos eilės,

nepalikdamos žymės,

kur nuėjo žodžiai gailūs

šitos pasakos - giesmės.


Kur nuėjo, kur sustojo —

buvo niekam nežinia:

ar ties gimstančiu rytojum,

ar kapuose su minia.


Snaudė Puntukas senasis

be gyvybės ir garbės,

gerą širdį užukasęs

akmeniniame grabe.


Bet atėjo kartą gandas,

kad per jūras ir marias

į Tėvynę broliai skrenda

budint Puntuko girias.


Kai naktis danguj sutemo,

krito žaibas įkypai.

Kas jų laukia tėvų žemėj —

meilė, gėlės ar kapai?


Nepakilo tąnakt mėnuo

nei anktsi, anei vėlai:

žuvo Darius ir Girėnas,

du narsieji sakalai.


Kai žinia mirties atskrido,

kad narsuoliai negyvi,

kaktoj Puntuko, lyg skyde,

atsivėrė žaizdos dvi.


Ir širdis pradėjo plakti

akmeniniame grabe,

nes tą juodą liepos naktį

mirtį pralenkė garbė.

_____________________

Senas Puntukas nemiega

ir jau niekad neužmigs:

baltos gėlės balto sniego

atminimui amžiams snigs.


Legenda apie Puntuko brolį

Yra pasakojama, kad labai seniai buvo labai šalta žiema. Vieną rytą žmonės atsikėlė ir ruošėsi apie savo namus, kai išgirdo kažką tai dundant lyg tai griaustinį griaudžiant, ir visi, labai išsigandę galvojo, kad pasaulio pabaiga. Visi išlėkę į lauką pamatė, kad krenta nuo dangaus didžiulis ugnies kamuolys. Nugalėję pirmąją baimę, nuėjo pažiūrėti, tai pamatė didžiulį akmenį. Smarkiai krisdamas jisai daug prasmego į žemę ir tik nedidelė jo dalis liko paviršiuje. Vėliau žmonės pradėjo jį vadinti Puntuko broliu, nes jisai savo didžiu labai panašus į Puntuką.

Užrašyta Šeimyniškėlių k. iš Monikos Bublienės, 56 m. Užrašė Ona Rotautienė, 1973.01.17.


Šaltiniai:

Anykščių šilelis = Аникщяйский бор = Der Hain von Anykščiai = The Forest of Anykščiai / Antanas Baranauskas ; [dailininkas Alfonsas Žvilius]. — Vilnius : Vaga, 1985. — 183 p. : iliustr.

Biliūnas A. Rinktinė. — V., 1974. — p. 48 - 50.

http://www.savaitgalis.lt/lt/pramogos/keliones_lietuvoje/lankytinos_vietos/anyksciu_silelis_ir_garsusis_akmuo_puntukas/

http://www.anyksciuparkas.lt/?id=20&pg=22

http://lt.wikipedia.org/wiki/

Anykščiai: krašto kultūros istorijos puslapiai // Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio - Žukausko memorialinio muziejaus leidinys. — 1998 metai, Nr. 14 - 15. — (Tomas Baranauskas. Anykščių krašto padavimasi. — p. 57).

Nuotraukos iš svetainių:

http://www.anyksciuparkas.lt/?id=133

http://www.travel.lt/turizmas/catalog/general.jsp?catId=&caseId=4F5A0220326311D9ACA0746164617373&locId=EE8C51FF326111D9ACA0746164617373&inlanguage=lt