Poetas Vincas Jonikas (Telšių r.)

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (100 balsai)
Poetas Vincas Jonikas gimė 1918 m. gegužės 30 d. Mantvydų kaime Luokės valsčiuje (dabar Upynos apylinkė) Telšių rajone ūkininkų šeimoje. Mirus jaunai mamai, Vincą ir jo brolį Antaną padėjo užauginti ir į mokslus išleido pamotė. Baigęs Kaunatavos pradinę mokyklą, vėliau mokslus tęsė Telšių dailės mokykloje, kurioje mokėsi gaminti baldus. Namuose buvo nemažai jų padaręs. (Šis amatas pravertė po daugelio metų, patiems įrenginėjant namelį išvykus gyventi į Ameriką). O kadangi buvo žingeidus, pamotės paragintas, įstojo į Plinkšių žemės ūkio mokyklą, kurią 1937 m. sėkmingai baigė. Baigęs mokyklą, bendraudavo su bendramoksliais. Ypač su Telšiškiu poetu Alfonsu Budginu, su kuriuo kartą net buvo iškeliavę nuotykių paieškoti pėsčiomis į Klaipėdą. Grįžo patenkinti traukiniu ir ilgai pasakoje apie savo kelionę. Kad tai Telšiškis poetas atsitiktinai sesuo Regina atpažino jo išleistoje knygoje pamačiusi fotografiją, kokią saugojo ir Vinco albume. Dar buvo išvykęs mokytis į Vilnių menų mokyklon, bet jos nebaigęs grižo į tėviškę. Vėliau įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Panevėžyje aviacijos batalione ir labai tuo didžiavosi. Tarnavo iki prasidedant karui.
Kaime jį ir brolį Antaną visi dar prisimena kaip kaimo muzikantą, vakaruškų organizatorių. Buvo sukūrę net savo kapelą. Brolis Antanas, nors būdamas silpnos sveikatos, buvo žinomas fotografas, kieme buvo net pasistatęs stiklini fotografijos namelį su dekoracijomis ir visas savo nuotraukas žymėdavo specialiu žymekliu. Tačiau labiau nei žemė ir muzika Vincą traukė poezija. Nors tėvai gyveno ūkiškai ir darbų netrūkdavo, atėjus įkvėpimui jis eidavo į klėtelę po beržu ir rašydavo. Tėvas nepiktai paburbėdavo, užtardavo ir pamotė. Besibaigiant karui ir artėjant frontui link Mantvidų, 1944 m. spalio 4 d. su tėvu ir broliu Antanu pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių gyveno Vokietijoje, vėliau JAV. Lietuvoje liko pamotė ir sesutė Regina. Liko ir prisiminimai bei nostalgija gimtinei, kurį ryškiai jaučiasi visoje jo poezijoje. Į Lietuvą grįžęs taip ir nebebuvo. Kartą susiruošus begrįžtant pavogė visus dokumentus. Turėjęs dėl to daug nemalonumų. Tačiau mintimis ir laiškais vis minėjo tėviškę, puikia prisiminė visus kaimynus.
Apsigyvenęs Amerikoje bendradarbiavo su lietuviškai leidžiamų laikraščių bei žurnalų redakcijomis, ypač dažnai jo poezija ir straipsniai pasirodydavo „Karyje“, „Ateityje“, „Į laisvę“ bei „Eglutėje“. Amerikoje išleido ir poezijos knygas „Trys margi laiškeliai“ (1947), „Pakeleiviai“ (1949), „Brangmens“ (1951), „Sielvarto raudos“ (1951), „Lydėjau viešnią vėtroje“ (1968), Romoje išleista „Skambutis“ (1974). Visi eilėraščiai apie jo išgyvenimus, meilę tėvynei ir joje paliktai „laumei“, tremtinio dalią. Ypač brandi jo knyga „Lydėjau viešnia šiaurėje“ (1968), kurioje atskirose dalyse sudėti eilėraščiai parašyti dar Lietuvoje, Vokietijoje, Amerikoje. Paskutinė dalis „Pergalės būgnai“ apibendrina visus skyrius, į jį sudėti to meto naujausi eilėraščiai. Šioje knygoje jis pats pristato savo knygą parašydamas be galo poetišką ir jausmingą savo biografiją, kurioje galima išskaityti jo begalinę meilę ir pagarbą gimtam kraštui ir artimiesiems. Daug jo publikacijų spaudoje ir ne tik poezijos. Rašė ir domėjosi apie karybą, Lietuvos kunigaikščius, literatūrą, Lietuvos problemas. Jo straipsniai buvo vertinami ir nagrinėjami. Ypač jo teorija apie Druskininkų kilmę ir pavadinimą.
Gimtajame kaime apie poetą daugelį metų nebuvo kalbama ir minima. Atsitiktinumo dėka, studentė Kristina, ieškodama senų fotografijų, nuklydo į Mantvidus, sužinojusi, jog ten stovėjęs fotografijos paviljonas ir dirbęs žymus fotografas Antanas. Sesuo Regina pasakodama apie jį, papasakojo ir apie Vincą. 2006 m. gegužės mėn. V. Jonikos poezija pirmą kartą buvo skaitoma viešai, per poezijos skaitymus Kaunatavos žydinčiuose soduose. Dalyvavo ir sesuo Regina. Labai džiaugėsi ir tarė, kad Vincui tai būtų didelė laimė. Susirašinėjimas su juo jau buvo nutrūkęs ir artimieji nežinojo tolimesnio jo likimo. Po renginio imta ieškoti internetu. Atsiliepė „Draugo“ redakcija, deja, atsiusdama jo nekrologą. Vincas Jonika mirė 2006 m. rugsėjo 7 dieną. Tad pirmųjų poezijos skaitymų metu dar buvo gyvas. 2008 m. poezijos skaitymai Kaunatavos soduose buvo skirti poeto 90- mečio jubiliejui pažymėti. Didžiuojamės turėdami tokį kilnų ir talentingą kraštietį. Bibliotekoje surikta medžiaga, kurioje nuotraukos, poeto laiškai sesei Reginai bei draugui, taip pat išeivijos poetui Alfonsui Nakui.


Poetas rašė ir vaikams :

Pirmas ledas.
Pirmas ledas.
Krištolinis.
Bėgam, čiuožiam.
Taip smagu.

Pupt parvirtom.
Atsikėlėm.
Žiūriu —
Jonas su ragu.

Susikibę rankoms
dviese Čiuožiam.
Ledas trrr trrr pūkšt.
Išsigandę suvirpėjom:
Trūko ledas — mudu šmukšt.

„Ačiū Dievui, seklumoje".
Pasispyrėm. Kabarai!..
Ledas lygus. Krištolinis.
Bėgam, čiuožiam.
Taip gerai!..


Jo poezija pilna meilės ir prisiminimų Tėvynei :



ŽVAIGŽDŽIŲ DAINA
Kažkur širdis
Liūdės, ugnis jon venomis
Tekės, o niekas negesys:
Anei sapnai,
Nė jazminai, kur mename
Žvaigždyno šlamesy.

Dar juos girdžiu
Iš tų žvaigždžių plevenimo
Šioj atsiaidinčioj nakty.
Ir dainoje
Ateina jie kaip nerimo
Sietynai uždegti.
Kažko saldaus
Širdies maldaus gyvenimas
Ir daug už tai žadės, —
Nors kaip mana
Ji alkana, o neima,
Tik prašosi širdies.

VIEŠKELIO DULKĖS
Nubėga vieškeliais mašinos,
Jas lydi dulkių sūkuriai,
O kas tos dulkės — argi žino
Praeivių dulkini būriai?
Gal žingsniai šimtmečių sudilę,
Kuriuos čia minios pasigaus,
O gal tylėdama netyli
Gili simbolika žmogaus?
Ant kelio kris varinis grašis
Ir veltui elgeta jieškos —
Ant jo karalius pasirašęs,
Nevertas dulkės dieviškos.
O vieškeliais vis lėks mašinos,
Skubės keleiviai į muges,
Savęs tarp dulkių nepažinęs
Kažin kas dulkėse užges.

SVAJONĖ
Žinau, svajonė be vilties,
Ten vartai užrakinti, —
O kur, kentėjimo naktie,
Priglaust klajūnę mintį?
Norėtųs tėviškės namuos
Pabūt nors valandėlę, —
Gal neišblaškė šilumos
Tie viesulai pašėlę.
Trobelės durų girgždesy
Prikelt žaismams vaikystę —
Prie židinio subėgs visi
Nykštukai pasiristi.
Nupūsti dulkes nuo senų
Svajonių aukso knygų, —
Tenai ant puslapių plonų
Anie laikai sumigę.
Išeinant, šulinio vandens
Gaivingo atsigerti
Ir žalsvą kerpę nuo akmens
Pasiimti didžiavertę.
Žinau, svajonė be vilties,
Ten vartai užrakinti, —
O kur, kentėjimo naktie,
Priglaust klajūnę mintį?