Prisiminimai iš tremties

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 2,3 / 5 (146 balsai)

A. Medzevičiūtės - Virbickienės prisiminimai iš tremties



Vieni po kitų bėga metai, bet iš mūsų atminties turbūt niekuomet neišdils tų dienų istorija, kai du didžiausi pasaulio nusikaltėliai – Hitleris ir Stalinas pasidalino Europą, atnešdami jos tautoms kraują ir ašaras. Šio nusikaltimo auka tapo ir mūsų Tėvynė, mūsų tauta. Ne vienas lietuvis kentėjo Krasnojarsko, Altajaus krašte prie Jenisiejaus ar Angaros, Tomsko taigoje. Ne vienam siaubingas vėjas pūtė nuo Baikalo.


Mus visus užaugino ši graži Lietuvos žemelė, su vieversio giesme virš gimtosios žemės arimų. Tačiau 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo pasirašytas nelemtasis Molotovo Ribentropo paktas, todėl mes netrukus netekome laisvės, prasidėjo žmonių areštai, trėmimai. Sunku žodžiais išreikšti tą begalinį vargą, kurį patyrė mūsų žmonės tremties žemėje.


Aš, Adelė Medzevičiūtė – Virbickienė, gimiau 1917 m. kovo 12 d. Gyvenome Pagirių kaime, Kaišiadorių rajone.


1948 m. gegužės 22 d. anksti ryte išgirdome beldimą į duris. Pravėrę duris pamatėme kelis ginkluotus kareivius ir nepažįstamą lietuvį, kuris paklausė ar visa šeima namuose. Vienas iš kareivių liepė rengtis ir ruoštis kelionei. Taip pat liepė pasiimti maisto, drabužių. Supratome, kad kelionė, kuri mūsų laukia, bus tolima. Ragino skubėti krautis mantą. Pro langą ja matėme stovintį sunkvežimį ir daug ginkluotų kareivių. Buvo šiltas gegužės rytas, apsivilkę lengvais drabužiais su visais ryšuliais išėjome į kiemą: aš, vyras Zigmas ir duktė Nijolė, kuriai tuomet buvo 6 metai. Įlipę į sunkvežimį susėdome ant savo ryšulių, nes nebuvo jokio suolo. Kareiviai taip pat įlipo į mašiną. Tik nepažįstamasis lietuvis pasiliko. Išvažiuojant iš sodybos matėme, kaip jis užkalinėjo mūsų namo langus.


Atvežė mus į Kaišiadorių geležinkelio stotį. Stotyje jau buvo privežta daug žmonių iš mūsų rajono. Vagonai buvo nepavydėtini kelionei, bet tuojau pat liepė lipti į juos. Sunešę ryšulius, ant kurių susėdom ir laukėm, kas bus toliau. Labai jaudinomės, kad tik dukros Nijolės neatskirtų nuo mūsų. Apie dvyliktą valandą vakaro kareiviai vagono duris jau uždarė. Vagonas buvo pilnas vyrų, moterų ir vaikų.


Gegužės 23 d. ešelonas jau buvo baigtas pildyti. Tos pačios dienos vakarą jis atsirado Naujojoje Vilnioje. Kai traukinys pajudėjo paskutinė vilties kibirkštėlė užgeso. Tą naktį tik vaikai miegojo. Mes, suaugę nemiegojome galvodami, kur mus veža. Kai išaušo rytas, traukinys jau riedėjo nebe Lietuvos žeme. Pralekiančiose pro šalį stotelėse matėsi vien užrašai rusiškomis raidėmis. Stebėjomės nešvara stotelėse. Gerokai pavažiavus traukinys sustojo paimti karšto vandens. Toliau daug rečiau sustodavo. O jei sustodavo, tai trumpiau, duodavo pavalgyti. Vėliau valgydavom tai, ką iš manų buvome pasiėmę: lašinių, kumpio, duonos. Paskutinė stotis buvo Krasnojarsko kraštas, Jenisiejaus rajonas. Baigėsi geležinkelio linija. Sustojus traukiniui visiems buvo liepta pasiimti savo ryšulius ir išlipti. Vėliau susodino į baržas. Vilkikų traukiamos, slinko neskubėdamos Jenisiejaus upe. Prie gyvenviečių baržos sustodavo, kur išlaipindavo po keletą šeimų ir plaukdavo tolyn. Sustojus sekančioje Jarcevo rajono Kvirliavo gyvenvietėje, su kitais žmonėmis į krantą išlaipino ir mūsų šeimą. Pagaliau kelionė baigėsi. Mus nuvedė į barakus ir pasakė, kad gyvensime čia. Mažas kambarėlis, lentinės sienos, blakių nutupėtos, lubose pilka elektros lempa. Kambario gale – gultai. Čia ir įsitaisėm – vyras, aš ir dukra. Naktį miegoti buvo neįmanoma, pradėjo lįsti blakės. Neteko užmigti.


Kitą dieną reikėjo visiems registruotis komendantūroje, kurioje buvo griežtas ręžimas. Mane su vyru įrašė į darbininkų sąrašą ir paskyrė miško pjovimo darbams. Vyrai pjovė medžius, moterys genėjo šakas, dirbo prie sėlių plukdymo.


Atvykę į šią gyvenvietę radome parduotuvę, siuvyklą, septynmetę mokyklą. Maistas buvo labai prastas, ribotas. Mūsų laukė sunkus gyvenimas. Gamta žiemą buvo atšiauri, vasarą – daug uodų, mašalų. Pradžioje į darbą teko eiti pėsčiomis 4 – 5 km. Vėliau vežiojo. Dirbome 9 – 12 valandų per parą. Daugiau, kaip metus gyvenome tremtinių teisėmis. 1953 metais mirus Stalinui gyvenimas truputį pagerėjo, daugiau leido uždirbti, pastatė vidurinę mokyklą, pirtį, medicinos punktą, paštą. Gyvenvietė keitėsi. Tremtiniai pradėjo statytis namus., kiti nusipirko, įsigijo gyvulių, sodino bulves, daržus. Mes taip pat pasistatėme namą, nes vyras buvo statybininkas. Įsigijome gyvulių, sodinome bulves, daržus. Taip ir gyvenome.


1954 metais liepos 3 d. pagausėjo mūsų šeima. Gimė antroji dukra, kurią pavadinome Janina. Vyresnioji dukra Nijolė jau mokėsi 6 klasėje. Pusė klasės mokinių buvo lietuviai. Pamokos dėstomos tik rusų kalba, tačiau mes nepamiršome savo kalbos ir religinių švenčių. Pagal lietuviškas tradicijas šventėme Kalėdas, Velykas. Rengėme Gegužines pamaldas. Susirinkę į vieną trobą visi lietuviai ir melsdavomės. Ateidavo ir rusės pažiūrėti.


Taip ir vargome svetimam krašte dirbdami sunkius darbus, laukdami sugrįžimo į Tėvynę.


1957 metais jau gavome leidimus išvykti atgal į gimtinę. Plaukėme garlaiviu Jenisiejaus upe iki Krasnojarsko, tada į Maskvą, o iš ten į Vilnių. Rudenėjant jau buvome savo kaime. Apsistojome pas gamines. Mūsų sodyba buvo išlikusi, nes joje gyveno kiti žmonės. Gavę leidimą, išsikrausčius anuo metu ten gyvenusiems žmonėms, mes apsigyvenome savo senojoje sodyboje. Vėliau iš vienkiemio mus iškėlė į gyvenvietę. Tuomet namą ir pasistatėme Antakalnyje. Šiuo metu esu pensininkė, vyras miręs, gyvenu su dukra Janina.




Atsiminimais iš tremties dalijosi buvusi tremtinė Adelė Medzevičiūtė – Virbickienė, gyvenanti Antakalnio kaime, Kaišiadorių rajone. Užrašė Pranutė Juodienė, Antakalnio kaimo bibliotekos bibliotekininkė. 2009-06-12