Miškinis Antanas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (35 balsai)


Biografija


O Dieve, gailestingasis Teisėjau,

Šaukiuos tarpu gyvybės ir mirties -

Tu pats matai, kaip aš pasibaisėjau

Nudvasintu pasauliu dabarties.

Nuo amžinybės pats jis atsisakė,

Ir atsisakė nuo kilnių darbų.

O geidžia, kiek aprėpt pajėgia akys,

O godui ir geismams juk nėr ribų...

(A. Miškinis. "Pasaulis be Dievo")


A. Miškinis - poetas, prozininkas, literatūros kritikas, pedagogas, vertėjas. Gimė 1905 m. vasario 11 d. Juknėnų k. (Utenos raj.). Vyresniojo brolio Motiejaus pamokytas 1914 m. buvo įstojęs į Daugpilio realinę gimnaziją, bet dėl kilusio I pasaulinio karo turėjo mokslą nutraukti. 1921 - 1922 m. mokėsi Zarasų progimnazijoje. 1923 m. įstojo į Kauno "Aušros" gimnazijos šeštą klasę. 1926 m. gavo brandos atestatą. 1927 - 1931 m. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Po studijų atliko karinę prievolę. Nuo 1932 m. pradėjo mokytojauti rusų gimnazijoje Kaune, įsitraukė į literatūrinę veiklą: kelis kartus iš eilės buvo renkamas į Lietuvių rašytojų draugijos valdybą, buvo vienas laikraščio "Literatūros naujienos" steigėjų. Vytauto Didžiojo universiteto baigimo diplomą įgijo tik 1935 m. 1936 - 1940 m. dirbo Valstybės radiofone, redagavo programą. 1938 - 1948 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą V gimnazijoje Kaune. 1944 - 1948 m. dar dirbo Kauno valstybiniame dramos teatre. 1944 m. priklausė "Tauro" partizanų apygardai, redagavo laikraštį "Laisvės žvalgas". 1948 m. vasarį suimtas, kalintas. 1948 m. liepos 21 d. TSRS MGB ypatingasis pasitarimas paskelbia nuosprendį "už dalyvavimą kontrrevoliucinėje nacionalistinėje bandoje įkalinti pataisos darbų lageryje 25 metus". Po nuosprendžio ištremiamas į Sibirą. Iki 1951 m. rudens kalintas Mordovijoje (Potmos, Javaso lageriuose), po to pervežtas į Kemerovo sritį (Olžeraso lagerį), dar po dvejų metų - į Omsko srities lagerius. 1953 m. spalio 23 d. laiške broliui Motiejui rašo: "Visa laimė, yra visur daug mūsų tautiečių. Taip ir glaudžiamės vieni į kitus. Įpratom į viską žiūrėti stoiškai, dažnai su įprastu humoru. Taigi dvasinės sveikatos ir kitiems dar perteikiu, nes labai jau baisu, kai žmogus ima grimzti į neviltį <...> Aš mačiau alkanų ir nušalusių, ir pavargusių, buvo momentų, kad ir pats gyvent lyg nebenorėjau, tai vis baisūs dalykai. Bet niekas manęs iki šiol dar neįtikino, kad fizinės kančios yra baisesnės už nostalgiją" (Miškinis A. Sulaužyti kryžiai. Vilnius, 1989, p. 86-87). Tik po Stalino mirties praėjus trejiems metams, jam leidžiama 1956 m. rugpjūčio mėn. grįžti į Lietuvą. 1957 m. kovo mėn. "Tiesoje" išspausdintu eilėraščiu ir 1959 m. viešu pareiškimu spaudoje atlieka prievartinę atgailą. Pats poetas autobiografijoje apie tai rašė: "Pokario metais, tais labai neramiais laikais, pergyvenau ir skaudžiuosius savo gyvenimo įvykius: už savo klaidas, už savo ir svetimas nuodėmes teko užmokėti didelę kainą. Bet apie tai mano poezijos skaitytojai turbūt žino, nes pats esu apie tai viešai pasisakęs" (Miškinis A. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1996, t. 3, p. 380). Nuo 1956 m. dirba kūrybinį darbą: verčia knygas, rašo eilėraščius, poemas. 1964 m. priimamas į LTSR rašytojų sąjungą.

Miškinis pradėjo rašyti besimokydamas gimnazijoje. Pirmieji jo kūrinėliai (eilės ir polemikos) išspausdinti "Aušros" gimnazijos laikraštėlyje "Skaidra". Respublikinėje spaudoje pirmą eilėraštį išspausdino 1925 m. (savaitraštyje "Lietuvis"). Po trejų metų išleido pirmąjį poezijos rinkinį "Balta paukštė" (1928), kupiną patriotizmo ir jaunatviško entuziazmo. Kaip subrendęs ir savito veido poetas A. Miškinis pasirodo antrajame poezijos rinkinyje "Varnos prie plento" (1935), už kurį gauna "Sakalo" leidyklos premiją. Suskamba tautosakiniai motyvai, išreiškiantys meilę tėvynei, kaimo žmogui, gamtai:


Nuo mažens visą svietą mylėjau,

Jaučiau užu žmogų, ir žvėrį;

Kožnam beržui lenkiaus pakelėj

Ir visiems savo širdį atvėriau.

("Eilėraštį drebančiom rankom...")


Už poemų rinkinį "Keturi miestai (1938) poetui paskiriama "Spindulio" premija. Poemose apdainuojami nepriklausomybės kovų idealai ir savanorių vargai buržuazėjančioje Lietuvoje. Poetas pasakoja apie tris realius miestus - Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir būsimą tautos ateities miestą Naujapilį, vaizduoja tautos likimą: jos praeitį, dabartį ir ateitį. To meto A. Miškinio kūrybą taikliai apibūdina jo mokslo "Aušros" gimnazijoje ir studijų universitete draugas Jonas Aistis: "Nepriklausomybės laikotarpiu subrendusių poetų tarpe Miškiniui tenka ypatinga vieta: jis jausmu išreiškė ir išdainavo visus tuos esminius pasikeitimus, kurie vyko tautos socialiniame ir kultūriniame gyvenime".

A. Miškinio poezija pelnė dideles skaitytojų simpatijas; poetas buvo labai populiarus. Daug jo eilių tapo dainomis. Jo biografė, literatūrologė R. Tūtlytė rašo: "Iškilo kaip vienas svarbiausių 4-ojo dešimtmečio poetų neoromantikų, siekusių sintetinti tradicinės lietuvių lyrikos ir Vakarų modernizmo patyrimą. Poezijoje aktualizavo romantinių laikysenų ir buities konfliktą, išskleidė baladišką, romansišką pasaulėjautą <...> Formavo etiniu, patriotiniu ir buitiniu aspektu kontrastingus kaimo ir miesto paveikslus. Lietuvos istorijoje akcentavo ne tolimos praeities didybę, o sodiečio patirtą vargą, kantrybę ir ištvermę (baudžiavos, rekrutai, knygnešiai, savanoriai) kelyje į šią dieną" (Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 338).

Kalėjimuose ir lageriuose A. Miškinis taip pat kūrė poeziją. Jo tremties poezija vadinama lietuvių tremties poezijos viršūne. Literatūrologas V. Kubilius teigia: "Pagrindiniai tremtinių poezijos motyvai įgavo stulbinančio etinio teisingumo ir kaltinamosios rūstybės galią Miškinio eilėraščių cikle "Psalmės" (Kubilius V. XX amžiaus literatūra. Vilnius, 1996, p. 429). Eilėraščių ciklas pradėtas kurti 1948 m. Kauno saugumo kalėjime, užbaigtas 1949 - 1953 m. Mordovijos lageriuose. "Psalmės" turėjo paguosti ir sustiprinti likimo brolius, mirtininkų lagerio kalinius, kuriems buvo pasakyta: gyvi iš čia neišeisite. Poetas eilėraštyje "Sibire" rašo:


Mes pakelsim kančias, ir kaitras, ir speigus!

Bet labiau nei nuo šalčio mes drebam,

Kad išliktų taurus ir garbingas žmogus

Jis, nešiotojas dieviško prado.

Jei kas grįšim, tai grįšim kaip žmonės - gražiai

Pavasariui griaudžiant aplinkui.

Mūsų niekas daugiau nebeskriaus, neįžeis...

Ir atleisim saviems kaltininkams.


"Psalmės" buvo surašytos ant beržo tošių ir cemento maišelių skiaučių kaip tautos kančių, vilties ir pasipriešinimo metraštis. Daugybė kalinių mokėjo jas mintinai, jos plito iš lagerio į lagerį iki Norilsko bei Kolymos ir anksti buvo parvežtos į Lietuvą. Poetas tiki, kad jie grįš į išsvajotą gimtąją žemę ir savo kančias apsakys:


Mes apsakysim baisią Odisėją,

Prie židinio susėdę šilumoj,

Kokius mes kruvinus kelius tęsėjom

Vorkutoj, Karagandoj, Kolymoj...

("Vakarė žvaigždė")


1956 m. grįžęs į Lietuvą, jis galėjo rašyti tik optimistinius eilėraščius apie tarybinę tikrovę arba apie gamtą. Šio laikotarpio poezijoje gimtasis kaimas vaizduojamas kaip vienintelė pasaulyje vieta, kur dar žmogus gali būti laimingas. 1960 m. išleidžia rinktinę "Eilėraščiai". Joje greta tarybinių nemaža kūrinių iš nepriklausomybės metų. 1965 m. pasirodo naujų eilėraščių rinkinys "Arti žemės", po poros metų poemėlė "Svajonė ir maištas" (1967), šlovinanti revoliucines idėjas. Poezijos dvitomis išeina 1970 m. Pirmame tome parinkti eilėraščiai iš išleistų rinkinių, antrame - poemos iš "Keturių miestų" (išimta apie Naujapilį). 9 - oji poezijos knyga - "Dienoraštis" (1972), kur sugrįžtama prie neoromantinių idėjų ir poetikos. Eilėraščių rinktinė "Iš drobių rašto" leista 1975 m. Gimtojo Juknėnų kaimo istorijos surašytos knygoje "Žaliaduonių gegužė" (1977). Čia su humoru ir meile pasakojama apie kaimų, kaimynų sugyvenimą, parodoma spalvinga sodiečio dvasia, vaizduojamas kaimo žmonių bendravimo, gamtos grožis. Poetas už šią knygą 1978 m. gauna Žemaitės literatūrinę premiją. 1981 m. tampa Poezijos pavasario laureatu. 1983 m. apdovanotas LTSR valstybine premija už eilėraščių rinkinį "Klevai prie kelio" (1982). Čia rašoma apie sodžiaus kultūros gyvybingumą, bet taip pat ir apie tos kultūros mirties pavojų, apie žmogaus likimą epochų, laikų kaitoje.

V. Jakelaičio sudarytoje ir po poeto mirties išleistoje knygoje "Sulaužyti kryžiai" (1989) telpa A. Miškinio kalėjimų ir tremties eilėraščiai, laiškai, rašyti broliui Motiejui bei aktoriui Vincui Steponavičiui, taip pat atsiminimai apie A. Miškinį. 1991 - 1996 m. išleisti "Rinktiniai raštai" - trys tomai. A. Miškinis yra parašęs daug literatūrinių bei publicistinių straipsnių, recenzijų, atsiminimų.

Bendradarbiavo "Akademike", "Ateityje", "Gaisuose", "Į laisvę", "Jaunojoje kartoje", "Kalba Vilnius", "Karyje", "Kultūros baruose", "Kūryboje", "Lietuvoje", "Lietuvyje", "Lietuvos aide", "Literatūroje ir mene", "Literatūros naujienose", "Moksleivyje", "Mūsų dienose", "Mūsų kalboje", "Naujojoje Romuvoje", "Naujojoje sodyboje", "Nemune", "Pasaulio lietuvyje", "Pergalėje", "Pjūvyje", "Šviesos keliuose", "Trimite", "Ūkininko patarėjuje", "Vaire", "Vapsvoje", "Vėploje", Žiburėlyje", "Židinyje" ir kt.

Pasirašinėjo A. M., A. Rugsėjis, Argus, J. G., J. Giria, Jonas Giria, Kazys Kvartūkas, J. Zadavainis, Regina Zagarytė, Stasys Skripka.

Kompozitoriai H. Balsys, V. Barkauskas, J. Bašinskas, A. Budriūnas, J. Dambrauskas, J. Gaižauskas, K. Jakutis, V. Jurgutis, V. Kamrazeris, J. Karosas, K. Kaveckas, J. Nabažas, G. Paškevičius, A. Paulavičius, J. Švedas, J. Šidlauskas, A. Vilčinskas ir kt. kūrė muziką poeto tekstams.

A. Miškinis mirė 1983 m. gruodžio 16 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinių rašytojų kalnelyje.

80 metų jubiliejaus proga Vilniuje, Antakalnio g. 8, atidengta paminklinė lenta, pastatytas antkapinis paminklas, jo gimtuose Juknėnuose tėvų sodyboje įrengtas memorialinis muziejus. Utenos viešoji biblioteka pavadinta Antano ir Motiejaus Miškinių biblioteka.

Lietuvos rašytojų sąjungos pasirašytame nekrologe poeto įnašas į lietuvių literatūrą trumpai taip apibūdinamas: "A. Miškinio geriausieji kūriniai įėjo į klasikinį lietuvių literatūros fondą, iš jo mokėsi ir mokysis tauraus paprastumo ir nuoširdumo ne viena jaunųjų poetų karta" (Tiesa. 1983, gruod. 18).

Parengė Paulė Mikalauskaitė

Straipsniui naudota literatūra

1. Mikalauskaitė P. Antanas Miškinis. Biografija. Tarp knygų. 2005, sausis, p. 16-19.

Iliustracijos

Antano Miškinio nuotrauka iš kraštotyrininko Antano Gasperaičio archyvo

Antano Miškinio skaitmeninis archyvas

2005 m. Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus darbuotojos parengė Antano Miškinio skaitmeninį archyvą [1]: tai kompaktiniame diske įrašyta, o taip pat per internetą prieinama medžiaga iš bibliotekos kraštotyros fondo.


Skaitmeninio archyvo turinys:


A. Miškinio biografija [2]

A. Miškinio bibliografija [3]

Straipsniai ir atsiminimai apie A. Miškinį, interviu, laiškai [4]

Kūriniai, dedikuoti A. Miškiniui [5]

A. Miškinio kūryba [6]

Straipsniai apie kūrybą [7]

Kūrinių recenzijos [8]

Jubiliejai, šventės, spektakliai, atminimo įamžinimas [9]

A. Miškinio literatūrinė premija [10]

A. ir M. Miškinių literatūrinė - etnografinė sodyba [11]

Galerija [12]