Pasaulį suka idealistai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 350 balsai)


I. Ruginienė. Nuotrauka S. Strazdausko


Irena Ruginienė, Mažeikių Sąjūdžio įkūrėja ir pirmoji pirmininkė:


– Mano tėvai buvo partizanų ryšininkai, vaikystėje žaisdavome partizanais. O sąvokos: Tėvynė, Lietuva, motina – tikriausiai gaunamos su motinos pienu. Mokykloje teko būti spaliuke, pioniere, tačiau visada su manimi buvo tiesa, dėl kurios beprasmiškai nesiruošiau ginčytis, o ir nereikėjo. Kai 1988 m. prasidėjo Sąjūdis, aš net negalvojau, būti su jais drauge ar ne. Buvau laisva, neturėjau šeimos, nesiekiau karjeros, todėl rinktis nereikėjo. Nuo pat pradžių dalyvavau visuose renginiuose. Buvau idealistė. Nors dažnai sakoma, kad idealistų yra mažai, tačiau juk jie ir suka pasaulį...Aš tikiu stebuklu... Tada mano tėvai jau buvo mirę. Kai mitinguose pasirodė pirmosios trispalvės, mano pirmosios mintys buvo: „Ar tėvai iš ten mato, kad pildosi jų svajonė ?“ Iki šiol nesuprantu, iš kur turėjau tiek drąsos sukviesti tas minias, paveikti jas. Esu paprasta moteris, nenoriu ir nemoku „lipti“ į istoriją, nes Sąjūdis man – sąžinė, teisingumas. Iki šiol man atrodo, kad jeigu elgiuosi dorai, tai elgiuosi pagal sąžinę. Apie išsipildžiusias ar neišsipildžiusias viltis daug galima kalbėti. Nesu kategoriška, todėl stengiuosi nieko nevertinti. Aš galiu prisidėti prie žmonių, bet negaliu priversti juos tikėti tuo, kuo jie netiki. Svarbiausia, jog mano pačios idealai gyvi. O gyvenimas yra toks, koks jis yra, todėl zyzti neverta. Išskyrus tą nedidelę dalį nelaimingųjų, mažai kas badauja. Žmonės apsirengę, jų veiduose pasirodo šypsenos. Juk per tuos penkiolika metų tikrai daug padaryta – mokyklos lietuviškos, einame į NATO ir Europos Sąjungą. Demokratijos taip pat daugėja. Nors dabar visą savo energiją, meilę skiriu šeimai, tačiau jeigu vėl būtų kažkas panašaus kaip prieš penkiolika metų, būtinai eičiau. Ir vėl įkurčiau ! Aš gi niekuo nenusivyliau.


I. Bičkus. Nuotrauka S. Strazdausko


Ildefonsas Bičkus, Šiaulių kuopos Mažeikiuose įkūrėjas:


– Man Sąjūdis – visa Lietuva. Manau, kad iki šiol nemažai lietuvių savo širdyse nešiojasi Sąjūdį. Pats dalyvavau visuose renginiuose, parašų rinkimo akcijose. Labai norėjau, kad būtų atkurta nepriklausoma Lietuva, nes pavergtam žmogui sunku gyventi. Pasaulis didelis, kiekvienas turime savo mažą plotelį, vadinamą Tėvyne, ir turime už jį kovoti. Pats 1938 m. savanoriu išėjau į Lietuvos kariuomenę, dalyvavau žygyje į Vilnių ir drauge su kitais kėliau trispalvę Gedimino kalne. Karo metais dalyvavau sukilime, o pokariu buvau partizanas. 1951 m. mane areštavo ir nuteisė 25 m. lagerio ir 5 m. tremties. Penkerius metus kalėjau pačioje Šiaurėje – Norilske. Kaip Jūs galvojate, ar grįžęs į Lietuvą, galėjau nesvajoti apie tai, jog Lietuva kada nors bus laisva? Sąjūdžio reikėjo tik tol, kol Lietuva atgavo nepriklausomybę. Vėliau prasidėjo negeri dalykai, mus pradėjo niekinti. O ir valdžia buvo išrinkta ne tokia, kokios mes norėjome. Gerai, kad nors dabar turime tokią Vyriausybę, kuri, kad ir spyriodamasi, tačiau eina į Europos Sąjungą. Visi labai laukiame, kada Lietuva taps visateise ES nare. Tikiuosi, jog aš ir sulauksiu. Man vis rodos, jog ateitis bus geresnė. Aš visą laiką buvau ir dabar esu aktyvus Sąjūdžio dalyvis. Žinoma, mes norėjome, kad viskas vyktų sparčiau, tačiau esame maža tauta, todėl greitai gero gyvenimo sukurti negalime. Palengva pasieksime, jog Lietuva iš tikrųjų bus laisva.


A. Poškus. Nuotrauka S. Strazdausko


Antanas Poškus, Mažeikių Sąjūdžio pirmininkas:


– Manau, kad didžiąją dalį žmonių į pirmuosius Sąjūdžio mitingus vedė genai. Aš esu vienas iš jų. Mano tėvai buvo ūkininkai, iš kurių sovietinė valdžia atėmė žemę. Jie niekada negalėjo susitaikyti su mintimi, kad žemė, kurią dirba svetimi žmonės, nebe jų. Tėvai visada sakydavo: „Čia mūsų namai, mūsų laukai...“, o tuos, kurie ten gyveno, vadino nuomininkais. Nuo vaikystės žinojau, jog Lietuva nėra laisva. Žmogus yra gimęs laisvas, niekas neturi teisės jo daryti vergu. Dabar nepriklausomybė įteisinta, tačiau demokratijos mažoka. 1991–1992 m. jos buvo daugiau nei dabar. Patriotiškai nusiteikusių žmonių, negalvojančių apie turtą, asmeninę naudą, dabar taip pat ne dažnai sutiksi. Daugelis nusivylė Sąjūdžiu...Seni žmonės vis dar turi tą laisvės ir nepriklausomybės idėją ir vis dar tiki, jog viskas bus gerai. Tada viltys, žinoma, buvo kitokios. Negalvojome, kad nepriklausomoje Lietuvoje taip sunku bus gyventi paprastiems žmonėms, kad sugrius gamyklos, žemės ūkis. Suprantama, jog rinkos ekonomika diktuoja savas sąlygas, tačiau baugina tai, jog nestatomos naujos įmonės, neatsiranda darbo vietų. Tai žmones labai veikia psichologiškai, vis labiau mažėja nepriklausomybės šalininkų gretos. Tačiau, nepaisant to, aš ir šiandien eičiau į mitingus, siekčiau laisvės. Juk ne viską įmanoma įvertinti materialiais dalykais, juo labiau, kai kalbama apie Tėvynę.


Panaudota literatūra: Steponavičienė V. „Pasaulį suka idealistai“//Santarvė. – 2003, spalio 7, p. 4.