Mikelio prizas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (204 balsai)


Skulptoriaus K.Kasperavičiaus sukurtas Mikelio prizas


Šiauliečiai gali didžiuotis, kad miesto Kraštotyros draugija įkurta 1927 metų gegužės 15 dieną buvo viena iš aktyviausių Lietuvoje, todėl ir turime mieste „Aušros“ muziejų, todėl tik Šiaulių aktyviausieji, uoliausieji kraštotyrininkai apdovanojami Mikelio prizu, todėl ir veikia čia vienintelė Lietuvoje Mikeliukų mokykla.

Istorija ir faktai apie unikalų prizą, kuris teikiamas tik Šiaulių miesto kraštotyrininkams.


Pirmasis Mikelio prizas įteiktas kraštotyrininkei Birutei Knizikevičienei dar 1989 metais. Kaip atsirado tas keistokas Mikelio vardas, kodėl juo pasivadino prieškario Šiaulių karštotyrininkai? Tuo metu dar gyva buvo paskutinioji Mikelytė – kraštotyrininkė Marijona Čilvinaitė (1900-1995). Jai šiaulietis kraštotyrininkas Danielius Balčiūnas išsiuntė laišką į Kauną ir gavo atsakymą, kuriame – visa Mikelio vardo kilmės istorija. Štai ką 1988 m. pabaigoje rašė M.Čilvinaitė: „Nuo Mikelių dinastijos atsiradimo iki šiol prabėgo pusė amžiaus. Tad dabar man veik vienai belikusiai ir veik jokių pagalbinių žinių neturinčiai sunku besusigaudyti. Juo labiau, kad per tą laikotarpį mūsų Lietuvą kaip žirnį palei kelią kas norėjo skynė, kas norėjo mynė. Taigi skynė ir mynė, pliką ir kruviną žemę palikdami. Siaubingoms Pirmojo pasaulinio karo patrankoms nutilus ir Lietuvai iš jų duobių pakilus, šiauliškiai, Pelikso Bugailiškio ir kitų šviesių žvaigždžių vedami, pirmieji ėmė kelti Lietuvos kultūrą. Jie pirmieji ėjo Lietuvos dvasinės ir materialinės kultūros lobių rinkti. Ėmė jų saugojimu rūpintis.Šiam reikalui Šiauliuose buvo įsteigra Kraštotyros draugija. Jos veikla vyko dviem takais – pavienių entuziastų darbais ir talka. O iš kitos pusės – darbais kraštotyros ekspedicijose. Organizaciniais kraštotyros reikalais bei metodika rūpinosi ir „Aušros“ muziejaus veiklai vadovavo Peliksas Bugailiškis. Jo dešinioji ranka buvo Vincas Vaitekūnas.

Peliksas Bugailiškis turėjo gerą vardą, o geras vardas Lietuvoje nuo seno buvo laikomas didele vertybe. Bugailiškis mėgo su žmonėmis bendrauti, palaikyti ryšius, turėjo didelį pasitikėjimą bei paramą. Dėl to įvairiuose kultūros baruose jį lydėjo sėkmė. Man Šiaulių „Aušros“ muziejaus organizuojamuose ekspedicijose teko dalyvauti pradedant 1936 metų vasarą. Ekspedicijoms vadovavo „Aušros“ muziejaus darbuotojai Stasys Vaitkus, Juozas Petrulis, Adomas Vitauskas ir kiti. Kartą nuo Vaiguvos eidami užsukome į mažą sodybėlę. Stasys Vaitkus kreipėsi į kieme stovinčią moteriškę, teiravosi senovinių daiktų Šiaulių „Aušros“ muziejui, prašė leisti po jos namuko aukštą pasidairyti: gal ten yra užmestų senovinių daiktų. Moteriškė nedraudė, tik teisinosi, kad nieko gero ten nesą. Tad nieko nelaukdami vaikinai šoko ant aukšto. Neilgai trukę jie ėmė leisti žemėn kubiliukus, pintinukes, sėtuves, vyžas ir kitokius ten užtiktus senovinius daiktus daiktelius. Sustatėme rastą turtą kieme. Vedėjas prašė moteriškę dovanoti tuos daiktus „Aušros“ muziejui. Ši nustebusi pasakė:

- Anksčiau toks žydelis Mikelis važinėdavo po kaimus, senus rakandus rinkdamas. Dabar mat ponams mieste jų prireikė. Mikelio vardas mums visiems labai patiko, ir tuoj ėmėmė patys Mikeliais vadintis. Aš tapau Mikelyte. Peliksą Bugailiškį išrinkome vyriausiu Mikeliu. Aš berods pirmoji raštu apie tai jam pranešiau ir tuo titulu ėmiau jam laiškus rašyti. Taip Šiaulių „Aušros“ muziejuje atsirado Mikeliais iki gyvos galvos vadinami kraštotyros bičiuliai“.

Mikelio prizą įkūrė baldų kombinate „Venta“ dirbę kraštotyrininkai baldininkai. Šiaulių parodų rūmuose išgirdę, kad po Vinco Vaitekūno (1908-1987) mirties neliko paskutinio Mikelio, Irena Rudzinskienė, Danielius Balčiūnas ir Viktoras Žeknys nusprendė, kad nedingtų Mikelio vardas įsteigti prizą. Tada pradėta ieškoti kandidatų – ir pirmoji buvo Birutė Knizikevičienė. Jai „Ventoje“ buvo įteikta tautodailininko, medžio drožėjo Felikso Vargono (1912-1992) pagaminta skulptūrėlė. Pirmoji skulptūrėlė priminė caro laikų knygnešį – draudžiamos spaudos platintoją. Kitas skulptūrėles išdrožė ir iki šiol drožia skulptorius Kazys Kasperavičius. Taigi turime gražų būrį kraštotyrininkų, tarp kurių įvairių profesijų atstovai (pedagogai, inžinieriai, bibliotekininkai ir kt.):


Šešioliktasis Mikelio prizo laureatas Vytautas Mažeika ir antroji Mikelio prizo laureatė, kuri tradiciškai kiekvienam Mikeliui dovanoja „Genealoginį Mikelių medį“, 2008-01-24



Birutė Knizikevičienė, bibliotekininkė, apdovanota 1989 m.

Irena Rudzinskienė, technikė technologė, apdovanota 1990 m.

Jonas Krivickas (1929-2007), pedagogas, apdovanotas 1991 m.

Vytenis Rimkus, menotyrininkas, kultūros tyrinėtojas, apdovanotas 1994 m.

Danielius Balčiūnas, inžinierius staklininkas, apdovanotas 1995 m.

Elena Adomavičienė, pedagogė, apdovanota 1996 m.

Antanas Krištopaitis, dailininkas, apdovanotas 1997 m.

Zita Subačienė, pedagogė, apdovanota 1998 m.

Stasys Bulzgis, poetas, publicistas, apdovanotas 1999 m.

Lidija Joana Pranienė, inžinierė mechanikė, kultūros veikėja, apdovanota 2000 m.

Klemensas Kučinskas (1927-2009), zootechnikas, apdovanotas 2001 m.

Vilius Puronas, dailininkas, kultūros istorikas, apdovanotas 2003 m.

Romualdas Rutkauskas, inžinierius mechanikas, literatas, apdovanotas 2004 m.

Nijolė Petraitytė, bibliotekininkė, apdovanota 2005 m.

Vanda Kavaliauskienė, provizorė, muziejininkė, apdovanota 2006 m.

Vytautas Mažeika, pedagogas, apdovanotas 2007 m.

Genovaitė Žukauskienė, inžinierė radiotechnikė, muziejininkė, apdovanota 2008 m.

Įvertinant kraštotyrininkų darbštumą ir nuopelnus, Mikelių gretos kiekvienais metais gausėja...


Mikelio prizas Viliui Puronui 2003-05-15



Mikeliai, 2008 metai: iš kairės N.Petraitytė, D.Balčiūnas, R.Rutkauskas, S.Bulzgis, I.Rudzinskienė, L.Pranienė, E.Adomavičienė, V.Rimkus, V.Kavaliauskienė, K.Kučinskas, sėdi – V.Mažeika



LITERATŪRA

Šiaulių kraštotyrininkai. – Šiauliai, 2002

Bulzgis S. Mikelių gretos. – Šiauliai, 2007, p. 4-6


Parengė Audronė Baškienė