Apie verkiančią liepą

Iš „Graži tu mano“.

(Nukreipta iš Pasakos apie Plungę)
Susijusios žemėlapio žymos:

Apie verkiančią liepą

Prie tvenkinio rymo liepa. Jos liemuo suaižėjęs, šakos nusvirusios. Kai rytą rasos lašeliai, blizgą saulėje, krinta, atrodo, kad liepa verkia. Daug įvairių dienų pergyveno ši liepa. To,kuris ją sodino, jau seniai nebėra. Buvo jis jaunas ir tvirtas, o gyveno sukrypusioje gryčioje, dirbo nuo aušros iki vėlaus vakaro. Vienintelis jo džiaugsmas buvo smuikas, kažkieno dovanotas jo seneliui. Grįžęs po sunkaus darbo, žmogus į rankas imdavo smuiką, ir nurūkusi gryčia prisipildydavo muzikos. Taip slinko laikas, kol trobos slenkstį peržengė jauna mergina, garsi kaimo dainininkė. Jie sujungė savo likimus. Troba pasidarė jaukesnė. Vakarais čia skambėjo smuiko melodijos ir dainos. Bet jiems laimės nebuvo skirta. Gimė vaikai, kurie neužaugę mirė, nors tėvai, kiek sugebėdami, jais rūpinosi, gydė žolelėmis, kokias tik patarė kaimo moterėlės. Augo tik vienas sūnus. Motina sumenko, sunkios gyvenimo naštos prispausta ėmė sirgti. Tylėjo ant sienos pakabintas smuikas. Kartą šeimininkas jį vėl prisiminė, pertraukė smičiumi per stygas. Džiaugsmas užliejo vargšo smuikininko širdį, kai pastebėjo, su kokiu įdomumu vaikas jį seka. Vargdienis ėmė svajoti, kad meninius sugebėjimus perduos savo sūnui. Tačiau likimas lėmė kitką. Tėvas buvo pašauktas į karą. Teko palikti sergančią žmoną, sūnų. Iš karo grįžo paliegęs, be rankos, medine koja. Prie savo lūšnos pamatęs liūdnus kaimynus sužinojo baisią žinią: sūnus susirgęs ,,smaugliu” ir tik kelias dienas pagulėjęs mirė, netrukus mirusi ir motina. Geraširdės kaimynės išvėdino trobą, paklojo patalą, nes invalidas iš savo pastogės niekur nenorėjo eiti. Likęs vienas, ėmė galvoti apie savo baisią dalią. Žvilgsnis nuklydo nukrypusia siena, ant kurios kabėjo smuikas. Sveikąja ranka paėmė smuiką, užgavo stygas, ir tarsi knygos lapai ėmė verstis atgal jo gyvenimo istorija… Vargšui aptemo akys, tik juto, kad kažkas vilgė kaktą, davė gerti žolynės. Geri žmonės juo pasirūpino. Jis nemirė, palengva taisėsi. Išaušo pavasaris, sugrįžo paukščiai. Žmogus nušlubčiojo į kalnelį aplankyti saviškių. Parėjęs rado kaimynę, atnešusią jam didelių ir mažesnių maišelių. Vienas kruopoms, kitas pupoms, dar kitas – duonai. Suprato, kad nebegali naudotis gera kitų širdimi, kad reikia pačiam duonos ieškoti. Apsikabinėjęs terbomis, pasiėmęs smuiką išėjo. Kartą ėjo keliu, pro jį pravažiavo vežimas, pilnas medelių. Matyt,jie buvo vežami sodinti. Elgeta pamatė, kad ant žemės iškrito mažytis sodinukas. Tai buvo maža liepaitė. Lazda parausęs žemę, ją pasodino parko pakrašty ir nukeliavo toliau. Po kelerių metų jis ėjo pro šalį ir pamatė, kad jo medelis gyvas, auga, tiesia šakeles į saulę. Nežinia, kiek dar kartų elgeta lankė savo liepą, kol jo pavargusį kūną priglaudė žemė. O liepa liko, kasmet tvirtėdama, žaliu vainiku pasipuošdama, kvapiais žiedais pražysdama. Rudenys nuauksina jos lapus, o žiemos šerkšnas išpuošia baltai tarsi nuotaką… Pasakojama, kad po liepos šaknimis esąs sūrus šaltinėlis – elgetos ašaros. Dar sakoma, kad ji prabilsianti ir daug papasakosianti tada, kada rudenį kris paskutinis lapas ir pro šalį eisiąs smuikininkas, kuris, kaip ir ją pasodinęs, bus tik vieną kartą gyvenime mylėjęs.

Apie Perkūno ąžuolą

Tai buvo labai seniai,kada Plungės vietoje ir jos apylinkėse ošė didžiulės girios, ąžuolynuose degė šventoji ugnis. Ji degė ir dabartiniame parke šalia Perkūno ąžuolo. Daug audrų pergyveno šis galiūnas…


Vieną rytą vyriausiasis žynys, eidamas pro daubą, išgirdo verksmą. Nusileidęs žemyn, pamatė vaidilutę Galindą. Ji raudojo parpuolusi ant žemės. Buvo pavasaris, sprogo medžiai, giedojo paukščiai. Bet tai Galindos nedžiugino. Ji prisiminė savo tėvų namus, kur tėvo buvo mokoma jodinėti, kartu su juo jodavo į medžiokles. Vienos medžioklės metu Galinda sutiko šaunų jaunuolį. Kepdamas žvėrieną jis pasakojo apie didžiules pilis, apie kovas su priešais, iš kurių sveikas ir gyvas grįžęs. Kitų medžioklių metu jis jau Galindai kalbėjo apie savo meilę, žadėjo atsiųsti piršlius. Bet priešai įsiveržė į Tėvynę, ją reikėjo ginti… Piršlius pas Galindą atsiuntė senas turtingas našlys. Tėvai džiaugėsi ir dukterį pažadėjo. Jie ruošėsi vestuvėms,krovė kraitį. O Galinda liejo ašaras. Atėjo vestuvių puota, kuriai buvo primedžiota daug žvėrių, prikepta pyragų, pridaryta midaus, prikviesta svečių. Į menę įžengė baltai pasipuošusi Galinda. Ji prisiminė pasakojimą, kad jai gimus, vienas vaidila išpranašavo, kad mergaitei laimę atnešianti balta gėlė. Staiga Galinda pribėgo prie deivės statulos, nusiėmė papuošalus ir sušuko: - Aukščiausieji dievai, priimkite mane į šventą globą, aš noriu kūrenti amžinąją ugnį, tapti vaidilute! Sumišo svečiai, prie nuotakos puolė jaunikis. Jį sulaikė žynys sakydamas, kad Galinda jau dievų. Ir taip Galinda atsidūrė prie Perkūno ąžuolo. Nelaiminga, skausmą malšindama ašaromis. Tokią prislėgtą ją rado žynys. -Ko žliumbi?-paklausė – Čia šventas miškas, kitokių minčių negali būti, šventoji ugnis užgesina žemiškąją meilę. Ilgai žynys kalbėjo ir mokė Galindą. Tuo metu ėmė pūsti baisus vėjas, slinkti juodi debesys, griausti perkūnas. -Niekingas padare! – šaukė žynys – Tai tu užtraukei dievų rūstybę! Staiga nutilo perkūnas, pasirodė saulė. Ąžuolo drevė buvo priversta žemių, jose žaliavo augalas. Netrukus pražydo nuostabus žiedas, skleidžiantis svaiginantį kvapą. Žynys sušaukė vaidilutes ir, kas retai būdavo, švelniai tarė: - Mūsų galingasis Perkūnas atsiuntė dovaną gražiausią gėlę ir pasodino ją mylimajame ąžuole. Nuo šios dienos šį ąžuolą vadinsime Perkūno ąžuolu. Tegu jis auga stiprus ir galingas, tegu šimtmečiai jo nesunaikina, te jis guodžia neramias širdis,tegu jis suteikia stiprybės toms, kurios kūrena šventąją ugnį. Tu, Galinda, prižiūrėk gėlę. Nuostabioji gėlė augo ir žydėjo. Rodos, atsigavo ir Galinda, nebeverkė. Bet kartą Galinda dingo. Veltui žyniai jos ieškojo. Apie dingusią vaidilutę pasakojama, kad vieną vakarą, besemdama iš Babrungo vandenį gėlei palaistyti, kitoje upės pusėje pamačiusi savo mylimąjį. Palaisčiusi gėlę, palaukusi, kol visai sutems, nuskynė žiedą ir perplaukė upę. Pasakojama, kad jie apsigyvenę rytų Lietuvoje, kur seniai buvo išgriauti aukurai, nebaisūs žyniai.

Matildos tragedija

Ir dabar Plungės parke prie Žaliojo tvenkinio tarp tankių medžių yra aikštelė, apjuosta vinkšnų. Nebėra statulos, žmonių vadintos Meilės statula. Tačiau seni žmonės dar tebeprisimena jos istoriją. Tai buvo seniai. Saulės spinduliai žaidė vešlių medžių lapijoje, ryto rasa žvilgėjo raudonų rožių žieduose. Parke dirbo moterys, ir berniukas buvo greta. Paprastais lino drabužėliais, mėlynų akių, basomis kojomis. Jis nešiojo iš tvenkinio vandenį ir laistė rožes. Niekas nepastebėjo, kada atbėgo panašaus amžiaus mergaitė. Juodaplaukė, kaspinuota. Ji pabėrė trupinių tvenkinyje plaukiojusioms gulbėms, mestelėjo sviedinuką, kuris įstrigo į rožių krūmą. Mergaitė bandė jį pasiimti, bet dygios rožės badė pirštelius. Tai pamatęs berniukas priėjo prie krūmo, jį praskleidė ir padavė sviedinuką mergaitei. Ši padėkojo, paklausė berniuko vardo. Jis buvo Paulius, ji– Matilda. Vaikai netrukus įsikalbėjo. Matilda čia buvo atvykusi vasaroti pas kunigaikštienę, jos tėvelis miręs, motina sunkiai serganti. Paulius buvo našlaitis, augęs dvaro prieglaudoje, dirbo pas daržininką. Vaikai susidraugavo. Matilda grojo lūpine armonikėle, dailiai piešė. Tai buvo stebuklingas vaikas, kaip kalbėjo moterys, ir kad tokių gabių vaikų amžius būna trumpas. Baigėsi vasara. Matilda ruošėsi išvažiuoti. Paskutinę dieną ji atsinešė popierinį laivelį ir paprašė Pauliaus nuskinti dvi rožes: baltą jai, raudoną – sau. Netrukus popierinis laivelis su dviem rožėm plaukė Babrungu. Kiek paplaukęs, laivelis įstrigo į žoles, iškrito baltoji rožė ir nuplaukė pasroviui. Kitą rytą Matilda išvažiavo. Paulius matė tolstančią karietą, mojuojančią mergaitę. Jis pravirko, pasijutęs vienišas ir nelaimingas. Bėgo pavasariai, vasaros, o Matilda nesirodė. Kartą Paulius išgirdo, kad Matildos motina mirusi, o mergaitė išvykusi pas gimines. Jis jau buvo išaugęs, išgražėjęs. Moterys ir merginą piršo, bet jis vis laukė Matildos. Vieną dieną Paulius sužinojo, kad Matilda atvyko. Ji esanti dvaro rūmuose, vaikino širdyje netilpo džiaugsmas. Jie susitiko. Paulius Matildai padovanojo iš medžio išdrožtą mergaitės su sviedinuku skulptūrėlę, popierinį laivelį su dviem rožėm. Užplūdo vaikystės prisiminimai. Jaunuoliai suprato, kad vienas kitą myli. Ėmė galvoti apie vestuves. Bet dvare apsilankė svečių, atvyko našlys. Pamatęs Matildą ja susižavėjo, ėmė pirštis. Kunigaikštienė, globojusi Matildą, tam pritarė. Paulius ir Matilda sutarė pabėgti, bet Matilda buvo išvežta. Pasakojama, kad ji neištvėrė tokio poelgio, iššoko iš antrojo aukšto, susižeidė ir mirė. Sako, kad ji palaidota parke. Šalia Žaliojo tvenkinio vinkšnų paunksmėje buvo pastatyta moters statula, labai panaši į Matildą. Čia nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žydėdavo gėlės. Šį paslaptingą kampelį prižiūrėdavęs Paulius. Pirmojo Pasaulinio karo metu vokiečiai išvežė Paulių kasti apkasų. Iš ten jis negrįžo. O statulą, didelės meilės simbolį, kažkas sudaužė