Namo vidus I dalis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Užrašinėta naudojantis Lietuvos liaudies kultūros centro siųstomis anketomis.

Pateikėja: SKAMARAKIENĖ MARIJONA, ANTANO. 
Gimė: 1932 metais, DUBIČIŲ KAIMAS, KANIAVOS SENIŪNIJA, VARĖNOS RAJONAS.
Užrašyta 2004 m. gruodžio 10 d.  – 2005 m. vasario 27 d.
Užrašė: REGINA LUKOŠEVIČIENĖ, Dubičių kaimo bibliotekos vyr. bibliotekininkė.  

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (310 balsai)

Prie namo buvo paaukštinimas, vedantis į namo vidų. Tai buvo plokščias lygus akmuo, arba rąsto gabaliukas. Durys buvo plačios ir aukštos, apkaltos „ eglute“. Rankeną vadinome klemka. Iš virtuvės į kambarį rankena buvo paprasta medinė, be rakto. Lauko durų užraktas buvo brauktuvė. Buvo ir geležinių, bet mūsų brauktuvė buvo medinė, išdanteliuota. Durų staktoj buvo padaryta apvali skylutė. Raktas medinis, ilgas, jo galas buvo perskeltas ir ten įdėta stipri metalinė geležtė. Kai nori duris užrakinti, tai raktą įstumia per skylutę, (o kitoje durų pusėje yra pritvirtinta brauktuvė) geležtė išvirsta, ji stačiai kabina brauktuvės dantukus ir taip duris užbraukia ( užrakina) sukant raktą į vieną pusę, o jei nori atrakinti – reikia atgal sukti raktą tol, kol brauktuvės danteliai baigsis.

Duris užrakindavo tada, kai visi šeimos nariai, kur nors išvykdavo. Kai būna netoliese– už rankenos užkišam rykštelę ar atremiam šluotą į duris.

Durų staktą vadinome ūšėkas (pagaminta iš smalingos pušies). Gimdant plačiai atidaromos durys, o per vaiko krikštynas į duris buvo sudaužoma lėkštelė, kad vaikui gyvenimas būtų lengvas ir geras. Per vestuves durų staktą puošė ąžuolo lapų ir gėlių vainikais, žiemos metu – eglės šakų vainiku.

Kai vaikas suserga, jo ūgis pažymimas durų staktoje kryželiu, o kai jį praauga, vaikas pasveiksta.

Būna, kad vaiką nužiūri bloga akis, jis būna neramus, negeras. Tada reikia vandenį perlieti per klemką ir nuprausti vaiką. Padeda. Trijų karalių kreida rašėme ant durų tada ir dabar. Per Kūčias merginos sudeda į krūvą batus viduryje kambario ir tad deda batą prie bato durų link. Kurios batas pirmas išeis pro duris, ta pirmoji ir ištekės. Kas nors iš kaimo iš kiemo pusės atidaro duris. Tai reiškia, kad jis to namo merginai linki ištekėti. Kai durys pačios atsidaro reiškia kas nors iš mirusiųjų aplanko artimuosius.

Išnešant karstą iš namų pirmiausia eina nešantis kryžių, tada neša karstą, už jo – šeimos nariai, artimiausi žmonės.

Namuose buvo priemenė. Ji nedidelė, kvadratinė, su mažu neįstiklintu langeliu sienoje. Grindys – sumušta asla. Priemenėje stovėjo drobynos (kopėčios) užlįst ant pirkios. Langelis neįstiklintas todėl, kad bus naudojamas užbraukti brauktuvei. Buvo dugnelis, juo langelį ir užspausdavo.

Girnos stovėjo kamaron, kampelin nuo priemenės. Malė visi suaugę šeimos nariai. Buvo viršutinis girnų akmuo ir apatinis girnų akmuo. Jei girnų akmuo didelis, tai sumala greičiau, bet malti labai sunku. Su girnom nebūrėm, bet girnoms šluostyti yra specialus skudurėlis. Jis drobinis. Tai juo gydėm nuo rožės, bėrimų. Anksčiau žalčiai gyveno po girnomis. Žmonės jų nelietė, nemušė, bijojo užsitraukti bėdą.

Surinkus trijų rūšių grūdų ( avižos, rugiai, miežiai) ir perpylus juos per užrakintą spyną duodavom suėsti karvėms, kurios buvo veršingos ir bijojom, kad neišsimestų. Tuos grūdus vadinome trajonka. Juos sušerdavome ir tuo atveju, kai karvė nepasibėginėja.

Be priemenės dar buvo kamara. Joje laikėme kašikus, ūšėkus (kubilus), kibirai kiaulėms šerti, miltai, kiaulių ėdalas. Ant lentynų – pienas, sviestas, sūris ir kitas maistas, daržovės. Bačkelėse stovėjo pasūdyta mėsa. Dar kamaroj buvo atitverti aruodai bulvėms (kiaulėms virti, sau valgyti). Kopėčios į palėpę stovėjo priemenėj. Jos buvo medinės. Palėpėj laikėm viską, kas susiję su linais; pakulos, verpstės, rateliai, matuškos, brauktuvės, šepečiai, lanksčiai, matavykai, vijurkas, šaudyklės, skietai, nycis, rankelės į stovus, pakojos, didelis ir mažas velenai, abrūsas – virvės stovui užrengti ir linai. Tik mintuvai stovėjo kluone. Dar palėpėj laikėm lašinius dėžėje, taukus.


Apie slenkstį:

Jei ant slenksčio stovi žmogus, tai kitam per slenkstį eiti negalima, nes kažkas nesiseks- bus bloga sveikata ar atsitiks kas nors bloga.

Reikia nusipirkti naujų adatų, jas užkalbėti (nešti tam, kas moka) ir įsmeigti slenksčio kampeliuose. Tada į namus joks blogis neateis, niekas pakenkti negalės. Kai vaikas suserga koklitu, jį pernešti reikia per 9 slenksčius. Jei karvę nužiūri bloga akis, pienas greit surūgsta, tai reikia šeimininkui nuo slenksčio priskusti drožlių, paimti iš tvarto vidaus kampų nuo rąstų samanėlių, sumaišyti jas su drožlėmis ir pasmilkinti gyvulį.

Per slenkstį negalima sveikintis – susipyksi. Ant slenksčio negalima kapoti mėsos – susirgsi.

Kai vaikas akių paboja reikia imti nuo trijų slenksčių drožlių ir iš 3 namo kampų –samanėlių. Viską sumaišyti ir pasmilkinti vaiką.

Jei ant slenksčio kaposi malkas – susibarsi su namiškiais. Užminkytą duoną perneša per slenkstį. Ir iškeptą duoną perneša per slenkstį. Tai rodė pagarbą duonai.

Nėščiai moteriai negalima sėdėti apžergus slenkstį – gali pakenkti kūdikiui, sunkiai gimdyti ir panašiai.

Nuprausus pirmą kartą vaiką, vandenį reikia išpilti po slenksčiu – kad gyvenime rastų savo vietą, būtų tvirtas. Dėl vaiko gerovės, per krikštynas niekočioj buvo tempiama bobutė ( ta, kuri vaiką priėmė per gimdymą). Merginoms negalima buvo stovėti ant slenksčio – jei stovės, tai neištekės. Slenkstį būtina peržengti, niekam nevalia ant jo stovėti.

Jaunamartę per slenkstį vedė tėvai į kambarį su duona ir druska. Daugiausi per vestuves burdavo su slenksčiu tie, kas turėjo piktumų, linkėjo bloga. Jie užburdavo, kad šeimoje nebūtų vaikų, nesutartų su anyta ir panašiai.

Paliegusį vaiką (tą, kuris apmirdinėja) ir tuos, kurie labai bijo numirėlio, sodino ant slenksčio, pro kurį buvo perneštas karstas.

Už balkių užkišdavo šventintus žolynus, verbas, laikė vaistus. Ten pasidėdavo ir duonos, pyrago kepalą, kad vaikai visko nesuvalgytų. Per Sekmines už balkių užkiša beržų šakelių. Gyvenamajame name buvo 4 langai: du iš galo ir du nuo kiemo. Viena siena buvo kurčia – be langų. Langai buvo vienodos formos ir dydžio.

Langus puošdavo šventėms: Kalėdoms, Velykoms ir Sekminėms. Puošdavo karpiniais.

Ant palangių buvo auginama alijošius, balzaminga, palergonija. Jas prižiūrėjo merginos. Alijošių naudojom vaistams. Balzaminga – dėl grožio.

Dvigubus langus dėdavo po visų rudens darbų, prieš Vėlines, o išimdavo prieš Velykas. Į tarpulangius dėjome anglių iš pečiaus ( jie sugeria drėgmę). Anglius užklojame popieriumi, vata. Ant viršaus papuošiam uogom: putinų, spanguolių, šermukšnių, sausmedžio šakelėm.

Įdėjus dubeltus langus, klojom milo juostelę. Lango kampe įkalam vinuką ir ten pakabinam buteliuką. Milo juostelės galą įleidžiam į buteliuką ir ten sulaša visas vanduo. Taip apsaugojom langus nuo supuvimo.

Kai būna audra, degam grabnyčių žvakę ir statom prie lango. Per Kūčias kas nors iš kaimo gyventojų ateina prie lango ir pabeldžia į stiklą ( lange prie stalo) ir jei pabeldęs pasako“ EIK“, tai gerai, tais metais ištekės. O jei pasako „ SĖSK“, tai tikrai tais metais dar sėdės namuose.

Per Velykas pirmą dieną lalautojai pabeldžia langan ir klausia: ar priimsit lalaunykus? Šeimininkas langus atidaro ir tada lalaunykai vėl klausia: ar galima praveselyc namelius.

Ant mėnulio pilnaties langus užleisdavo užuolaidomis, nes mėnulis gali žmones paveikti, jie ima vaikščioti stogais.

Nuo blogų akių ( nužiūrėjimo) reikia vandenį per klemką perpilti, juo nusiprausti ir per langą išpilti. Sunkiai gimdant namo langai būna visi plačiai atidaromi.

Vaikas, vežamas krikštyti buvo paduodamas per langą, kad gyventi jam sektųsi, daug pamatytų ir sužinotų. Sunkiai mirštant reikia nušluostyti langą ir atidaryti duris. Langas prie stalo buvo svarbiausias.


KROSNIS Krosnis stovėjo virtuvėje, kampe prie sienos. Atrodė, taip: apie 2 metrų pločio ir 2 m. ilgio, mušta iš molio. Pirmiausia pagaminama apvali medinė forma. Ji statoma ant akmenų ir ant formos deda molį ir plaka, papildinėja vandeniu ir muša, deda molį. Taip plaka iki 1,6 m. aukščio ir tada pečių daro kantuotą. Ant vieno pečiaus kampo lipdo kaminą. Priešais pečių, kairėje pusėje prie sienos buvo padaryta kišenaitė. Ją, tą vietą vadinome „ant duobės“. Ten stovėjo trinokos ir ant jų virdavom vakarienę, kad nereikėtų kurti pečiaus, kai būdavo šilta.

Krosnies dalys: pripečkas, kakta, sienelė, kišenė, asla (viduje pečiuj ant jos kepėm duoną) pečedengštė, koptūras.

Pakrosnį vadiname Papečkys. Žiemos metu ten laikėm vištas. Laikėm ten ir malkas, kad būtų sausos. Seniau laikrodžių nebuvo. Kai ryte pirmą kartą gaidys užgieda – vyrai keliasi ir eina kluonan kulti; kai antrą kartą užgieda – keliasi moterys ir eina verpti, o nu trečio gaidžio jau kuria pečių – tai jau netoli rytas.

Per Blovieščių vištas lesindavo šalia pakrosnio.akrosnį uždengdavo dangčiu, vadinome pečedengšte. Niekur šio dangčio daugiau nenaudojo. Užkrosnis buvo šeimininkės teritorija. Čia laikyta svogūnai, česnakai, išdžiūvę grybai, kepimo blėkelės. Labiausiai už krosnies mėgo šildytis katės. Ir vaikai ten šildydavosi. Tai šilta ir gera vieta. Sakydavo taip: „ Senai mergai vieta tik užpečkin“.

Krosnies viršus buvo iš sudėtų plytų. Paviršius lygus. Ten džiovinom grūdus, kai reikėjo tai daryti. O kai nebuvo grūdų, patys ten lipom ir šilom. Po pietų laiką vadinome „šarufkė“. Tai poilsio metas. Visi pasėdim ant pečiaus kokį pusvalandį ir tada degam šviesą (balaną). Ant pečiaus vaikai miegodavo. Tilpo 3 vaikai. Priekrosnis ( zelikas) buvo šiltas. Jį mėgo vaikai ir katės. Prieždą vadinome duobe. Ten stovėjo trikojis. Ant jo statom puodą ir išvedam vakarienę, kad nereikėtų kurti pečiaus. Ant duobės po trikoju dedam ir kūrenam smulkiai kapotos malkos ir labai greitai puodas užverda. Dar trikojį stato į duonkepį ant žarijų, ant viršaus dedam keptuvę ir išsikepam labai skanių blynų. Keptuvė buvo be rankenos. Turėjom tokį įrankį „čepela“. Juo keptuvę nukeliam nuo trikojo ir vėl uždedam.

Krosnies angą vadinome asla. Uždengdavom pečedengte. Krosnis buvo moters valdžioje (šeimininkės). Pečių užkuriant pirmiausia jį peržegnoja. Tarpukalėdėje negalima nuodėgulio (dega ir nesudega pagalys) gesinti. Tą pagalį ištempia ant pripečkio arba išneša pro duris ir užpila vandeniu.

Parsinešam šv. Velykų ugnies (angliukų) ir kelis įmetam pečiun, o kitus laikom atskirai.

Joninių nešvęsdavom.

Pas mus ugnį skolino. Su ugnimi visada elgėsi atsargiai. Kai pečius pasikūrena – ugnį šeimininkė peržegnoja.

Kad krosnies karštis tinkamas duonai pašauti spręsdavo iš papiltų į krosnį žiupsnelio miltų- jei jie greit rūksta – tai laikas pašauti duoną, jei ne – reikia dar pakūrenti. Jei duona prastai kepa, tai krosnis dar šiek tiek pakūrenama. Krosnis niekada nebuvo tuščia: čia laikėm puodus su maistu.

toks pasakymas „Krosnis sugriuvo“ reiškia, kad nėščia moteris jau pagimdė.„Ačiū, pabučiuok, pečių“, reiškia nėra už ką. Kai pirmą kartą žmogus ateina į svečius jis turi pabučiuoti pečių. Toks pasakymas „Gyvena kaip už pečiaus“ reiškia gyvena gerai, šiltai, jai nieko netrūksta.

Krosnies nekurdavo per Naujus Metus. Tada iš viso nieko stengdavosi nedaryti, kad per visus metus būtų mažiau darbo. Dar krosnies nekurdavo per didįjį penktadienį (tik gyvuliams ėdalą).

Niežais sergantį vaiką kišdavo į karštą krosnį ir ten palaikydavo tol, kol vaikas galėjo iškentėti. Ant krosnies reikia gulėti susirgus radikulitu, nes molis ištraukia skausmą. Naujagimį nuprausia ir neša ant krosnies, kur šilta.

Netoli krosnies per vestuves ir kitus susiėjimus buvo sodinami seni, ligoti žmonės.

Jaunamartė papuošia šluotą ( užkabina rankšluostį ar medžiagą), ant žarsteklio užkabina žiurstą ar skarytę ir tada anyta perduoda pečių marčios žinion. Jei iš krosnies iššauna žarija – bus svečių.

Krosnies rakandai: kačerga, skujinė, ližė, šakės( puodui iškelti), čepela (blynams kepti), trinokos, kapočius, maišiklis. Krosnies rakandų padėlys vadinamas kačergynas, vieta buvo garbinga. Skujinė smilkindavo nuo ligų, gydė karpas. Reikia žarsteklį tris kartus pernešti per slenkstį – būsi pakviestas į kūmus.

Kūčion niekam nieko nereikia skolinti ir pačiam skolintis. Kalėdinę krosnį išlavusi skujinė gydo visokius negalavimus. Kačergyne kurį laiką kenčia namų vėlės. Tai todėl, kad ten tamsus, nelabai švarus, nepraeinamas kampas.

Šluota stovėjo pirmame kampe nuo durų. Jį vadinome šluotkampiu. Čia klūpojo vaikai. Jei kampe šiukšlės – tų namų mergina neištekės. Šluoti reikia nuo stalo link durų, jei nori, kad mergina ištekėtų. Bet iš tiesų šluoti reikia nuo durų link aslos vidurio, tada turtų iš namų neiššluosi, aruodai bus pilni. Jei šluojant suduosi šluota pasimaišiusiai po kojomis merginai, tai ji neištekės, svotai neatvažiuos. Šluoti reikia sparčiai, kruopščiai, labai švariai – kitaip vyrą gausi tinginį, piktą.

Griežtai draudžiama pirkią šluoti pirmąją Velykų ir Kalėdų dieną, nes gali iššluoti visų metų ne tik savo, bet ir visos šeimos laimę, prisišaukti badą. Sąšlavas turi išnešti pati šlavėja, kitaip bernai į ją nežiūrės. Visų šiukšlių negalima iššluoti iš tų namų, kuriuos palieki. Kitaip nauji namo gyventojai skurs, laimės neturės.

Didįjį Ketvirtadienį negalima „krėsti“ dulkių valyti nuo lubų – gali užkrėsti Dievui akis. Reikia, kad iki Didžiojo Ketvirtadienio viskas namuose būtų sutvarkyta. Per Didįjį Ketvirtadienį reikia nusiprausti ir būtinai vaikus nuprausti – nes tada varna prausia savo vaikus.