Pašvitinio bažnyčia
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
Seniai seniai čia buvo miškų ir pelkių kraštas. Kartą tuose miškuose bemedžiodamas pasiklydo karalaitis. Ilgai jis klaidžiojo, ieškodamas kelio atgal. Pavargęs, sušalęs ir praradęs viltį kada nors iš čia beišeiti, žvelgė į žydrą dangų, prašydamas Aukščiausiojo pagalbos. Prisiekė jam karalaitis, kad, jei grįšiąs namo, čia pastatysiąs bažnyčią. Po sunkių klajonių pasiekė namus. O pelkėtame ir miškingame krašte iškilo graži bažnyčia, nuo kurios ir prasidėjo Pašvitinio miestelis.
Bažnyčių statybos, jų architektūra, meno kūriniai ir kitas inventorius:1459 m. Pašvitinyje pastatyta pirmoji bažnyčia iš akmens. Tai pati seniausia bažnyčia šiose apylinkėse. 1609 m. pastatyta medinė bažnyčia. 1825 m. Pastatyta mūrinė bažnyčia, kuri dėl netikusių pamatų netrukus perskilo ir buvo nugriauta.
Kaip atrodė Pašvitinio bažnyčios remdamasis jų inventoriaus aprašymais ir kitais šaltiniais išsamiai aprašo Valentas Cibulskas žurnale „Žiemgala“ 2007 metų antrame numeryje, 30-33 puslapiuose . Šį straipsnį galima rasti ir internete http://www.ziemgala.lt/z/2007_02_04.html
Kunigai.Visi Pašvitinio parapijos klebonai per paskutiniuosius penkiasdešimt metų :
1988-1991 kunigas Kęstutis Daknevičius 1991-1992 kunigas Antanas Jokubauskas 1992-1993 kunigas Virginijus Veprauskas 1993-1995 kunigas Virginijus Kazaitis 1995-1997 kunigas Šarūnas Leskauskas 1997-1999 kunigas Vidas Vaitiekūnas 1999-2001 kunigas Alvydas Vainoras 2001-2003 kunigas Egidijus Venckus 2003-2006 kunigas Gintas Sakavičius nuo 2006 - kunigas Vaidas Mikalčius Bažnyčios choras ir kiti bažnyčios tarnaiNuo pat XIX a. Pašvitinio bažnyčioje skamba meistro A. Sunaklisto vargonai . Vargonininkai
1940 -1944 m. Antanas Kutka Vytautas Bikulčius 1949 -1954m. Filemonas Bruzgulis Visockas Emilija Kinskytė Ina Daukšaitė Kazimieras Gustevičius Stanislovas Zuokas
Benediktas Navickas Juozas Brazys Nuo 2009m. Alius Stalmačenka Kai kurie faktai ir įvykiai1613m. Vyskupas Mikalojus Pacas dalį savo knygų kolekcijos užrašė Pašvitinio bažnyčiai.
1841m. prie Pašvitinio bažnyčios gyveno 3 kunigai, parapijai priklausė 6 valakai žemės, parapijiečių buvo 6777
1901 m. gyventojų lėšomis išleista knygelė „Pašvitinio parapijos reikalai“, kuri buvo išspausdinta užsienyje.
1988m. mirė dekanas kunigas Boleslovas Stasuitis ,1952–1988 m. klebonavęs pašvitinyje.Palaidotas Šiaulėnų kapinėse).
Pašvitinio bažnyčia tautosakoje ir grožinėje literatūrojeLEGENDA APIE PAŠVITINIO ATSIRADIMĄ (žiūrėti puslapio pradžioje)
Ant šio kalno viršūnės stovėjo pilis. Tačiau vieną Kalėdų rytą jos ponas nenuėjęs į bažnyčią; jis buvęs nutrenktas, pilis į žemę nugrimzdusi.
Tarp Liesų kaimo ir Pašvitinio miestelio, miško pakraštyje, yra trys dideli akmenys. O kadaise velnias nešė vieną didžiulį akmenį, norėdamas sudaužyti Pašvitinio bažnyčią. Tačiau šiam esant jau visiškai arti tikslo, pragydo gaidys, ir akmuo krito iš velnio nagų į mišką ir suskilo krisdamas į tris gabalus. Taip šitie gabalai ir teberiogso miške.2
PRADŽIA (ištrauka) Miestelyje iškilo tik didinga bažnyčia, supama ūksmingo šventoriaus ir prakilniai žvelgianti į susispietusius aplink turgavietę mažus namukus. Nenuostabu, kad ji ir užvaldė gyvo proto ir alkstančios širdies mano uošvę. Taip stipriai, matyt , veikė ir kėlė ne tik pagarbą, bet ir nuogąstį- šis senas ir įspūdingas pastatas, prabylantis į žmones šventųjų paveikslais, gūdžiu vargonų gaudesiu, kunigo pamokslais! Pertraukdamas mano mintis, Kostas parodė didelį granito riedulį, atritintą prie pat šventoriaus mūro: -Va, žiūrėk! Tai mano jaunystės pjedestalas! Kiek kartų ant jo užsikoręs pasijusdavau galiūnu. Dar ir šiandien kartais pagalvoju: kokį stiprų įspūdį turėjo palikti tas pilkas akmuo, dominavęs nykioje miestelio aplinkumoje, kas ir senatvėje nebuvo pamirštas tas „jaunystės pjedestalas“.3
AKMUO
prie šventoriaus vartelių,- toks pat, kaip mano vaikystėje. Tik tada jis man atrodė daug didesnis negu dabar. Ir šiandieną jis tebėra toks pat apvalainas, iš viršaus paplokščias, jog gali atsisėsti ant jo nugaros ar net ir užlipti,- tas paprastas, pilkas laukų akmuo. Nežinia kas, kada ir kam atritino jį miestelio turgavietėn, prie šventoriaus vartelių, kad išgulėtų jis čia gal daugiau kaip šimtą metų.
iškyla man prieš akis ir tas akmuo- neatskiriamas vaikystės dienų bendrininkas,- kai pramuštgalvių berniokų bury kasdien po kelis kartus atbėgdavau prie jo nuzulinto šono pažaisti, pasiausti, paišdykauti.
toks nepajudinamas, tartum įaugęs į miestelio grindinį po ta plačiašake, daugiaamže liepa, išlapojusia anapus tvoros, šventoriuje!
jauteisi ne tik aukštesnis, bet ir stipresnis, lyg suradęs granitinį pagrindą visam tolesniam savo gyvenimui...
tas tavo gyvenimas, kaip praėjo pro patvorio akmenį šimtai, tūkstančiai žmonių kojų, kaip nuščiuvo čia turgavietės triukšmas, kaip pradardėjo valstietiškų vežimų ratai, o karo metais pradundėjo ir tankai, ir patrankos,- gi šiandieną pro jį jau lekia žvilgantys automobiliai, nutrūktgalviškai prašvilpia motociklai, pradūzgia pilnakrūviai kolūkių sunkvežimiai... O akmuo vis tebeguli miestelio aikštės pakrašty kaip mano vaikystėje, nė kiek nepakitęs, nesupleišėjęs, neapsamanojęs.
ar nebūtų didžiausia garbė, jeigu tą akmenį užristų man ant kapo vietoj paminklo.
(ištrauka) Atėjo sutuoktuvių diena. Kunigai buvo dideliai sumišę, nes klebonas Rimkevičius vis dar nenorėjo tuokti lietuviškai. Užtat altarista Pažemeckas ir Pašvitinio kamendorius, susipratę lietuviai, dėjo visas pastangas, kad sutuoktuvės įvyktų lietuviškai. Mišioms pasibaigus, klebonas atsisuko į mus ir tarė: O vis dėl to prakalbą pasakysiu lenkiškai. Klebonui savo žodį užbaigus, kunigas altarista savo ruožtu pasakė prakalbą, bet jau lietuviškai. Grįžus iš vestuvių, tik įvažiavus į dvarą, muzikantai žydai užgrojo Kudirkos veikalus. Juos jų buvo išmokęs mano tėvas, kol mes buvome Pašvitinio bažnyčioje. Kudirka, vestuvėse dalyvavęs, susijaudinęs šluostėsi akis.
*** Nudardėjo, nubildėjo Į atlaidus važiuoti. Nuskubėjo,
Kulniuojančias kelkraščiu, Su bateliais rankoj --
Nekantriai dairomės į saulę Ir į savo šešėlį -
Kol pro banguojantį lauką rugių Motinos skarelė paršmėžuos,
Parniukins arkliuką, Su posmu šmaikščios dainos -
Avinuką nulaužtu ragu, Ilgą, blizgančiu popierium saldainį,
Tolimo, Nepažįstamo pasaulio...
*** Brendu per senobinę Sužydusią pievą - O spalvų, o kvapų!
Skina žiedlapius, Į kraitelę renka.
Per procesiją - Kai pusseserė Stasė Neš vėliavų kaspinu, Aš barstysiu gėles, Nusilenkdama Esančiam tubernakulyj Po kutuotu baldakimu.
Čežės minia, Skambčios varpeliai -
Su jau vystančių žiedlapių kvapu Nusineš į iškilmes dausų.
Kazys Valiulis ŠVITINYS Ištvino gimtasis upelis- Kas liepto ieškoti išdrįs? Kur mano vaikystės takelis, Išnykęs tarytum vagis?
Nusivedė kojas basas. Galbūt pakaruokliai žilvičiai Dar mergiškas mena kasas?
Berniūkščiai vėl braido basi. Išnyko dryžuota suknelė, Kažkur už malūno toli.
Kas lieptų senųjų ieškos, Jei kojos, takus jiems išmynę, Nelanko pirkelės gimtos?
Atversiu medines duris Ir liepą medaus paprašysiu, Kurio išsiilgo širdis.
Valiulis K. Baltieji gluosniai; Šūviai prie vieškelio .- Kn. ValiulisK. Turgadienis.- Šiauliai,2000.,- p.83-95. Straipsniui naudoti informaciniai šaltiniai:Lietuvių enciklopedija T.IV ir XXII- Boston, 1954.-p.219-220. , Kvyklys B. Mūsų Lietuva T.3.- Čikaga.- p.72., Pašvitinio parapijos reikalai.- 1901. p. ir kt.
Danutė Povilionienė |