Nepriklausomybės link

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 309 balsai)

Kalbant apie Lietuvos istorijos 1988–1998 m. laikotarpį, kai į gatves išėjo Lietuvos sąjūdis, tenka prisiminti iki tol buvusią situaciją. Priežastys gimdo pasekmes. Į pokario partizaninę veiklą prieš daug stipresnį priešą galėjo eiti tik patriotinio jausmo vedami. Kovoje su okupacija iš tikro niekas negalėjo tikėtis pergalės. Vakarų valstybės tik deklaravo tautų apsisprendimo teisę, o mes buvome palikti be paramos, likimo valiai. Kiekvieno partizano žūtis ir jo išniekinimas miesto aikštėje nepraėjo be pėdsakų. Suaugusių tautiečių, o ypač vaikų širdyse neapykantos atėjūnams jausmas tyliai laukė savo dienos. Pokario akademinė profesūra dėjo pastangas, kad kuo daugiau jaunimo stotų į aukštąsias mokyklas. Juk dalis inteligentijos pasitraukė į Vakarus, kita dalis prievarta pateko į Rytus. Skubiai reikėjo atkurti prarastas kūrybines jėgas. Pradėjus plėtotis respublikoje apdirbamajai pramonei, mes jau turėjome savo specialistų. Taip išvengėme kitataučių antplūdio iš kitų sąjungos miestų. Akademinis jaunimas, nors komsorgų buvo atidžiai prižiūrimas, analizavo ir kaupė savyje kritiką diktatūrinei sistemai. Nors buvo skiepijamas ateizmas, tačiau praeities krikščioniškoji ideologija neapleido mūsų sąmonės. Šimtmečius kauptos krikščioniškosios vertybės mus, kaip ir caro okupacijos metais, išsaugojo provoslaviškosios civilizacijos. Mūsų mąstymas buvo ir liko europietiškas. Sovietų sąjungos komunistų partijos vadovui M. Gorbačiovui paskelbus ekonomikos reformas, kurios ne visada pateisino lūkesčius, respublikos valdymo organai galėjo laisviau mąstyti ir elgtis. Įmonių vadovų rinkimai iš kelių kandidatų davė pradžią šią naujovę taikyti ir Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimuose su liberalesnėmis pažiūromis. Net LKP Centro komitete jaunieji darbuotojai užmezgė draugiškus kontaktus su Mokslų Akademijos nariais. Ir visa tai buvo daroma vardan reformų, o iš tikrųjų, po šia priedanga jau reiškėsi pirmieji nepriklausomos valstybės valdymo daigai. Pasiūlymai vienas po kito artino prie sprendimo, kad respublikos įstatymai neprivalo būti derinami su sąjungos vyriausybe. Iškilo klausimas, kad reikia panaikinti Molotovo–Ribentropo paktą. Juk mes prievarta buvome inkorporuoti į Sąjungos sudėtį. Tik kas pirmas ištars šį pasiūlymą? Mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo sustiprino prisikėlimo dvasią. Šūkį „Pabudome ir kelkimės“, kurį pirmieji ištarė Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, perėmė visa respublikos visuomenė. Nors ne be priekaištų yra ir privačios nuosavybės veiklos sistema, tačiau jos darbo rezultatai visad geresni, nei visuomeninio ūkio. Prievartinis darbas niekad negali laimėti prieš laisvąją rinką. Kas metai vien dėl ekonominio atsilikimo pseudosocializmas artėjo prie savo agonijos. Šios valandos laukė visos Pabaltijo respublikos, o ypač mūsų tautiečiai. Sovietų sąjunga, kaip višta dešimtmečius vedžiojusi palei Baltijos jūrą nesavus vaikus ir maitinusi juos ateistine komunizmo ideologija, pastebėjo, kad jos viščiukams galvos snapas platus ir nepanašus į motinos, kad jiems ir kojos kažkokios plokščios, net patys be baimės lenda į vandenį ir auga tartum „bjaurūs ančiukai“. Ir iš tikrųjų kitaip jie ir negalėjo atrodyti, nes jų kraujyje čiurleno Mindaugo, Gedimino, Vytauto, Kudirkos, Basanavičiaus genai. „Ančiukai“ Vilniuje Mokslų Akademijoje, tame atsinaujinusiame kultūros lopšyje, 1988 b. be žodžių paspaudė vienas kitam rankas ir pasakė – išmušė mūsų valanda. Tartum grandininė reakcija pasklido po visą respubliką Lietuvos Sąjūdis. Lyg pavasariniai Nemuno vandenys išnešė svetimą balastą užmarštin. Minios žmonių su trispalvėmis, su džiaugsmo ašaromis akyse ir daina lūpose: „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“ patraukė į Vingio parką ar Baltijos kelią. Tarpe jų lyg pakilusios nuo gatvių grindinio žuvusiųjų partizanų vėlės ėjo kartu su gyvaisiais. Jos džiaugėsi, kad šioje šventėje nepamirštas ir jų indėlis. Džiugu, kad tautiečiai istorijos raidoje niekad nepraranda vilties būti laisvi. Esam ir būkim niekad NEPASKANDINAMI ! Greit Lietuvos Sąjūdžio aidas pasiekė ir Mažeikius.


1988 m.


Pranas Dargis


Panaudota literatūra: Dargis, Pranas. Mintys raštu: straipsnių rinkinys. – Radviliškis: UAB „Litera“. – 2007, p. 40–41.