Mykolas Vaitkus

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (110 balsai)
Apie kunigą, rašytoją Mykolą Vaitkų (1883 10 27 – 1973 05 20) jau daug rašyta ir Lietuvoje, ir išeivijoje (recenzijos, nekrologai, apžvalginiai straipsniai, jam dedikuoti eilėraščiai, laiškų publikacijos ir kt.). 2003 m. Lietuvos mokslo ir kultūros įstaigose parodomis, proginiais straipsniais paminėtos M. Vaitkaus gimimo 120-osios metinės. 2008 m. rugsėjo mėn. žurnale „Tarp knygų“ paskelbta Olgos Zinarevos parengta M. Vaitkaus biobibliografija. Produktyvus rašytojas, leidinių redaktorius, vertėjas, populiarus dvasininkas, Šv. Kazimiero d-jos bei kitų organizacijų veikėjas, A. Jakšto–Dambrausko kaimynas Šv. Kazimiero d-jos namuose Kaune, spalvingų atsiminimų autorius nestokojo dėmesio, nes buvo komunikabilus. Vis dėlto negalime teigti, jog M. Vaitkaus gyvenimo apžvalgose ir jo kūrybos vertinimuose jau nebeliko baltų dėmių. Iki šiol neaiškūs kontraversiškų M.Vaitkaus kūrybos vertinimų motyvai, pavyzdžiui, kodėl Liudas Gira (ne kartą prašęs M. Vaitkaus finansinės ir kitokios pagalbos) vieną šalia kitos išspausdino dvi skirtingas jo „Šviesos krislų“ recenzijas („Vaivorykštė“, 1913 m., kn. 3, p. 571-579, 589-595). Vis dar įdomu sužinoti, su kuo ir kokiomis aplinkybėmis M. Vaitkus bendravo, kas jį siejo su vienu ar kitu žymiu ar visai nežinomu asmeniu, aprašomu jo straipsniuose ir atsiminimuose, ar žinomu tik iš laiškų, nuotraukų, dedikuotų eilėraščių. Vis dar nepakankamai pažintas M.Vaitkaus asmeninis gyvenimas, išsamiai aprašytas jo paties atsiminimuose, tačiau mažai tyrinėtas kitų (galima paminėti M. Vaitkaus bičiulio S. Santvaro ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojos V. Paplauskienės straipsnius). Jis nebuvo suvaržytas kunigo moralės ir elgsenos principų (nors jiems ir nenusižengė), nevengė pasaulietiškų kūrybos temų ir išraiškos priemonių, betarpiško bendravimo su dailiomis moterimis ir jų vyrais (pvz., susipažinęs su Une Babickaite ir Marija Marcinkevičiūte, palaikė draugiškus santykius ir su U. Babickaitės vyru J. Graičiūnu bei M. Marcinkevičiūtės vyru M. Lipčiumi).

Bendravo su S. Nėrimi, padėjo jai finansiškai. Neaišku, kas siejo kunigą, rašytoją M. Vaitkų su Brone Vaguraite, kuriai dedikavo vieną gražų eilėraštį (1919 m.), savo fotografiją (1922 m.), parašė keletą atvirlaiškių, iš kurių matosi rūpinimasis jos karjera, sveikata (eilėraštis, nuotrauka ir atvirlaiškiai saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje).

Būdamas „Bažnytinės apžvalgos“, „Ganytojo“, „Žvaigždės“ redaktoriumi, M. Vaitkus pasižymėjo ir kaip įtaigių, informatyvių politinės ir religinės tematikos straipsnių autorius. Išleido 10 poezijos knygų, tarp jų „Šviesos krislus“ (1913 m.) ir „Nušvitusias dulkes“ (1933 m.), poemas „Laimė“ (1911 m.), „Genijus ir meilė“ (1912 m.), „Upytė“ (1914 m.), „Brėkšta“ (1919 m.), dramas „Žvaigždės duktė“ (1924 m.), „Vilnius mūsų!“ (1930 m.), „Žaibas ir mergaitė“ (1936 m.), iš kurių nė viena, net ir premijuotoji „Žvaigždės duktė“, nebuvo inscenizuota, satyrinių eilėraščių rinkinį „Rakšties rakštys“ (1930 m.), biblinės tematikos kūrinį „Tvanas“ (1927 m. ir 1954 m.), autobiografinius romanus „Auštant“ (dvi dalys, 1939 m.) ir „Rytmečio žygiai“ (1944 m.), novelę vaikams „Čirikšas siaube“ (1951 m.) ir, žinoma, labiausiai jį išgarsinusias aštuonias atsiminimų knygas. M. Vaitkaus atsiminimuose asmenybės atsiskleidžia tarsi fotografijoje, o kai kurios svarbios jų aplinkos, veiklos, charakterio, išvaizdos detalės taip pat žinomos tik iš šių knygų. Intymus M. Vaitkaus atsiminimų stilius nesumenkina jų vertės. M. Vaitkus bendravo su daugeliu Lietuvos politikų, menininkų, visuomenės veikėjų ir atsiminimais praplėtė mūsų žinojimo ribas nuo istorinių faktų iki buitinio bendravimo.


Straipsnio autorius A. Surblys, Kauno apskrities viešoji biblioteka

Šaltiniai

Maironio lietuvių literatūros muziejus, KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriaus fondas