Povilas Višinskis - Šiaulių krašto švietėjas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Povilo Višinskio svarbiausi biografijos faktai bei datos

P.Višinskio genealoginis medis

P.Višinskis ir Šiauliai


Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,6 / 5 (274 balsai)

P. Višinskis Užventyje atostogų metu (apie 1897 m.)


  • 1875-06-28 gimė Ušnėnuose (Kelmės rajonas)
  • 1886-1894 mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje
  • 1894 įstojo ir mokėsi Peterburgo universiteto Gamtos fakultete, bet valstybinių egzaminų nelaikė
  • 1895 „Lietuvos ūkininko kalendoriuje“ išspausdintas pirmasis kūrinėlis
  • 1896 susirgo tuberkulioze
  • 1898 Šiauliuose surengė lietuvių studentų konferenciją
  • 1898 parašė mokslinį darbą „Antropologinė žemaičių charakteristika (rusų kalba)
  • 1899 vaidino pirmajame lietuviškame spektaklyje „Amerika pirtyje“, kuris buvo pastatytas Palangoje
  • 1899-1901 mokytojavo Pavirčiuvės dvare (Joniškio rajonas)
  • 1900 carinė Rusijos valdžia iškėlė bylą už lietuvišką spaudą, byla tęsėsi iki 1903 m., buvo išteisintas
  • 1901-1903 gyveno Kurtuvėnuose (Šiaulių rajonas), mokė grafo Zyberk Pliaterio vaikus
  • 1902 Dabikinės dvare (Akmenės rajonas) suorganizavo varpininkų suvažiavimą
  • 1902 įkūrė Lietuvos demokratų partiją, buvo jos ideologas
  • 1903-1904 gyveno Gubernijoje (Šiaulių priemiestis)
  • 1903-06 organizavo gegužinę Šiauliuose
  • 1904 lydėjo lenkų mokslininką L. Kšivickį archeologinėje išvykoje po Lietuvą
  • 1904 persikėlė į Vilnių, įsidarbino laikraštyje „Vilniaus žinios“
  • 1905-03-01 susituokė su Juzefa Mikuckaite (1879-1942)
  • 1905-07 tapo leidinio „Varpas" redaktoriumi
  • 1905-11 dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime
  • 1906 gimė dukra Marijona
  • 1906-04-23 mirė Berlyne, palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse

Ūkininkų Magdalenos ir Adomo Višinskių šeima. 1896 m. Ušnėnų km., Užvenčio vlsč. Stovi sūnūs (iš kairės) Dominykas ir Povilas.


Šiaulių gimnazija


P.Višinskis gimė 1875 m. birželio 28 d. Šiaulių apskrityje, Ušnėnuose ( Kelmės raj.), laisvųjų valstiečių šeimoje.


Povilo Višinskio gimtinė Ušnėnuose, Kelmės rajonas. 2005-04-04, foto Jono Tamulio


1885 m. rudenį dešimtmetis Povilas buvo priimtas į Šiaulių berniukų gimnazijos (dabar J.Janonio gimnazija) parengiamąją klasę. Gimnazijos mokinių dauguma buvo valstiečių, dvarininkų bei valdininkų vaikai, kurie tarpusavyje gražiai sugyveno. P.Višinskis mokėsi stropiai, pasižymėjo pareigingumu bei kruopštumu. Sekančiais metais išlaikė stojamuosius egzaminus ir pateko į šios gimnazijos pirmąją klasę. Sėkmingai kopė iš klasės į klasę, neatsilikdamas nuo kitų mokinių, bet ir nestebindamas ypatingais gabumais.

1890 m. P.Višinskis baigė keturias gimnazijos klases. Tėvai norėjo, kad jis stotų į Kunigų seminariją, bet jaunuolis nepakluso tėvų norui ir vėl sugrįžo mokytis į Šiaulių gimnaziją. Tuometinėje gimnazijoje buvo vykdoma rusifikacijos programa. Nepaisydamas griežto režimo, P.Višinskis įsijungė į nelegalų lietuvių moksleivių būrelį, turėjusį slaptą bibliotekėlę. Čia jis perskaitė gimnazijoje draudžiamus rusų klasikų L.Tolstojaus, F.Dostojevskio, N.Černyševskio ir kitų autorių kūrinius. Aukštesnėse klasėse mokėsi vidutiniškai, bet iš kitų moksleivių tarpo išsiskyrė savo pilietiškumu, švietėjiška veikla.


Šiaulių gimnazija, kurioje mokėsi P. Višinskis


Tais pačiais metais P.Višinskis pastebėjo savo kaimynės J.Žymantienės talentą ir pradėjo su ja bendradarbiauti, atvežė jai į Ušnėnus „Aušros“ komplektą ir kitos lietuviškos spaudos. Jo dėka J.Žymantienė tapo Žemaite – žinoma ir mėgstama lietuvių rašytoja.

Vasaros atostogų metu P.Višinskis gyveno Užvenčio (Kelmės raj.) dvarininkų Pečkauskių šeimoje, privačiai mokė jų vaikus. Čia jis susipažino su būsima rašytoja M.Pečkauskaite-Šatrijos Ragana, rūpinosi jos ugdymu, skatino rašyti, atveždavo jai iš Šiaulių lietuviškos literatūros. Po vasaros, praleistos Užventyje, pats savo jėgomis vertėsi Šiauliuose, iš kuklaus korepetitoriaus uždarbio mokėjo už mokslą gimnazijoje.

1894 m. P. Višinskis Šiaulių gimnazijoje išlaikė baigiamuosius egzaminus ir iki 1898 m. gyveno Peterburge, kur universitete studijavo gamtą ir geografiją. Nors ir toli atsidūręs, P.Višinskis nenutraukė ryšių su Lietuva ir Šiauliais. Geografijos katedrai paskelbus konkursą moksliniam darbui, jis, trečio kurso studentas, ėmėsi tyrinėti Šiaulių apskrities gyventojų antropologiją ir etnografiją. 1898 m. savo darbą „Antropologinė žemaičių charakteristika“, gausiai iliustruotą fotografijomis, įteikė universitetui ir gavo pagyrimo raštą.

1897 m. vasarą Šiauliuose P.Višinskio ir P.Avižonio iniciatyva įvyko pirmoji studentų konferencija, kurioje buvo aptarti lietuvių spaudos ir literatūros klausimai.

Susirgęs džiova, 1896 ir 1898 m. gyveno ir gydėsi Jaltoje bei Sevastopolyje.

Dėl sunkių gyvenimo sąlygų P.Višinskis Peterburgo universiteto nebaigė. 1898 m. grįžo į Lietuvą ir pradėjo mokytojauti įvairiuose Šiaulių apylinkių dvaruose. Jį buvo galima sutikti visuose to laikotarpio svarbesniuose judėjimuose, renginiuose, susitikimuose. Šiauliuose P.Višinskis artimai bendravo su J.Biliūnu, rūpinosi ne tik jo kūryba, bet ir materialine padėtimi. 1899 m. vasarą jis buvo vienas uoliausių Palangoje vykusio vaidinimo A. Keturakio „Amerika pirtyje“ rengėjų. P.Višinskis režisavo spektaklį, pats atliko siuvėjo Vinco vaidmenį bei paskatino čia vaidinti šiauliečius S.Jakševičiūtę-Venclauskienę, A.Janulaitį ir kt. Tas pats spektaklis po metų buvo suvaidintas Liepojoje.


Palangos lietuvių spektaklio „Amerika pirtyje“ 1899 m. vasarą rengėjai. Sėdi iš kairės: Žalnieriukynas, J.Juškytė, L.Vaineikis, S.Jakševičiūtė, F.Janušis; stovi: Vl.Mogirdas, Empacheris, A.Janulaitis, P.Višinskis, Gabalis ir St.Kuizinas


Kurtuvėnai, Šilo Pavėžupys


1901 m. P. Višinskis apsigyveno netoli Šiaulių esančiuose Kurtuvėnuose, kur mokė grafo Stanislovo Pliaterio šešis vaikus, be to, gražioje gamtoje, pušynuose tikėjosi pagydyti džiovos alinamą organizmą. Kaip pedagogas P.Višinskis grafų buvo vertinamas gerai, nors jų politinės pažiūros buvo skirtingos. Čia gyvendamas, jis iš karto kibo į darbą – ruošė spaudai M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, G.Petkevičaitės-Bitės, Lazdynų Pelėdos, Žemaitės, J.Biliūno kūrinius, stengėsi užmegzti ryšius su draudžiamos lietuviškos spaudos platintojais. Šios literatūros pristatymui iš Tilžės į Šiaulius vadovavo V.Putvinskis, kuris savo atsiminimuose rašo, jog knygnešių darbą koordinavo P.Višinskis. „Nors jis nenešiojo knygų ant nugaros per sieną, bet, dirbdamas kitus darbus, buvo uolus ir literatūros platinimo organizatorius daugiausia plačioje Šiaulių apskrityje“ (Knygnešys. Kaunas, 1938). V.Putvinskio dvare Šilo Pavėžupyje, svarbioje to laikotarpio kultūros veikėjų susibūrimo vietoje, P.Višinskis, atvykęs iš Kurtuvėnų, praleisdavo savaitgalius ir šventes. Dvare vykdavo susirinkimai, kuriuose būdavo aptariami įvairūs mokslo, politikos, kultūros ir visuomenės gyvenimo klausimai. Pradedantiems rašytojams daug padėjo jo įkurta literatų mokykla, kurioje buvo skaitomi ir komentuojami grožiniai kūriniai. Šilo Pavėžupyje P.Višinskis susitikdavo su reikalingais žmonėmis ir draugais, čia, mirus V.Kudirkai, redagavo „Varpą“, „Ūkininką“. 1900-1904 m. šiuose leidiniuose pasirodė apie dvidešimt P.Višinskio korespondencijų iš Šiaulių. Šiame dvare jis dalyvavo slaptuose posėdžiuose dėl Lietuvos demokratų partijos įsteigimo.

1901 m. rudenį P.Višinskis susipažino su Šiaulių krašto savamoksliu poetu J.Krikščiūnu-Jovaru, ragino jį rašyti, ugdė literatūrinius gabumus, rūpinosi jo eilėraščių meniškumu. P.Višinskis parengė pirmąjį Jovaro eilėraščių rinkinį, aptarė kitų jo kūrinių leidybos klausimus.

Daug jėgų P.Višinskiui kainavo teismai dėl lietuviškų afišų spektakliui „Velnias spąstuose“ išklijavimo 1900 m. Už tai caro valdžia jam iškėlė bylą, kuri tęsėsi iki 1903 m. gegužės mėn. Dėl šio bylinėjimosi jam teko ne vieną kartą susitikti su Šiaulių advokatais, būti kviečiamam į Šiaulių apskrities taikos teisėjų suvažiavimus. P.Višinskis buvo išteisintas, todėl manoma, jog ši byla prisidėjo prie lietuviškos spaudos atgavimo.

1902 m. Dabikinėje (Akmenės raj.) P.Višinskis suorganizavo varpininkų suvažiavimą, kuriame iškėlė savo garsųjį šūkį „Kilk ir kelk“.


Šiaulių gegužinės


P.Višinskis neįsivaizduojamas be Šiaulių gegužinių, kurios buvo organizuojamos jau nuo 1899 m. Jos buvo vadinamos didžiosiomis gegužinėmis, Lietuvos inteligentų suvažiavimais ir kitais skambiais vardais. Carizmo priespaudos bei intensyvaus rusinimo metais gegužinės, kuriose dalyvaudavo šviesiausioji visuomenės dalis, buvo viena iš legalių tautinio judėjimo formų, sumaniai panaudota tautos gyvybei palaikyti, kultūrinei ir politinei rezistencijai brandinti. 1903 m. pavasarį P.Višinskis ėmėsi rengti gegužinę Bubiuose. Organizacinė komisija rinkdavosi tuo metu Šiauliuose gyvenusio J.Jablonskio bute. Gegužinė įvyko 1903 m. birželio mėnesį D.Zubovo dvare. Jos metu buvo aptarta lietuviškos spaudos padėtis. Gegužinėje dalyvavo Žemaitė, J.Biliūnas, J.Janulaitytė, A.Povylius, P.Avižonis ir kiti inteligentijos atstovai. Čia P.Višinskis pasakė ugningą kalbą. „Svarbiausioji ašis, apie kurią viskas sukosi tuo laiku buvo P.Višinskis. Jisai stebėtinai mokėjo surasti žmonių ir pažadinti dirbti kiekvieną, kuris dar kažko lūkuriavo...“ – rašė A.Povylius.

Tais pačiais metais P.Višinskis persikėlė į Šiaulius, kur Gubernijos dvare mokė V.Janavičiaus vaikus, palaikė ryšius su to meto šviesuoliais, gyvenančiais Šiauliuose, leidybai parengė Žemaitės „Skaitymėlius“ vaikams.

P.Višinskiui vadovaujant buvo surengta ir 1904 m. didžioji Šiaulių gegužinė, pirmoji, panaikinus lietuviškos spaudos draudimą. Gegužinė vyko Kairių dvare, esančiame netoli Šiaulių. Tuo laikotarpiu, vienoje Šiaulių gegužinėje, P.Višinskis susipažino su savo būsima žmona akušere J.Mikuckaite, su kuria susituokė 1905 m. Tais pačiais metais vykusioje Šiaulių gegužinėje jis nedalyvavo, nes jau gyveno Vilniuje, o ir sveikata vis blogėjo.


Paminklas Šiaulių gegužinėms


Išvykus iš Šiaulių


1904 m. rudenį P.Višinskis išvyko gyventi į Vilnių. P.Vileišis jį pakvietė dirbti „Vilniaus žinių“ redakcijoje. A.Povylius, K.Jasiukaitis, Jovaras rašė jam laiškus, informavo apie šiauliečių sumanymus, prašė patarimų. Čia gyvendamas jis išleido du elementorius, knygeles „Žmogaus tiesos", „Vaina arba karė“, sudarė Jovaro eilėraščių rinkinėlį bei sugalvojo jam pavadinimą – „Žibutė“. Pablogėjus sveikatai, 1906 m. pavasarį nutarė vykti gydytis į Šveicariją, bet šios šalies jau nepasiekė, mirė pakeliui 1906 m. balandžio 23 d. Berlyne. P.Višinskio laidotuvėse (palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse) dalyvavo ir delegacija iš Šiaulių, atvežusi vainiką su užrašu: „Žengusiam keliu mokslo ir šviesos, prie išliuosavimo pavergtos tautos...“ (Vilniaus žinios, 1906, Nr. 81).


Atminimo įamžinimas Šiauliuose


Šiauliečiai gražiai pagerbė šio iškilaus savo krašto šviesuolio atminimą. Dar 1927 m. pradėjęs veikti Liaudies universitetas vadinosi P.Višinskio vardu. Jo vardu pavadinta viena centrinė miesto gatvė, Mažajame teatre 1985 m. pastatyta E.Liegutės pjesė „Povilas ir Marija“ (režisierė R.Steponavičiūtė), kur P.Višinskio vaidmenį sukūrė Šiaulių dramos teatro aktorius E.Leonavičius. 1989 m. Šiaulių viešajai (dabar apskrities) bibliotekai suteiktas P.Višinskio vardas. Šioje bibliotekoje 1990 m. atidengta šiauliečio dailininko V.Trušio mozaika „Povilas Višinskis“, čia tais pačiais metais pradėtos rengti respublikinės mokslinės konferencijos „Povilo Višinskio skaitymai“.


2007-ųjų metų Povilo Višinskio stipendijos stipendininkė Kamilė Jaraitė (centre). Iš kairės: literatūrologė, P.Višinskio skaitymų iniciatorė Dalia Striogaitė, Šiaulių universiteto docentė Džiuljeta Maskuliūnienė, stipendijos mecenatė Laisvyda Matusevičienė ir Šiaulių universiteto dėstytoja Judita Nagliuvienė


Nuo 1991 m. gabiausiam Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto studentui skiriama P.Višinskio stipendija. 1991 m., per Povilines, Šiauliuose atidengtas paminklas P. Višinskiui (skulptorius S.Žirgulis). Jis pastatytas už miesto gyventojų paaukotus pinigus.



Šiaulių miesto pėsčiųjų bulvare šiauliečių iniciatyva ir lėšomis 1991 m. pastatytas paminklas Povilui Višinskiui. Autorius – kaunietis skulptorius Stasys Žirgulis


Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas P.Višinskio memorialinis fondas: 9 laiškai, 3 rankraščiai, 24 respondentų laiškai jam, ikonografinė medžiaga, P.Višinskio ir jo žmonos nekrologai ir kt. Šiaulietė garbės kraštotyrininkė I.Rudzinskienė sudarė Višinskių giminės genealoginį medį, kuris saugomas P.Višinskio viešojoje bibliotekoje. Šiaulių krašto poetai R. Biržinytė, V. Budrienė, S. Bulzgis, J. Jaras, J. Jovaišaitė, M. Jurgelevičienė, J. Sabaliauskas, G. Žibikienė ir kt. sukūrė ne vieną skambų posmą, skirtą P. Višinskiui.

Ir Kurtuvėnuose, kur nemažą savo gyvenimo dalį praleido P. Višinskis, įamžintas jo atminimas. Čia mokyklos kieme stovi iš ąžuolo išdrožta skulptūra (skulptorius V. Lukošaitis), kurioje iškalti P.Višinskio žodžiai „Kilk ir kelk“.


C-Documents_and_SettingsDarbuotojaDesktopLAIŠKAS_VIŠINSKIUI.doc


Literatūra

  • Būtėnas, Julius. Povilas Višinskis. – Kaunas, 1936. – 214 p.
  • Kasparavičienė, Nijolė. Povilo Višinskio atminimo įamžinimas Šiauliuose: rankraštis. – Šiauliai, 2000. – 53 p.
  • Knizikevičienė, Birutė. P.Višinskis ir Šiauliai // Pirmieji Povilo Višinskio skaitymai. – Šiauliai, 1990. – P. 17-21.
  • Krivickas, Jonas. Povilas Višinskis Kurtuvėnuose: rankraštis. – Šiauliai, 2003. – 14 p.
  • Sirtautaitė, Jūratė. Povilas Višinskis ir Šiauliai: rankraštis. – Šiauliai, 1990. – 27 p.
  • Sprindis, Adolfas. Povilas Višinskis. Vilnius, 1978. – 304. – 308 p.
  • Striogaitė, Dalia. Garsiųjų Šiaulių gegužinių istorija ir P.Višinskis // Antrieji P.Višinskio skaitymai. – Šiauliai, 1992 – P. 18-20.


Parengė Danutė Darbutienė

Povilo Višinskio kūryba

P.Višinskio publicistinė veikla truko mažiau kaip dvylika metų (1894-1906). Pirmoji jo korespondencija pasirodė prieš šimtą metų – "Ūkininko" laikraštyje (1894, Nr. 11). P.Višinskio šio pobūdžio raštų palikimą sudaro penkios visuomeninio turinio brošiūros, arti 90 straipsnių, apie 120 korespondencijų.

Ne visi suskaičiuotieji P.Višinskio raštai skirtini publicistikai, o tarp straipsniais ir korespondencijomis įvardintų buvo ir kitų žanrų kūrinių - recenzijų, spaudos apžvalgų, atsišaukimų, pastabų, kelionės reportažų. Jo publicistikos žanrų diapazonas įvairus. Jis liudija ir P.Višinskio kūrybos problematikos, interpretacijos, žurnalistinių sugebėjimų įvairovę.


Mažas elementorius, Vilniuje, J.Zavadskio leid., psl. 40


Povilo Višinskio knygos[1]


Raguotis B. P.Višinskio publicistika // Tretieji Povilo Višinskio skaitymai. - Šiauliai, 1994, p. 6