Piniavos mokytoja O. Janonienė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (93 balsai)


Važiuojant iš Panevėžio Pasvalio link, maždaug už 2.5 kilometrų yra gražus kaimas – Piniava – su gražiais namais, palydovinėmis antenomis, darželiu – mokykla, gražiomis sodybomis, parduotuvėmis ir per visą kaimą vingiuojančia Lėvens upe. Čia yra Piniavos centras. O seniau buvo viskas kitaip: už upės Ūtos ir Maskvytiškių kaimai buvo centras. Ir senoji pradinė mokykla, pastatyta Ūtos kaimo žemėje, kaip sako seni žmonės, bet pavadinta Piniavos mokykla, į kurią 1941 metais prieš rugsėjį atvyko dirbti nauja mokytoja Ona Janonienė. Ir darbavosi ji Piniavoje 45 metus. Buvę mokiniai, vyresniosios kartos pedagogai prisimena ją kuklią, nuoširdžią, principingą, šviesios minties, rūpestingą, atsidavusią darbui. Ona Janonienė gimė 1912 metais vasario 8 dieną Šiaurės Amerikoje, fabriko darbininko šeimoje. 1914 metais kartu su tėvais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Radviliškyje. Nelengvas buvo jos mokslo kelias, bet atkakliai siekė užsibrėžto tikslo. 1931 metais baigusi Lietuvos moterų kultūros draugijos mergaičių mokytojų seminariją, dirbo pedagoginį darbą Šiaulių apskrities Pakarčiūnų, Rukaičių pradžios mokyklose, Telšių apskrities Gegrėnų, Panevėžio apskrities Švainikų pradžios mokyklose. Brandžiausi O. Janonienės darbo metai praėjo Piniavos pradinėje mokykloje. Buvusi mokyklos darbuotoja Bronė Bliumienė pasakojo: ,,1941 metais prieš rugsėjį atvyko nauja mokytoja Ona Janonienė. Jauna, graži, energinga, su gražiomis kasomis. Ji ir apsigyveno mokykloje. Tuoj įrengė mokyklos aikštyną, gėlynus, jaunimui organizavo vakarinę mokyklą. Mokė ji pati, dar atvažiuodavo mokytojai iš Panevėžio, o už darbą mokėdavo savo lėšomis. Jaunimui organizuodavo šokius, gegužines, ruošdavo spektaklius. Jos iniciatyva 1946 metais buvo įkurtas klubas- skaitykla, vėliau – biblioteka. Visais reikalais kaimo žmonės kreipdavosi į mokytoją. Tai buvo nuostabus žmogus – Piniavos širdis“. Kiekvienas kampelis šioje mokykloje buvo įrengtas su meile ir mintimis, kaip atskleisti čia atėjusiam vaikui mus supančio pasaulio grožį ir išmintį. O kiek sukaupta metodinės medžiagos! Pas ją atvykdavo daug pedagogų pasisemti patirties, netrūkdavo ir tikrintojų. Į Piniavą atvažiavę svečiai negalėdavo atsigėrėti mokytojos vaikų rašysena: ji tokia graži ir visų panaši. Vaikai buvo jos gyvenimas. ,,Mes sužavėti tokia energija ir kūrybingumu mokytojos, negailinčios laiko ir jėgų sunkiame mokomajame ir auklėjamajame darbe. Ačiū, išvykstame pilni pasiryžimo darbui“- Radviliškio rajono Šiaulėnų vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytojai, 1968—05-08. ,,Kultūra, grožis, tvarka – toks įspūdis apsilankius Piniavos pradinėje“, - radijo ir televizijos vyr. redaktorius, parašas, 1967-11-24. O kiek tokių įrašų ir laiškų plaukė ne tik iš Lietuvos, bet ir Sovietų Sąjungos. Mokyklos žiburys kaime visada buvo šviesiausias, joje rinkdavosi visi ir mokytis, ir pasilinksminti. Kaime už ją nebuvo savesnio žmogaus. Dažnai matydavo žmonės ją skubančią tai į vieną trobą, tai į kitą. Ne vien mokykliniais reikalais. Išgirs kur ligonį, būtinai aplankys ir padės savo išmintingu patarimu. Ir pakviesta, ir nekviesta šiaip bėdą išgirdusi, ateidavo mokytoja, kad parašytų laišką motinos sūnui į armiją ar paguosti ją. Vėliau buvusias medines kaimo trobas pakeitė balti gyvenvietės mūrai, kartu išaugo ir nauja mūrinė mokykla gyvenvietėje.Ir vėl mokytojos įdėtas didelis darbas ją tvarkant, puošiant. Ji nepagailėjo savo santaupų sporto aikštynui įrengti, vandentiekiui įvesti. Ji atidavė visą save mokyklai, žmonėms. Ji pati kažkada sakė: ,,kito gyvenimo neturiu, tik mokykla, mokiniai. Vyras miręs, sūnus turi savo šeimą, kviečiasi pailsėti jau nuo darbų. Bet mokykloje dar tiek daug nebaigtų darbų... O kad nebūtų gėda prieš svečius, noriu dar šį tą apie mokyklą sutvarkyti, pagražinti. Į pensiją negaliu išeiti – laiko trūksta“. Onai Janonienei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios mokytojos vardas ir daugybė įvairių apdovanojimų: už gerą darbą, už gamtos išsaugojimą, gražų aplinkos sutvarkymą, sporto organizavimą, visuomeninę veiklą ir kt. Pelnyti jie atsidavusiu darbu klasėje ir už jos ribų. Būdama 75 metų mokytoja paliko mokyklą. 1987 m. sausį dabar jau a. a. poetė Elena Mezginaitė rašė: ,,Jeigu ji šiandien palieka mokyklą, tai tik todėl, kad niekas iš mūsų negali dirbti iki begalybės. Nes amžinybė mums neskirta. Bet ji yra, ta mokytojo amžinybė – vaikai, išaugę į didelius, gerus žmones. Išmokyti, išmokę gyventi ir patys mokantys kitus. Šitas lobis yra pats didžiausias“. Išėjusi iš mokyklos mokytoja labai liūdėjo, staigiai susirgo, atsidūrė ligoninėje, kur nė karto nebuvusi, per savaitę ir mirė. 1987 m. kovo 10 dieną mirė, palaidota Alytuje. 1997 metais Piniavos bibliotekininkės ir pedagogų iniciatyva buvo paminėtos O. Janonienės 10 metų mirties metinės. Ta proga prie darželio – mokyklos pastato atidengta memorialinė lenta su įrašu: ,,1941-1987 m. Piniavoje mokytojavo Ona Janonienė“. Pats turtingiausias pasaulyje žmogus- mokytojas. Jo lobiai išbarstyti po visas platumas. Per pusšimtį metų mokytoja pasėjo daug paties gražiausio žmogiškumo spindesio. Piniava – tik kaimas, bet daugeliui jos vaikų – didelio kelio pradžia.


Zina Juzėnienė


Šaltiniai:

Juzėnienė Zina. Ji garsino Piniavą/ Sekundė.- 2007, kovo 6.

Juzėnienė Zina. Atsiminimai apie mokytoją Oną Janonienę/ Kraštotyrinis darbas.-1996.

Vaičiūnienė Rasa. Ir dešimt metų po mirties Piniavos mokytoja atsimenama/ Panevėžio balsas. - 1997, gruod.12 d.

Mezginaitė Elena. Tiktai mokytoja/ Tėvynė.-1987, saus. 31 d.

Markevičienė Algima. Pasišventimas/ Tėvynė.-1982, vas. 6 d.

Bielskytė Vida. Vaikai – mano gyvenimo gėlės/ Tiesa, 1982, spal. 3 d.