Mildos Bavaraitės–Liaugminienės tremties atsiminimai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (4 249 balsai)
Tremties atsiminimais dalijosi Milda Bavaraitė–Liaugminienė, gyvenanti Auksodės kaime, Mažeikių raj. 1995 m. rugpjūčio 2 d. užrašė Gražina Narbutienė, Mažeikių raj., Auksodės bibliotekos vyresn. bibliotekininkė.


Gimiau 1935 metais, rugsėjo 14 dieną. Gyvenome Auksodės kaime. Atsiminimai labai niūrūs. Mane 13-metę, besimokančią Auksodės pradinėje mokykloje ketvirtoje klasėje kartu su mama ir 2 seserimis suėmė 1949 m. kovo 28 dieną. Tėvelis buvo miręs. Ištrėmimo priežastis – buožės, nes turėjome 25 ha žemės. Visa šeima suimta namuose. Tremtyje išgyvenom iki 1958 m. liepos 9 dienos. Suėmė NKVD, jų viršininkai Struikovas ir Kovolenka bei dar trys stribai dalyvavo suimant. Įsiveržę į trobą, įsakė per 5 minutes susiruošti. Pakinkę savus ir kaimynų arklius išvežė į Laižuvą, kur laukė gyvuliniai vagonai. Sustūmę į vagonus, išvežė nežinoma kryptimi. Vežė 18 dienų su traktoriumi ir 2 dienas plukdė laivu. Tuo kartu vežė 48 vagonus, pilnus žmonių. Galutinė sustojimo vieta – Irkutsko rajonas, Nižangorsko kaimas. Ar toks sutapimas, ar likimas, nes iš Auksodės kaimo „Ždanovo “ kolūkio išvežė ir ten atvežė į „Ždanovo“ kolūkį. Nuvežtiesiems į vietą, Irkutsko rajono Nižengorsko kaime, pateikė kažkokius dokumentus ir liepė pasirašyti, kad atvažiavom visam amžiui. Kalti buvom tiek, kad turėjom žemės, nors prieš tai neteisti. Jokio teismo nebuvo. Gyvendami tremtyje palaikėm ryšius su kaimynais ir giminėmis Lietuvoje. Pirmą laišką gavom iš Lietuvoje gyvenusios kaimynės Emilijos Keršienės. Tremtyje susirašinėti su likusiais gimtojoje Lietuvoje leido, niekas netrukdė. Sugrįžus iš tremties, keliai atvedė į kaimynystę pas tuos pačius kaimynus, kur gyvenom iki tremties. Sugrįžę senųjų pastatų neberadom, melioracijos vajai nugriovė. Ištrėmė iš karto be jokių etapų. Visą ištrėmimo laiką gyvenom be dokumentų, be paso. Pasus atėmė išvežant Laižuvoje ir jų nematėm tol, kol tik atėjo laikas važiuoti namo. Pasibaigus tremties laikui, Nižengorsko komendantūroje išdavė rusiškus pasus ir išleido namo į Lietuvą. Mane ir seserį Zelmą grįžti namo paleido anksčiau, sakydami, kad buvom neteisėtai ištremtos, nes tada buvom nepilnametės. Mamą ir kitą seserį Alviną paleido iš tremties už 4 mėnesių. Visi grįžom į tą patį Auksodės kaimą, į tą pačią supuvusią trobelę, nors joje jau gyveno Alfonsas Juodpusis su šeima. Senoji sodyba buvo dar labiau sunykusi ir belaukianti tikrųjų šeimininkų. Mums sugrįžus, A. Juodpusio šeima išsikraustė gyventi kitur. Praėjus kuriam laikui, namą leido išsipirkti. Sugrįžom iš tremties į „Ždanovo “ kolūkį, į jį ir įstojau, pradėjau dirbti, sukūriau šeimą ir iki šiol tebegyvenu Auksodės gyvenvietėje. Mama Emilija Bavarienė, Jono, atlaikiusi visas negandas, mirė 1974 m. balandžio 28 d.


Archyvinė pažyma (nuorašas)


Duota pil. Bavaraitė Alvina, Ernesto, gim. 1930 m. Bavaraitė Zelma, Ernesto, (1988.12.23 d.) gim.1934 m., Bavaraitė Milda, Ernesto, gim. 1935 m., Bavarienė Emilija, Jono, gim. 1899 m. Ištremtiems iš Lietuvos TSR Mažeikių rajono Auksodės kaimo ir buvusiems spec. ištrėmime Nižangorsko kaime Irkutsko srityje nuo 1949 m. Kovo mėn. 28 d. iki 1958m. liepos mėn. 9 d. Liet. TSR Ministrų Taryba 1988 m. rugsėjo 20 d. Nutarimas Nr. 274 jie yra reabilituoti.

Vykdom. kom. pirmininkas J. Buinauskas




Panaudotas šaltinis: Į Sibiro platybes: tremtinių atsiminimai/ Pasakojo Milda Liaugminienė, Mečislovas Tiškus, Vladas Raustys; užrašė Gražina Narbutienė. – Auksodė, 1997, p. 1–3.