Miškinis Motiejus

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,4 / 5 (8 balsai)


Mūsų dėdė Motiejus Miškinis - sunkaus ir sudėtingo likimo žmogus. Pirmasis sūnus Monikos Puslytės ir Juozapo Miškinio šeimoje gimė 1897 metais, pačioje XIX šimtmečio pabaigoje. Nuo pat mažens buvo paskirtas leisti į mokslus, mokėsi tuo metu arčiausiai buvusioje Daugpilio gimnazijoje. Jau buvo prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, kai Motiejus Miškinis šią gimnaziją baigė ir buvo priimtas į Maskvos universitetą. Nedaugeliui žinoma, kad studijoms buvo pasirinkta medicina. Tai todėl, kad caro laikais po mokslų baigimo tik vadinamųjų laisvųjų profesijų - mediko, juristo - žmonės laisvai galėjo grįžti gyventi ir dirbti Lietuvoje. Kitų gi profesijų specialistai buvo išskirstomi po carinės Rusijos kampelius. Tai liudija daugelio įžymių Lietuvos žmonių biografijos. Šeimoje buvo pasakojama, kad tą rytą, kai reikėjo išvažiuoti iš namų, Juknėnus „užplūdo germanai". Taip tais laikais buvo vadinami vokiečiai. Šiandien labai sunku įsivaizduoti dėdę Motiejų gydytoju. Jei ir būtų pavykę išvažiuoti į universitetą, tikriausiai būtų nugalėjęs įgimtas potraukis literato darbui, literatūros tyrinėjimams.


Vokiečių okupacijos metais aplinkui jokių mokyklų nebuvo, todėl, likęs Juknėnuose, Motiejus Miškinis pradėjo mokyti jaunesnius brolius Vincą ir Antaną, o kartu ir savo bei aplinkinių kaimų vaikus. Sodyboje buvo įkurta, kaip šiandien pasakytume, pogrindinė mokykla. Tarp mokinių buvo ir įžymūs kraštiečiai iš Gaidžių - Teofilis Tilvytis ir Pulgis Andriušis. Neseniai sodybos restauratoriai rado mokykloje naudotą varpelį. Kuriantis Nepriklausomai Lietuvai, 1918 metais Motiejus Miškinis savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Anais laikais gimnaziją baigęs žmogus jau buvo labai mokytas, todėl kariuomenėje jam teko darbas štabuose, buvo net nukreiptas į karo mokyklą. Tačiau karyba tikrai nebuvo dėdės Motiejaus pašaukimas.


Baigęs karo tarnybą, Motiejus Miškinis pakliuvo į diplomatinę tarnybą, buvo paskirtas vicekonsulu Hamburge, kurį laiką ten dirbo. Tačiau diplomatinės tarnybos atsisakė dėl studijų Vytauto Didžiojo universitete. Studijuodamas dirbo pedagoginį darbą. Tais laikais dėdę Motiejų pažinoję žmonės pasakojo, kad jis buvo pastebėtas jau studijų metais, ruošiamas palikti universitete dėstytoju, tačiau dėl kai kurių bendradarbių intrigų tą vietą gavo kitas žmogus. O Motiejus Miškinis pradėjo mokytojo, vėliau gimnazijos direktoriaus, dar vėliau švietimo ministerijos valdininko kelią. Dėstė literatūrą Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, vėliau Raseinių gimnazijoje, buvo šios gimnazijos direktorium. Yra tekę sutikti jo buvusių mokinių. Visi jie pasakojo, kad po mokytojo M. Miškinio pamokų norėjosi skaityti, pažinti pasaulinės klasikos kūrinius, įsigilinti į juos. Šiandien Juknėnų sodybos kieme stovi koplytstulpis, kurį buvę mokiniai pastatė savo mokytojo atminimui.


Dirbdamas švietimo ministerijoje ir gyvendamas Kaune, dėdė Motiejus bendradarbiavo spaudoje, kaip literatūros kritikas rašė recenzijas, nagrinėjo lietuvių literatūros problemas. Nepamiršo ir jaunimo - redagavo jaunimui skirtą žurnalą „Šviesos keliai", parašė knygą moksleivijai „Didžiųjų rašytojų siluetai", vadovėli „Lietuvių literatūra". Lietuvai atgavus Vilnių, Motiejus Miškinis pradėjo dėstyti Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų fakultete. Tai tikrai buvo jo darbas, jo pašaukimas, deja, hitlerininkai universitetą greitai uždarė. Visose M. Miškinio biografijose rašoma, kad po karo jis pasitraukė į tėviškę. Atrodytų, labai paprasta. Nedaug kam žinoma, kad karui baigiantis vieno bombardavimo metu bomba pataikė į namą, kuriame buvo Miškinių butas. Žuvo biblioteka, rankraščiai, visas turtas. Dėdė su dėdiene išliko tik todėl, kad buvo išvykę. Liko vienintelis prieglobstis - Juknėnai.


Pokario metais grįžti j universitetą nebuvo jokių galimybių, trukdė Lietuvos savanorio ir aukšto valdininko praeitis, o vėliau prisidėjo ir brolių biografijos. Apsigyvenęs Juknėnuose, dėdė dirbo žemės ūkio darbus. Ūkis buvo įvardytas „buožiniu", apdedamas vis didesniais ir didesniais mokesčiais, tada vadintais pyliavomis. Po ūkio darbų teko versti knygas ir iš tų vertimų užmokėti mokesčius. Taip pavyko išsaugoti tėviškę. Ir jei šiandien sodyboje dar buvo ką restauruoti, tai didžiausias dėdės Motiejaus nuopelnas. Pokario metais prieglobstį Juknėnuose surado ir brolio Vinco žmona Sofija su dviem vaikais ir motina, o po kelių metų juose kurį laiką teko glaustis ir brolio Antano žmonai Aleksandrai su dukra. Dabar aišku, kad priimti tokį pulką giminių nebuvo paprasta, bet niekad nebuvo pasakyta, kad mūsų čia per daug. Visi sėdėdavom prie vieno stalo, valgėm tą patį maistą.


Susikūrus kolūkiams, šeimai buvo paliktas namas, daržas ir dalis sodybos pastatų. Pragyvenimo šaltinis buvo vertimai - radom duomenis, kad buvo išversta 19 knygų, 16 suredaguota. Verčiama buvo iš rusų kalbos, kurią dėdė mokėjo tobulai. Tais metais išversta dalis rusų literatūros aukso fondo - N. Gogolio, L. Tolstojaus, E Dostojevskio, A. Čechovo, I. Bunino ir kitų kūriniai. Dėdė Motiejus dar mokėjo vokiečių ir prancūzų kalbas, galėjo kalbėti latviškai ir jidiš. Kurį laiką M. Miškinis mokytojavo Juknėnų septynmetėje mokykloje. Pensiją gaudavo juokingą, mat, į darbo stažą nebuvo įskaitomas darbas mokyklos direktoriaus, švietimo ministerijos valdininko pareigose, atseit, priešiška ideologija. Dėdė Motiejus turėjo nepaprastą atmintį, mokėjo įdomiai pasakoti. Dar vaikai būdami mėgom klausytis jo pasakojimų iš anų laikų, iš kelionių, papolitikavimų su kaimynais. Dar daugiau įdomių kalbų būdavo, kai apsilankydavo mokytojai Dūdėnai. Dažnai lankydavosi iš Sibiro sugrįžęs pusbrolis Gediminas Puslys. Miškinių namuose galima būdavo sutikti ir Juknėnų mokyklos mokytojus. Tik iš metų atstumo supratome, kaip dėdei trūko įprastinės aplinkos, pokalbių apie literatūrą, disputų. M. Miškinis visą gyvenimą išlaikė inteligento laikyseną, kalbos būdą, požiūrį į žmones. Buvo labai teisingas, niekada nepažemindavo, neužgaudavo, nepašiepdavo jokio žmogaus.


Santykiai tarp brolių visada buvo artimi ir šilti. Mums, brolių vaikams, dėdė visada būdavo dėmesingas. Deja, jam nebeteko pasimatyti su likimo Kanadon nublokštu broliu Vincu. Brolis Antanas, grįžęs iš lagerių, dažnai aplankydavo Juknėnus, atvažiuodavo į Vilnių ir Motiejus. Broliai galėdavo kalbėtis iki išnaktų. Brolių susitikimai ypač padažnėjo, kai, mirus žmonai, dėdė liko gyventi tik su katinu. Ir tą lemtingąją 1974 metų kovo 5 dieną broliai buvo kartu.


Laikmetis buvo toks, kad Motiejus Miškinis negalėjo realizuoti savo gabumų. Tačiau ryški asmenybė tokia ir lieka. Liko jo vertimai, kuriuos specialistai pripažino labai meniškais ir artimais originalams. Tik liūdna, kad kelios studentų kartos jo negalėjo turėti kaip dėstytojo, labai mylėjusio literatūrą, ir puikaus jos žinovo.

Šaltiniai

Maksimavičienė J., Garjonienė J. Dėdė Motiejus Miškinis // Daugailių kraštas ir žmonės. - Utena; Indra, 2008.- P. 684 - 685.

Portretas - iš A. ir M. Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos Juknėnuose (Utenos r.)

Nuorodos

Šlekys Jonas. Žmogus, gyvenęs literatūra. [1]

Zarasų krašto muziejus ir kultūros paveldas [2]

Utenos krašto enciklopedija [3]