Petro Klemenio tremties atsiminimai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,4 / 5 (1 590 balsai)

Tremties atsiminimais dalijosi buvęs tremtinys Petras Klemenis, gyvenantis Ukrinų kaime, Židikų seniūnijoje, Mažeikių rajone. Atsiminimus 2010 m. balandžio 27 d. užrašė Valda Muravjovienė, Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Ukrinų filialo vyresn. bibliotekininkė.


Petras Klemenis, gimė 1933 m. balandžio 17 d., gyveno su tėveliais, seserimi Stefanija bei jos 2 metų dukryte Sudintų kaime, Židikų valsčiuje. 1949 m. kovo 25 dienos ankstų rytą jų gyvenamąjį namą apsupo ir vidun įsiveržė ginkluoti vyrai. Liepė greitai apsirengti ir susiruošti tolimai kelionei tremtin. Už ką? Kodėl?! Negi 60 ha žemės, keli arkliai ir ūkis reiškė ką nors bloga, negi, tai kenkė naujai Sovietų valdžiai? Į šį klausimą nebuvo atsakyta. Esate buožės, vadinasi, priešai ir už tai tremtin – dvidešimčiai metų. Per keletą minučių buvo pakinkytas vežimas su nepašertais arkliais ir susiruošta kelionei į niekur. Pirmas sustojimas buvo už kelių kilometrų esančiame Lūšės kaime, kur jau laukė traukinys. Įlipus į vidų, pamatėme dar keletą šeimų. Uždarius vagono duris ir ešelonui pajudėjus, pro plyšį matėsi paliktų arklių liūdnas žvilgsnis. Kas jų laukia, kokiam šeimininkui jie atiteks, kas laukia visų čia esančių žmonių... Taip širdį užplūdo skausmas ir liūdesys. Kitas sustojimas – Mažeikiai, kur vagonai buvo pildomi žmonėmis kaip daiktais. Kažkas, supratęs, kad niekas nekreipia dėmesio į tai, kiek žmonių gali tilpti vagone, pasiūlė netvarkyti savo daiktų ir nešulių, o palikti priekyje, kad atrodytų pilnas vagonas. Šis sprendimas buvo vykęs, nes prižiūrėtojai nebelaipino į mūsų vagoną daugiau žmonių. Kiti vagonai buvo pripildyti žmonėmis taip, kad buvo sunku net atsigulti. Paskutinis sustojimas buvo Radviliškyje, ir apie 50 vagonų ešelonas, prigrūstas žmonių, pajudėjo Rusijos link. Kartą per dieną, sustojus traukiniui, du žmonės buvo išleidžiami parnešti sriubos, pašvinkusios žuvies ir duonos riekės, o valgio buvo tik tiek, kad palaikyti gyvybei. Kelionė tęsėsi 17 parų iki Bagatol stoties Krasnojarske, o iš ten 40 km mašinomis vežė į Kandat gyvenvietę. Kitą kelionės dalį važiavome rogėse, pakinkytose jaučiais, per taigą 160 km. Buvo polaidis, labai šalta, o sustojimai daromi kas 60 km. Visi buvome pavargę, išalkę, nesaugūs. Kelionės tikslas buvo Tiuhtetskij rajon. Permiegoję kažkokioje salėje, buvome išgabenti už 25 km esantį kaimelį Čiulskaja gar. Kaimelis nedidelis, visi jo gyventojai įvairių tautybių tremtiniai. Čia gyvenantys žmonės buvo draugiški, ištikus nelaimei, padėdavo vieni kitiems, kiek galėdami, gal todėl, kad visų likimas buvo panašus. Mums paskyrė mažą, rąstinį namelį kartu su kita lietuvių šeima. Trobelė buvo sena, bet gyvenama, nors visi turėjome išsitekti viename kambaryje.


P. Klemenis pirmas iš kairės. 1955. Nuotrauka iš asmeninio P. Klemenio archyvo


Praėjus dviems dienoms nuo atvykimo, buvau pakviestas dirbti. Nuo ankstaus ryto turėjau su jaučiais pakinkytu vežimu vežioti šieną, malkas ir kitus kaimiškus darbus dirbti. Tėvas dirbo meistro darbus, seserį įdarbino į brigadą, o mama buvo silpnos sveikatos, todėl liko prižiūrėti mažąją mergaitę. Pradžiai geri žmonės davė malkų kūrenimui, šiltų rūbų, nes buvo apie 60◦ C šalčio. Gelbėdamos mane nuo šalčio senosios kaimo moterėlės, kai suveldavo veltinius batus, duodavo man juos pranešioti. Taip nors ir trumpam turėdavau batus. Savo batus įsigijau tik sekančiais metais. Kartą per mėnesį reikėdavo eiti registruotis, pasirodyti, kad niekur nepabėgai, o kur bėgti – aplink miškai, taiga. O jei pabėgčiau, kentėtų tėvai ir sesuo. Norint vykti toliau nuo kaimelio, reikėjo leidimo, kurio niekas nenorėdavo išduoti. Atėjus vasarai, mane paskyrė į brigadą, kuri žiemą eidavo į mišką malkų, pavasarį sėti, vasarą šienauti. Šienapjūtės metu važiuodavome į pievas už 17 km. Ten pasidarydavome žagus iš šieno ir rąstų, kuriuose naktį ir miegodavome. Virėja valgį virdavo ant laužo bendrai visai brigadai. Darbas sunkus, bet nors maisto pakako. Kiekvienam darbininkui reikėjo padaryti savo normą, jei nepadarai, tai negauni darbadienio (maisto norma už padarytą darbą). Dirbant laukuose sunkiausia būdavo apsisaugoti nuo kamarų (uodų), reikėdavo ant galvos dėtis sietelį. Sietelis labai nepatogus, trukdė darbui, o ir prakaitas ėsdavo akis. Šieną ten pat laukuose reikėjo krauti į žagą, nes daržinių nebuvo. Mano darbas buvo sėdėti ant šieninės, o kai pabaigdavau pjauti – užbaigti krauti žagą.


Brigada prie šieno žago. Nuotrauka iš P. Klemenio asmeninio archyvo


Šieno žago krovimas. Nuotrauka iš P. Klemenio asmeninio archyvo


Sunkus darbas buvo brigadose, lengvesnis – vairuoti traktorių. Nors geru darbu buvau pelnęs valdžios pasitikėjimą, bet leidimo į traktoristų kursus niekas nedavė. Todėl kartą su draugeliu rusu, niekam nesakę, išėjome į miestelį mokytis. Mokykloje mus priėmė, bet tą pačią dieną atvažiavo pirmininkas ir liepė grįžti namo. Jei negrįšime, pagrasino tėvams neduoti nei malkų, nei šieno. Gerai, kad būta gero mokytojo, jis nuėjo pas direktorių ir paprašė, kad lieptų pirmininkui leisti vaikinams čia mokytis. Taip baigėme mechanizatorių kursus, o grįždami į kaimą su mokyklos traktoriumi, truputį numalšinome pirmininko pyktį. Sėjos metu tapau pirmūnu ir gavau pagyrimo raštą. Taip gyvenimas ėjo į priekį... Turėjome karvę, mama nupenėdavo paršiuką, lengviau gaudavau leidimą važiuoti į miestelį, pelniau valdžios pasitikėjimą.

Ir štai, praėjus dešimčiai metų po tremties, 1959 m. balandžio 19 dieną gavau leidimą grįžti namo. Atrodo, nieko nebetrūksta, su gyvenimo sąlygomis apsipratau, susiradau draugų, ko gi grįžti Lietuvon, nežinai, kas ten tavęs laukia. Draugai prašė pasilikti, inžinierius siūlė traktorių, bet širdis traukė namo. Pamaniau, kad geriau duoną su druska valgysiu, bet savo žemelėj gyvensiu ir mirsiu. Ir vėl laukė nežinia. Ar bestovi namas? Kur reikės gyventi sugrįžus? Bet sėkmė šypsojosi. Lietuvoje mūsų name tebegyveno tolima giminaitė, todėl galėjome grįžti į savo namus. Kelionė namo neprailgo, grįžome kaip žmonės keleiviniu traukiniu per 6 paras. Darbą grįžęs gavau greitai, nes ir čia buvo reikalingi traktoristai. Bet ta tremtinio dėmė gyvenime lydėjo per visą Sovietų okupacijos laikotarpį. Prie daug ko žmogus gali priprasti, bet, kai pradėjo kaltis pirmieji atgimimo pumpurai, mano širdį užplūdo palengvėjimas, atrodė, kad vėl man šešiolika, kad dabar mano jaunystė bus tokia, kokia ir turėjo būti. Prieš daugelį metų savo jaunystę palaidojau svetimoje šalyje, sunkiai dirbdamas, dabar, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, aš pasijutau vėl jaunas.