Pašvitinio bažnyčia

Iš „Graži tu mano“.

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 3 / 5 (20 balsai)

Seniai seniai čia buvo miškų ir pelkių kraštas. Kartą tuose miškuose bemedžiodamas pasiklydo karalaitis. Ilgai jis klaidžiojo, ieškodamas kelio atgal. Pavargęs, sušalęs ir praradęs viltį kada nors iš čia beišeiti, žvelgė į žydrą dangų, prašydamas Aukščiausiojo pagalbos. Prisiekė jam karalaitis, kad, jei grįšiąs namo, čia pastatysiąs bažnyčią. Po sunkių klajonių pasiekė namus. O pelkėtame ir miškingame krašte iškilo graži bažnyčia, nuo kurios ir prasidėjo Pašvitinio miestelis.

Tokią legendą apie bažnyčią ir Pašvitinio miestelio atsiradimą pasakoja senieji šio krašto gyventojai .

Turinys 1 Bažnyčių statybos, jų architektūra, meno kūriniai ir kitas inventorius: 2 Kunigai. 3 Bažnyčios choras ir kiti bažnyčios tarnai 4 Kai kurie faktai ir įvykiai 5 Pašvitinio bažnyčia tautosakoje ir grožinėje literatūroje 6 Straipsniui naudoti informaciniai šaltiniai:

Bažnyčių statybos, jų architektūra, meno kūriniai ir kitas inventorius:

1459 m. Pašvitinyje pastatyta pirmoji bažnyčia iš akmens. Tai pati seniausia bažnyčia šiose apylinkėse.

1609 m. pastatyta medinė bažnyčia.

1825 m. Pastatyta mūrinė bažnyčia, kuri dėl netikusių pamatų netrukus perskilo ir buvo nugriauta.

1852 m. parapijiečių lėšomis ir kunigo Venckevičiaus rūpesčiu pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, kurią 1857 metais konsekravo vyskupas Motiejus Valančius.

Kaip atrodė Pašvitinio bažnyčios remdamasis jų inventoriaus aprašymais ir kitais šaltiniais išsamiai aprašo Valentas Cibulskas žurnale „Žiemgala“ 2007 metų antrame numeryje, 30-33 puslapiuose . Šį straipsnį galima rasti ir internete http://www.ziemgala.lt/z/2007_02_04.html

Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta 1852 metais yra neorenesansinė. Jos du kvadratinio plano fasadinius bokštus jungia apsida. Bažnyčia papuošta ornamentuotu kryžiumi. Jos vidų puošia XVIII - XIX a. paveikslai, medinė skulptūra, stalės. Bažnyčia aptverta akmenų mūro tvora, kurioje yra įmūrytas dubenuotas akmuo. Bažnyčios šventoriuje yra VII-VIII a. senkapis. Vienoje šventoriaus kertėje stovi kvadratinio plano mūrinė koplyčia. Aplink bažnyčią prie tvoros pastatytos mūrinės Kryžiaus kelio koplytėlės. Pašvitinio bažnyčios šventoriuje prie didžiųjų vartų stovi kryžius, kurį 1923 metais pastatė žuvusiems už Lietuvos laisvę Pašvitinyje veikusi Šaulių organizacija. Kunigo Dabužinsko kapas.

Kunigai.

Visi Pašvitinio parapijos klebonai per paskutiniuosius penkiasdešimt metų :

1952-1988 kunigas dekanas Boleslovas Stasuitis

1988-1991 kunigas Kęstutis Daknevičius

1991-1992 kunigas Antanas Jokubauskas

1992-1993 kunigas Virginijus Veprauskas

1993-1995 kunigas Virginijus Kazaitis

1995-1997 kunigas Šarūnas Leskauskas

1997-1999 kunigas Vidas Vaitiekūnas

1999-2001 kunigas Alvydas Vainoras

2001-2003 kunigas Egidijus Venckus

2003-2006 kunigas Gintas Sakavičius

nuo 2006 - kunigas Vaidas Mikalčius

Bažnyčios choras ir kiti bažnyčios tarnai

Nuo pat XIX a. Pašvitinio bažnyčioje skamba meistro A. Sunaklisto vargonai .

Vargonininkai

Vaitiekūnas

1940 -1944 m. Antanas Kutka

Vytautas Bikulčius

1949 -1954m. Filemonas Bruzgulis

Visockas

Emilija Kinskytė

Ina Daukšaitė

Kazimieras Gustevičius

Stanislovas Zuokas

Zakristijonai

Jonas Indriulis

Benediktas Navickas

Juozas Brazys

Nuo 2009m. Alius Stalmačenka

Kai kurie faktai ir įvykiai

1613m. Vyskupas Mikalojus Pacas dalį savo knygų kolekcijos užrašė Pašvitinio bažnyčiai.

1841m. prie Pašvitinio bažnyčios gyveno 3 kunigai, parapijai priklausė 6 valakai žemės, parapijiečių buvo 6777

1859m. Pašvitinyje buvo prieglauda , kurioje buvo 12 gyventojų.

1894m. rugpjūčio 12d. Pašvitinio bažnyčioje vyko rašytojo, mokytojo Prano Mašioto vestuvės. Jų metu Pašvitinio bažnyčioje lankėsi ir Vincas Kudirka „Tautiškos giesmės“ autorius.

1901 m. gaisras Pašvitinyje nuniokojo bažnyčiai priklausančius pastatus senelių prieglaudą , koplytėles šventoriuje.

1901m.lapkričio 17d. kunigas Juozapas Rimkevičius, nuo 1863m. kunigavęs Pašvitinio bažnyčioje. Palaidotas Pašvitinio miestelio kapinėse

1901 m. gyventojų lėšomis išleista knygelė „Pašvitinio parapijos reikalai“, kuri buvo išspausdinta užsienyje.

1902 metais pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą pastatyta klebonija prie Pašvitinio bažnyčios. Tarybinais metais joje buvo įsikūrusi vaistinė ir medicinos punktas. 1995 metais šis pastatas grąžintas bažnyčiai.

1903m. klebono Z. Živatkausko ir valsčiaus sekretoriaus G.Gončiarkos iniciatyva Pašvitinyje įkurtas Pašvitinio žemės ūkio kooperatyvas.

1904 m. rugpjūčio mėn. 14 d. Pašvitinio bažnyčioje vyko Gavenonių dvarininko Chodakausko dukters Sofijos ir Antano Smetonos sutuoktuvės. Antanas Smetona ne kartą lankėsi Pašvitinyje ir vėliau, būdamas Lietuvos Prezidentu.

XIX a. pradžioje Pašvitinyje buvo „Saulės“draugijos skyrius, choras ir mokykla, kurioje mokėsi 30 mokinių.

1909-1913m. Pašvitinio parapijoje gimdavo vidutiniškai apie 200 vaikų.

1913 m. parapijiečių buvo 7650, o 1936m. parapijiečių buvo 6032.

1934 m. mirė ir palaidotas Pašvitinio bažnyčios šventoriuje 1919 m. Paryžiaus Taikos konferencijos Lietuvos delegatas, visuomenininkas ir spaudos darbuotojas, kunigas Juozas Dabužis – Dabužinskas. Pašvitinyje klebonavo 1928-1934 m.

1939m. rugpjūčio 14 d. Pašvitinio bažnyčioje buvo laikomos gedulingos pamaldos lietuvių tautinio atgimimo veikėjo Petro Vileišio atminimui. Vileišių giminė buvo susirinkusi pas Jaloveckus Pašvitinio valsčiaus Baravykų dvare.

1940m. - 6172 parapijiečiai.14

1941 metais birželio 11 dieną kilęs gaisras sunaikino didžiąją Pašvitinio miestelio dalį. Kapinėse sudegė mediniai kryžiai, buvo užsidegusios ir bažnyčios durys.

1984 metų rugsėjo 7 dieną Pašvitinio parapijos Peleniškių kaimo galulaukėje apsireiškė Švč. M. Marija. Tikintieji tą vietą pavadino Marijos žeme ir ėmė statyti kryžius. 1989 metais kunigo Kęstučio Daknevičiaus iniciatyva Marijos žemėje pastatyta koplytėlė.

1988m. mirė dekanas kunigas Boleslovas Stasuitis ,1952–1988 m. klebonavęs pašvitinyje.Palaidotas Šiaulėnų kapinėse).

1994 m. spalio 8 d. Pašvitinyje svečiavosi buvęs Pašvitinio klebonas Virginijus Veprauskas su dideliu būriu saviveiklininkų iš Punsko parapijos.

1996 metų birželio 2 dieną Pašvitinyje Švč. Trejybės atlaiduose dalyvavo Kauno arkivyskupijos ordinaras Sigitas Tamkevičius. Šių atlaidų metu buvo pristatytas ir pašventintas dailininko Juozo Galkaus sukurtas Pašvitinio herbas.

1998m. sausio 24d. Pašvitinio klebono kunigo Vido Vaitiekūno iniaciatyva buvo suorganizuota didelė Pašvitinio parapijos šventė.

1997 - 1999 metais Pašvitinio klebonu buvo kunigas Vidas Vaitiekūnas. Jo dėka buvo užmegzta draugystė su Vokietijos Holdorfo parapija. Ši draugystė tęsiasi iki šiol, nors pats klebonas neužilgo išvyko dirbti į Vokietiją. Vokiečiai renovavo kleboniją, atveža dovanų bažnyčiai ir parapijiečiams. Vokiečiai į Pašvitinį atvyksta kasmet. Ne kartą pašvitiniečiai lankėsi ir Holdorfe kur buvo maloniai priimti ir supažindinti su jų parapija, jų šventėmis ir jų šeimų gyvenimu

2002m. sausio 5d. kunigas E. Venckus sukvietė parapijiečius į Trijų Karalių šventę.

2000m. Žuvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties) apdovanotas Jonas Teišerskis. XX a. pirmoje pusėje jis kunigavo Pašvitinio bažnyčioje, vadovavo katalikiškoms organizacijoms, prisidėjo prie žydų gelbėjimo.

2002 m. birželio 23 d. Pašvitinyje, klebonaujant kunigui Egidijui Venckui, buvo suorganizuotos didelės 1952 metais pastatytosios Pašvitinio bažnyčios pastatymo 150 metų jubiliejaus iškilmės. Jubiliejaus proga išleistas lankstynukas " Pašvitinio Švč.Trejybės bažnyčiai -150" Lankstynukas_1.jpg Lankstynuko_2_dalis.jpg

Parodos „Krikščionybė Lietuvos mene“(2002m) eksponatų tarpe yra Pašvitinio bažnyčios komuninė, kurią 1754m. bažnyčiai padovanojo parapijietis Jonas Šnepavičius.

2006m. pavasarį archeologas Ernestas Vasiliauskas tyrinėdamas nedidelį plotą bažnyčios šventoriaus rado keramikos šukių, labai senų monetų.

2009m. sukanka 550 metų, kai Pašvitinyje pastatyta pirmoji bažnyčia.

Pašvitinio bažnyčia tautosakoje ir grožinėje literatūroje

LEGENDA APIE PAŠVITINIO ATSIRADIMĄ (žiūrėti puslapio pradžioje)

APIE PELANIŠKIŲ KALNĄ

Ant šio kalno viršūnės stovėjo pilis. Tačiau vieną Kalėdų rytą jos ponas nenuėjęs į bažnyčią; jis buvęs nutrenktas, pilis į žemę nugrimzdusi.

VELNIO AKMENYS

Tarp Liesų kaimo ir Pašvitinio miestelio, miško pakraštyje, yra trys dideli akmenys. O kadaise velnias nešė vieną didžiulį akmenį, norėdamas sudaužyti Pašvitinio bažnyčią. Tačiau šiam esant jau visiškai arti tikslo, pragydo gaidys, ir akmuo krito iš velnio nagų į mišką ir suskilo krisdamas į tris gabalus. Taip šitie gabalai ir teberiogso miške.2

Halina Korsakienė

PRADŽIA (ištrauka)

Miestelyje iškilo tik didinga bažnyčia, supama ūksmingo šventoriaus ir prakilniai žvelgianti į susispietusius aplink turgavietę mažus namukus. Nenuostabu, kad ji ir užvaldė gyvo proto ir alkstančios širdies mano uošvę. Taip stipriai, matyt , veikė ir kėlė ne tik pagarbą, bet ir nuogąstį- šis senas ir įspūdingas pastatas, prabylantis į žmones šventųjų paveikslais, gūdžiu vargonų gaudesiu, kunigo pamokslais! Pertraukdamas mano mintis, Kostas parodė didelį granito riedulį, atritintą prie pat šventoriaus mūro: -Va, žiūrėk! Tai mano jaunystės pjedestalas! Kiek kartų ant jo užsikoręs pasijusdavau galiūnu. Dar ir šiandien kartais pagalvoju: kokį stiprų įspūdį turėjo palikti tas pilkas akmuo, dominavęs nykioje miestelio aplinkumoje, kas ir senatvėje nebuvo pamirštas tas „jaunystės pjedestalas“.3

Kostas Korsakas

AKMUO

Jis tebeguli gimtojo miestelio turgavietės pakrašty,

prie šventoriaus vartelių,-

toks pat, kaip mano vaikystėje.

Tik tada jis man atrodė

daug didesnis negu dabar.

Ir šiandieną jis tebėra

toks pat apvalainas,

iš viršaus paplokščias,

jog gali atsisėsti ant jo nugaros

ar net ir užlipti,-

tas paprastas, pilkas laukų akmuo.

Nežinia kas, kada ir kam

atritino jį miestelio turgavietėn,

prie šventoriaus vartelių,

kad išgulėtų jis čia

gal daugiau kaip šimtą metų.

Visada, kai tik prisimenu gimtinę,

iškyla man prieš akis ir tas akmuo-

neatskiriamas vaikystės dienų bendrininkas,-

kai pramuštgalvių berniokų bury

kasdien po kelis kartus

atbėgdavau prie jo nuzulinto šono

pažaisti, pasiausti, paišdykauti.

O, koks milžiniškas atrodė tada jis mums,

toks nepajudinamas,

tartum įaugęs į miestelio grindinį

po ta plačiašake, daugiaamže liepa,

išlapojusia anapus tvoros, šventoriuje!

Palypėjęs ant jo akmeninės nugaros,

jauteisi ne tik aukštesnis,

bet ir stipresnis,

lyg suradęs granitinį pagrindą

visam tolesniam savo gyvenimui...

...Štai jau ir baigia praeiti

tas tavo gyvenimas,

kaip praėjo pro patvorio akmenį

šimtai, tūkstančiai žmonių kojų,

kaip nuščiuvo čia turgavietės triukšmas,

kaip pradardėjo valstietiškų vežimų ratai,

o karo metais

pradundėjo ir tankai, ir patrankos,-

gi šiandieną pro jį

jau lekia žvilgantys automobiliai,

nutrūktgalviškai prašvilpia motociklai,

pradūzgia pilnakrūviai kolūkių sunkvežimiai...

O akmuo vis tebeguli miestelio aikštės pakrašty

kaip mano vaikystėje,

nė kiek nepakitęs,

nesupleišėjęs,

neapsamanojęs.

Tad ir pagalvoju, lankydamasis gimtinėje,

ar nebūtų didžiausia garbė,

jeigu tą akmenį

užristų man ant kapo

vietoj paminklo.

1978

Marija Mašiotienė

VEDYBOS

(ištrauka)

Atėjo sutuoktuvių diena. Kunigai buvo dideliai sumišę, nes klebonas Rimkevičius vis dar nenorėjo tuokti lietuviškai. Užtat altarista Pažemeckas ir Pašvitinio kamendorius, susipratę lietuviai, dėjo visas pastangas, kad sutuoktuvės įvyktų lietuviškai. Mišioms pasibaigus, klebonas atsisuko į mus ir tarė: O vis dėl to prakalbą pasakysiu lenkiškai. Klebonui savo žodį užbaigus, kunigas altarista savo ruožtu pasakė prakalbą, bet jau lietuviškai. Grįžus iš vestuvių, tik įvažiavus į dvarą, muzikantai žydai užgrojo Kudirkos veikalus. Juos jų buvo išmokęs mano tėvas, kol mes buvome Pašvitinio bažnyčioje. Kudirka, vestuvėse dalyvavęs, susijaudinęs šluostėsi akis.

Aldona Valiulytė- Rakickienė

         ***

Nudardėjo, nubildėjo

Į atlaidus važiuoti.

Nuskubėjo,

Pro moterėles basas,

Kulniuojančias kelkraščiu,

Su bateliais rankoj --

Likusieji namuos,

Nekantriai dairomės į saulę

Ir į savo šešėlį -

Ilgumėlis dienos -

Kol pro banguojantį lauką rugių

Motinos skarelė paršmėžuos,

Ar tėvas

Parniukins arkliuką,

Su posmu šmaikščios dainos -

Lauktuvių parveš meduolį -

Avinuką nulaužtu ragu,

Ilgą, blizgančiu popierium saldainį,

Ir kvapą -

Tolimo,

Nepažįstamo pasaulio...

            ***

Brendu per senobinę

Sužydusią pievą -

O spalvų, o kvapų!

Miklūs laibi piršteliai

Skina žiedlapius,

Į kraitelę renka.

Sekmadienį bažnyčioje -

Per procesiją -

Kai pusseserė Stasė

Neš vėliavų kaspinu,

Aš barstysiu gėles,

Nusilenkdama

Esančiam tubernakulyj

Po kutuotu baldakimu.

Gaus vargonai,

Čežės minia,

Skambčios varpeliai -

O smilkalų dūmas

Su jau vystančių žiedlapių kvapu

Nusineš į iškilmes dausų.

Kazys Valiulis

ŠVITINYS

Ištvino gimtasis upelis-

Kas liepto ieškoti išdrįs?

Kur mano vaikystės takelis,

Išnykęs tarytum vagis?

Pakrantėm pro baltą bažnyčią

Nusivedė kojas basas.

Galbūt pakaruokliai žilvičiai

Dar mergiškas mena kasas?

Purienos gelsvuoja upelyj.

Berniūkščiai vėl braido basi.

Išnyko dryžuota suknelė,

Kažkur už malūno toli.

Pavasarį lankos užtvinę-

Kas lieptų senųjų ieškos,

Jei kojos, takus jiems išmynę,

Nelanko pirkelės gimtos?

Gal ją prisiminęs sugrįšiu,

Atversiu medines duris

Ir liepą medaus paprašysiu,

Kurio išsiilgo širdis.

Valiulis K. Baltieji gluosniai; Šūviai prie vieškelio .- Kn. ValiulisK. Turgadienis.- Šiauliai,2000.,- p.83-95.

Straipsniui naudoti informaciniai šaltiniai:

Lietuvių enciklopedija T.IV ir XXII- Boston, 1954.-p.219-220. , Kvyklys B. Mūsų Lietuva T.3.- Čikaga.- p.72., Pašvitinio parapijos reikalai.- 1901. p. ir kt.

Danutė Povilionienė