Netekę Tėvynės, Tėviškės, Namų

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 619 balsai)

1941 m. birželio 14 d. Stalino paliepimu krašte prasidėjo masinės represijos. Prekiniai traukiniai užkaltais vagonais, lydimi sargybinių, išvežė žmones į nežinią, į amžinąją tremtį. Sibiras pasitiko alsuojančia mirtimi, spygliuotomis vielomis apraizgytais lageriais. Laižuvos miestelis yra Žemaitijos šiaurėje, prisiglaudęs prie Vadaksties upės bei dvibokštės bažnyčios griuvėsių su liepų ir kaštonų alėjomis, kurios kažkada priklausė Antanui Vienažindžiui. 1948 m. gegužės 22 d. pirmosios mašinos ir arkliniai ratai pajudėjo Mažeikių link į traukinių stotį su Baranauskų, Grigų, Liaugminų, Šultų, Švažų šeimomis. Visus išvežtuosius surinkdavo prie kooperatyvo pastato, o čia laukdavo mašinos į Mažeikius. Buvo puikus gegužės rytas, kada likusieji laižuviškiai savo draugus palydėjo su ašaromis akyse ir alyvų žiedais. Su kai kuriais atsisveikino visam laikui. Liko tik prisiminimai, kuriuos papasakojo Simonas Baranauskas, Aleksandra Kozeckaitė–Paulauskienė, Augustas Raustys, Kęstutis–Salemonas Šlekys, Leona Švažaitė–Šmiderienė.


Baranauskas Simonas, Justino, gim. 1935 m.


Šie prisiminimai niekada neišblės iš mano atminties, kol aš būsiu gyvas, nes Sibiro tremties metai man, trylikamečiui berniukui, įstrigo į atmintį visam išlikusiam gyvenimui. 1946 m. gegužės 22 d. į kiemą sugužėjo stribokai bei rusų kareiviai, tiesa, tuo momentu mes su broliu buvome pas kaimynus, padėjome sodinti bulves, tėvas buvo išvažiavęs į malūną. Namuose buvo likusi mama su broliu. Brolis atbėgo pas kaimynus ir pasakė: „Simai, eime namo, nes reikia važiuoti“. Kai išgirdau šį žodį „važiuoti“, pasidarė karšta, silpo kūnas, linko kojos, bet supratau, kad kito kelio nėra, todėl išėjome namo. Kieme laukė du stribokai ir rusų kareiviai, su mama kalbėjo gan griežtai, nes ji privalėjo įrodinėti, kad tėvas tikrai nepasislėpė, o yra išvažiavęs į malūną. Tėvo belaukiant, liepė krautis mantą, nes leido pasiimti būtiniausius daiktus, šiek tiek maisto. Paskutinį kartą prie namų slenksčio apsiaviau „tankelius“ (užvarstomi batai su auliukais) ir kažkaip dingtelėjo mintis, kad reikia bėgti. Priėjęs prie mamos, pasakiau jai. Mama atsakė: „Kaip išmanai, vaikeli, jei sugebėsi išsislapstyti, bėk“. Asisveikinti nespėjau, nes buvo per daug skaudu, dar paslampinėjęs po kiemą, tiesiai per daržinės duris išėjau. Išėjau ir nežinojau kur eiti, o buvo jau pavakarys, šiltas, saulėtas. Skuodžiau tiesiai į pamiškę, kur stovėjo sena pirtelė.Ten pasislėpiau, klausausi, ar kas neateina. Išgirdau kažką šlamant, ogi, pasirodo, toje pačioje pirtelėje slėpėsi dvi pabėgusios kaimynų mergaitės. Naktį praleidome toje pačioje pirtelėje, o anksti ryte atsisveikinome ir išsiskyrėme. Tačiau „pasiuntinukai“ mane surado ir kartu su tėvu kitą rytą išvežė į Mažeikius. Ten leido susirasti savuosius. Taip mes vėl susitikome ir džiaugėmės, kad esame vėl kartu. Iš Mažeikių mus vežė 18 parų. Vagonas buvo sausakimšas. Pamenu, kad tame pačiame vagone važiavo moteris su labai mažu vaikeliu, jai neleido nieko pasiimti, todėl neturėjo net vaikui maisto. Laimė, kad mama turėjo prisipylusi pieno, taip kartu ir nuvažiavome į Sverdlovską, o ten mus išskyrė. Kelionė tęsėsi, kol atsidūrėme Taišete. Ten mus apgyvendino, davė darbo: pjovėme medžius miškuose, apdirbome rąstus, plukdėme upe, mes su broliu rinkome medžių sakus, kankorėžius, tvarkėme šakas. Mums bedirbant, atsitiko didžiausia nelaimė – miške žuvo brolis Justinas. Virto medis tiesiai ant jo, mirė iškart. Ten ir tebėra palaidotas tremties vietoje. Sverdlovske atitarnavau kariuomenėj. Po metų gavau atostogų, grįžau aplankyti tėvų į Taišetą, o jie jau ruošėsi grįžti į Lietuvą. Pabuvau valandą , išlydėjau į traukinių stotį, o pats grįžau į karinį dalinį. Taip tremtyje mūsų šeima prabuvo 10 metų. Sugrįžus į Lietuvą, neturėjome kur gyventi, nes mūsų namai buvo užimti, gyveno kiti žmonės. Įsikūrėme Rengėse (Latvijos respublika) netoli Laižuvos. Grįžęs iš kariuomenės, vedžiau merginą iš Laižuvos, pradėjau ręsti savo pastogę, susilaukėme dviejų dukrų. Taip ir tebegyvename Laižuvoje.


Aleksandra Kozeckaitė–Paulauskienė, Vlado, gim. 1921 m.


Mūsų šeima buvo didelė iš dešimt vaikų. Aš su savo šeima gyvenau atskirai. 1948 m. gegužės 22 d. atvažiavo stribai arkliniu vežimu ir liepė ruoštis išvežimui. Namuose buvau viena su savo dukra Augute, nes vyras buvo uždarytas kalėjime. Iš namų leido pasiimti bulvių, grūdų, o duonos vieną kepaliuką įdavė kaimynė. Mano mergaitei buvo tik dveji metukai, todėl labai bijojau, ar ištversime kelionę, ar nenumirsime badu, nes daugiau nieko neleido pasiimti. Vežė į Mažeikių traukinių stotį kartu su kitais kaimynais. Mažeikiuose dvi paras išbuvome vagonose, kol pririnko pilną sąstatą žmonių. Po to daug parų vežė į nežinomybę, kiek tiksliai laiko vežė, dabar nebegaliu pasakyti. Važiavome vieni kitiems padėdami, vieni kitus maitindami, guosdami ir beveik visu keliu verkdami. Čia vagone atsitiktinai sutikau ir savo seserį Valę su vaiku bei uošviene. Taip pasiekėme Taišetą. Buvo naktis. Mašina atvežė į kaimą ir suskirstė į dvi grupes. Apsigyvenome barakuose. Gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, nes žmonių gyveno daug, nebuvo ko valgyti, dirbome labai sunkiai, daug žmonių sirgo. Aš pakliuvau prie lentų štabeliavimo. Ten išdirbau penkerius metus, vėlau dirbau aikštelėje, traukiau vagonėlius. Vyras buvo ištremtas į Komiją į anglių kasyklą. Grįžo po aštuonerių metų, pasiketė ir mūsų gyvenimas. Darbo gavo geležinkelyje, o dar vėliau prie statybų. Sibire susitikau ir tėvą, kuris buvo ištremtas kartu su mama ankščiau už mus, tačiau mamos daugiau nebemačiau, nes ji mirė. Kiek vėlau mirė ir tėvas. Kadangi aš žinojau kur palaidotas, tėvo palaikus parvežėme į Lietuvą, o mamos kapo ir kitų nebeliko, nes užliejo upė. Rusijoje išgyvenome beveik 20 metų. Buvome jau ir prasigyvenę, tačiau Tėvynės ilgesys nedavė ramybės. Ten viską palikę 1968 m. grįžome į Lietuvą, iš pradžių į Klaipėdos kraštą, o dar vėliau į Laižuvą. Dabar mano vaikai Adelė ir Aleksandras gyvena čia Laižuvoje. Aš pati gyvenu su dukra.


Augustinas Raustys, Alberto gim. 1922 m.


1945 m., kai sugarmėjo į kiemą stribokai, supratau, kad kažkas negerai. Priėjo ir pasakė, kad aš areštuotas. Liepė susikrauti mantą, pasiimti maisto. Mama krovė ir verkė, laimei, kad jie nebuvo vežami. Mane išvežė į Mažeikius, o vėlau į Šiaulius. Šiauliuose nuteisė aštuoneriems metams lagerio, tačiau neišvežė, o pasodino į Lukiškių kalėjimą. Ten išbuvau apie du mėnesius, paleido, sugrįžau namo. Pasirodo ta bausmė man buvo skiriama už vengimą tarnauti kariuomenėje. Sugrįžęs namo, pradėjau gyventi savo gyvenimą, bet negera nuojauta vis kamuodavo mane. Jaučiau, kad kažkas bus, nes aplinkui dėjosi negeri dalykai – buvo vežami žmonės į Sibirą. 1947 m. vedžiau, susilaukėme dukters Silvos. 1951 m. mūsų namuose apsilankė nelaukti svečiai, o tai buvo naktis. Išgirdau kieme triukšmą, šunų lojimą ir iš karto supratau, kas mūsų laukia. Leido šiek tiek pasiimti, todėl žmona krovės vaiko drabužėlius, aš pririnkau bulvių, įdėjau lašinių. Kartu su mumis buvo išvežtas ir mano brolis Stasys, kuris prieš du mėnesius buvo grįžęs iš Komijos lagerio. Labai verkėme palikdami savo gyvulėlius, visą užgyventą turtą, o labiausiai gaila buvo palikti Tėvynę, šį kraštą. Su mumis važiavo dar dvi šeimos. Visus mus nuvežė į Mažeikių geležinkelio stotį ir suvarė į vagoną, laimei kad neišskyrė mūsų šeimos. Iš Mažeikių važiavome ilgai, sąlygos buvo blogos, vagonose buvo padaryti gultai, o vagono viduryje padaryta skylė – gamtiniams reikalams atlikti. Po ilgos ir alinančios kelionės atsidūrėme Tomsko srityje, Tugano rajone. Ten mūsų laukė jaučiais pakinkyti vežimai. Suskirstė grupėmis ir išvažinėjo į visas puses, kitų savo draugų lietuvių nebemačiau. Apgyvendino pas vietinius žmones, baigėsi maistas, po mėnesio mirė brolis Stasys. Pats sukaliau karstą ir su kaimynais lietuviais palaidojom. Vasarą dirbau laukuose, o žiemą mus išveždavo už 100 km dirbti į miškus, grįždavom tik pavasarį. Žmona melžė karves. Laimė, Sibire teko išbūti neilgai, nors per tą laikotarpį jau ir prasigyvenom. Turėjau savo namelį, iš kolūkio išsimokėtinai gavau karvę. Tai buvo pirmasis džiaugsmas Sibire, kai pasijutau tikru gaspadoriumi. Antras dar didesnis džiaugsmas buvo, kai priešais save pamačiau gyvą tėvą, nes nebesitikėjau jo pamatyti. Už gerą ir sąžiningą darbą buvau apdovanotas medaliu. Turėdamas tokį apdovanojimą, jau pradėjau galvoti apie Lietuvą. 1959 m. balandžio mėn. grįžome į Lietuvą. Sugrįžus čia niekas mūsų nelaukė, niekas neregistravo ir niekas nedavė darbo. 1961 m. mirė žmona, likau su dviem vaikais. 1965 m. vedžiau ir galutinai įsikūriau Laižuvoje. Žuvo sūnus, kuriam dar nebuvo ir 20 metų. Gyvenu pasiturinčiai, turiu savo namą, bet širdyje liko gili žaizda.


Kęstutis–Salemonas Šlekys, gim. 1934 m.


Aš, Kęstutis–Salemonas Šlekys, gimiau Laižuvos kaime. Tėtis buvo mokytojas, mama ūkininkavo namuose. Užėjus rusams, 1941 m. pavasarį po mokyklos baigimo mano tėvą su šeima perkėlė mokytojauti į Akmenę, tačiau po kelių savaičių, naktį, atvažiavo enkavedistai. Jie tėtį pasodino į kampą, o mamai liepė krauti daiktus. Drabužių bei maisto daug imti neleido. Susodino į mašiną ir išvežė į geležinkelio stotį. Čia mus atskyrė nuo tėvo, kurį bepamatėme 1953 m. Stotyje jau mūsų laukė paruošti gyvuliniai vagonai. Žmonių buvo labai daug, o aplinkui stovėjo ginkluota sargyba. Suvarė visus į vagonus, kuriuose buvo labai tvanku ir karšta, o vagono duris užrakino. Aukštai, lubose buvo mažytis langelis su grotomis. Kelyje prasidėjo karas. Matėme numuštus lėktuvus, bet mūsų nebombordavo. Mūsų kelionė dar labiau sulėtėjo. Sąstatai važiavo į frontą, o mes, uždaryti vagonose, stovėdavome aklavietėse, kol atsilaisvindavo kelias. Retkarčiais duodavo pavalgyti. Nuvažiavus į Uralą, pirmą kartą leido išlipti iš vagonų, leido nusiprausti. Atvažiavome į Altajaus kraštą, į miestą Byjsk. Čia mus išlaipino, apgyvendino tuščiuose stoties sandėliuose. Pasirodė pirmieji „pirkliai“, apžiūrėjo mus. Kadangi nebuvo iš ko labai rinktis, nes buvome mes vaikai, moterys ir seni žmonės, mes pakliuvome į išrinktųjų sąrašą. Vėl vežė 300 km, pasiekėme Kalnų Altajaus sritį, Ongudajaus rajoną, Tengo tarybinį ūkį. Mus apgyvendino miške esančioje trobelėje. Artėjant žiemai, perkėlė į baraką. Ten jau buvo daugiau lietuvių, lovos buvo sukaltos iš lentų, pridėtos šiaudų. Maitino labai blogai, dienai buvo skiriamas tik mažas gabalėlis duonos ir vandens. Prasidėjo badas, užpuolė dizenterija, mirė vaikai ir seneliai. Praėjus pirmai žiemai, mus perkėlė kitur. Pasisodinome truputį bulvių, mes vaikai eidavome į kalnus rinkti laukinių rabarbarų, svogūnų, česnakų. Iš jų virdavome sriubas, košes, o pati didžiausia laimė būdavo, kada pavykdavo sugauti starus (taip vadinosi žvėreliai), tai košės ar sriubos būdavo su mėsa. Per vasarą visi dirbdavome, kas ravėjo, kas šieną pjovė, vežė ar krovė. Per žiemą darbų kaip ir nebuvo, mus kraustydavo iš vienos vietos į kitą, baigėsi apdaras, neturėjome kuo pakeisti, užpuolė parazitai, taip gyvenome iki karo pabaigos. Pasibaigus karui, mus perkėlė iš barakų į atskirus namelius, kuriuose gyvenome po 2–3 šeimas. Tada jau atsigavome, pasisodindavom bulvių, įsigijom paukščių. Pradėjau eiti į mokyklą, ten baigiau septynias klases. 1947 m. daug mūsų tautiečių išvažiavo namo, į Lietuvą. Mes į tą sąrašą nepakliuvome, vargome ir dirbome kartu. Po Stalino mirties 1953 metais iš lagerio sugrįžo tėvas. Tais pačiais metais persikėlėme gyventi į rajono centrą Ongudaj. Tuo laiku prasidėjo plėšinių įsisavinimas. Baigiau 6 mėn. kombainininkų kursus, pradėjau dirbti. Darbas labai patiko ir sekėsi, gavau apdovanojimą – medalį už gerą ir sąžiningą darbą. 1957 m. gavau pasą su teise važinėti po visą Sąjungą. Tais pačiais metais sugrįžome į Lietuvą, į Kauną. Ten vedžiau, dirbau įvairiuose darbuose, o po daugelio metų sugrįžau į savo tėviškę, mylimą Laižuvą.


Leona–Švažaitė Šmiderienė, gim. 1932 m.


Mes gyvenome prie geležinkelio, kaip ir dabar. To mes vaikai nenujautėme, kad pro mus yra vežami žmonės. Tėvai visa tai žinojo, bet mums nesakė. Mūsų šeima buvo didelė, iš šešių žmonių. Šalia gyveno tėvelio tėvai, o su jais ir tėvelio sesuo. Gyvenome gan gerai, turėjome namus, žemės, porą arklių, padargus žemei dirbti. Labai gerai prisimenu, kaip į kiemą įvažiavo stibokų būrys, man tada buvo 13 metų. Tėvelį ir mamytę jie labai tardė, mušė, norėjo, kad kažką pasakytų, išduotų, mes vaikai verkėme, prašėme, kad nemuštų. Bet mūsų prašymų, verksmų nepaisė, juos abu išvedė Latvijos link (nuo mūsų už pusės km yra Latvijos respublika). Gyvenome vieni, pripamačydavo mūsų senoliai. Naktimis kažkas ateidavo, šaudydavo, reikalaudavo pasakyti, kur yra tėvai. Po kiek laiko sugrįžo mama, bet tiek išsekusi, nuvargusi, sulysusi, kad net mano brolis napažino, o tėvelis sugrįžo gal už kokių metų. Sugrįžus tėveliui, galvojome, kad viskas bus gerai, gyvensime ramiai, niekam neužkliūsime, bet kur tau. 1948 m. gegužės 22 d. kieme vėl pasirodė stribokų burys. Mes vaikai galvojom, kad atėjo prašyti arklių, bet tada jų jiems nereikėjo, o reikėjo mūsų. Išgirdome, kad turime ruoštis į kelionę, o jie liks šių namų šeimininkai. Mama, išgirdusi šiuos žodžius, nualpo, mes verkėme, o tėvelis krovė skarmalus. Bet jie persigalvojo, nebeleido nieko pasiimti, todėl išvažiavome be nieko. Visu keliu verkėme ir žegnojomės, prašydami Dievo pagalbos. Kartu su mumis važiavo ir kiti laižuviškiai – Baranauskai, Grigai, Vaičiukauskai, Liaugminai, Šultai ir kiti. Mums belaukiant, beverkiant, žiūrime atvaro mūsų senolius, o jiems buvo jau 85 metai. Vežė į Mažeikių geležinkelio stotį, o iš ten žmonės buvo kišami į vagonus, kurių buvo 65. Vagonai buvo sausakimši. Labai norėjome gerti, bet niekas nedavė. Laimei, kad mano sesuo Stasė išprašė vieno prižiūrėtojo, kad leistų parnešti vandens. Ją išleido, o lauke susitiko mano seserį Adelę. Jos sugrįžo abi.Vagonas buvo kimšte prikimštas žmonių, čia miegojome vieni kitus pakeisdami, čia valgėme, čia ir gamtinius reikalus atlikome. Mus vežė 16 parų, be vandens, be maisto. Atsidūrėme Taišete, perone, nakties metu. Buvo labai šalta, bet vėl iškentėjome glausdamiesi vieni prie kitų. Kitos dienos vidury atvažiavo mašinos ir išvežė į Suetichą, mus paliko čia, o kitus nežinia kur išvežė. Suetichoje apgyvendino barakuose, vėliau mokykloje. Gyvenome po 15–20 žmonių vienoje klasėje. Mums pasisekė mes gyvenome 8 žmonės, kartu su savo senoliais. Įdarbino medžių apdirbimo gamykloje. Pati pradžia gyvenimo buvo sunki, bet palengva pripratome ir prie gyvenimo sąlygų ir prie vietinių gyventojų. Maistas buvo labai blogas, skyrė dienai 200 g duonos nedarbingam, 400g darbingam žmogui. Paskui gyvenimo sąlygos pagerėjo: gavome du kambarius ir virtuvę, nes buvome 5 darbingi žmonės. Po kiek laiko vienas po kito mirė abu senoliai. Palaidojome ten Sibiro žemėje, bet 1993 m. palaikai buvo perkelti iš Sibiro į Laižuvos kapines. Nežiūrint į tai, kaip mes gyvenom, sunkiau ar lengviau, pavalgę ar alkani, bet mes mokėjom linksmintis, šokom, dainavom. Vienos dainos žodžiai skambėjo taip:

Su alyvų žiedais ir menkais ryšuliais

Išvažiavom iš čia.

Nebematėm perone žmonių,

Mėlynų akių, išsiilgusių veidų,

Liko meilė Tėvynei, atmintis draugų.

Leiskit į Tėvynę,

Mes norim gyvent ir mylėti tenai.

Tačiau jie mūsų kalbos nesuprato, daina liejosi iš lūpų į lūpas. Mums begyvenant tenai, nelaimės persekiojo viena po kitos. Dirbdama lentpjūvėje, nusipjoviau dešinės rankos keturis pirštus, paskui susirgau baisia liga – kaulų džiova. Pusantrų metų išgulėjau sugipsuota ant lentinės lovos, bet vėl išsikapanojau. 1956 m. mama, kaip daugiavaikė motina, gavo medalį, o 1957 m. spalį mus reabilitavo. Sugrįžome į Šiaulių rajoną pas tėvelio seserį Vincutę, nes mūsų namuose gyveno kiti. Vėliau sugrįžome į savo Laižuvą. Buvo labai sunku įsitvirtinti, bet mums padėjo tuometinis kolūkio pirmininkas Petkus.


Panaudotas šaltinis: Tremtinių atsiminimai iš Sibiro tremties metų / Užrašė Vida Norkienė, Mažeikių raj., Laižuvos bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė. – Laižuva. –1996. – P. 50.